Sprendžiant pagal labai aukštus savižudybės, žmogžudysčių, autoavarijų, alkoholizmo, bedarbystės bei emigracijos rodiklius, lietuviai yra tarp nelaimingiausių Europos žemyno gyventojų. Pagal savo piliečių pajamas, Lietuva jau kuris laikas išlieka tarp skurdžiausių ES narių. Kad Lietuvos valstybinis organizmas rimtai serga, o tauta palaipsniui eina išnykimo link, sutiktų turbūt daug kas. Gydymo priemonių taikyta ir iš kairiojo, ir iš dešiniojo politinio sparno. Visos stambiosios politinės partijos turėjo galimybę bent kartą dalyvauti valstybės valdyme ir parodyti, ką sugeba padaryti, kad padėtis pasitaisytų. Deja, neteko pastebėti, kad kuriai nors valdančiai partijai būtų pavykę pagerinti padėtį iš esmės. Neigiami sociologiniai rodikliai toliau išlieka, gilios socialinės problemos tampa chroniškomis ligomis, nepriklausomai nuo to, kas valdo šalį.
Pagal seniai išbandytą politikų metodologiją, valdantieji turėtų kuo griežčiau kaltinti savo oponentus dėl tokių akivaizdžių nesėkmių. Paprastai politikai neabejoja savo tikslų teisingumu arba asmenine kompetencija. Todėl logiška būtų dėl visų nesėkmių kaltinti politinius oponentus, neva sutrukdžiusius valdantiesiems įgyvendinti savo pagrindinius siekius. Bet Lietuvoje kažkodėl taip nėra. Nėra politinių oponentų, kurie būtų galėję rimčiau pakenkti taip vadinamų strateginių tikslų įgyvendinimui. Visos pagrindinės partijos vienodai rėmė tuos pačius integracinius tikslus ir toliau juos remia. Valdančiųjų strateginiai siekiai buvo beveik tobulai įgyvendinti. Lietuva tapo ES ir NATO nare, o jos ūkis ir kultūrinis gyvenimas atsivėrė pačioms įvairiausioms tarptautinio bendradarbiavimo formoms. Elito atstovai kiekviena pasitaikiusia proga giriasi, kad jų integraciniai siekiai tapo realybe. Atrodo, kad kitų didžiųjų politinių tikslų jie taip ir nesugalvojo.
Todėl ir kyla keli esminiai klausimai. Pirma, jei nebuvo rimtų politinių oponentų, sutrukdžiusių įgyvendinti integracijos politiką, ir jei mūsų politikų klasė sėkmingai įgyvendino savo tikslus, tai kodėl gyvenimas negerėja? Ar gali būti, kad pati integracinė politika yra kalta? Atrodo, kad kuo daugiau mes integruojamės, tuo mažiau mūsų nori pasilikti Lietuvoje. Valdžios skelbiamas „ėjimas į Europą“ Lietuvos gyventojų, matyt, yra suprantamas pažodžiui. O gal priešingai, prastas gyvenimas yra kaip nors susijęs su nepriklausomos valstybės idėja? Ar gali būti, kad pats valstybės ideologinis pagrindas yra blogai sukonstruotas? Ar galima suabejoti politiniais principais, kuriais 22 metus rėmėsi Lietuvos valstybė?
Deja, politinis mąstymas Lietuvoje yra taip sujauktas, kad daugeliui nėra aišku, kurie yra tikrieji politiniai principai, formuojantys valstybinį gyvenimą. Atsiranda vis daugiau viltį praradusių asmenų, kurie dėl šiandienos ekonominių sunkumų yra linkę kaltinti pačią nacionalinės nepriklausomybės idėją. Jie samprotauja maždaug taip: jeigu per 22 nepriklausomybės metų algos taip menkai padidėjo arba iš viso nusmuko, tai Lietuvos atsiskyrimas nuo TSRS buvo klaida. Taigi, reikia vėl atgaivinti kuo glaudesnius ryšius su Rusija. Kiti, nusivylę 20 metų besitęsiančiu Lietuvos valdžios neefektyvumu, ragina greičiau ir giliau integruotis į Europos Sąjungą, kuri, jų manymu, turėtų tapti kažkuo panaši į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Čia viltys dedamos praktiškai į tiesioginį valdymą iš Briuselio, kuris esą geriau mokėtų mus valdyti nei mūsų nevykėliai politikai.
Dėl tokio ydingo mąstymo kaltas yra šalies politinis elitas, nedrįstantis tautai pasakyti tiesą, kad vyraujanti ideologija (t.y., tie principai pagal kuriuos daromi svarbiausi sprendimai) Lietuvos valstybėje jau kuris laikas nieko bendro neturi su nacionalinės valstybės idėja. Realiai, dvi abipusiai susijusios ideologinės tendencijos dominuoja šiandieninį gyvenimą Lietuvoje: internacionalizmas ir su juo artimai susijęs individualizmas. Pirmoji tendencija taikosi į tautų suniveliavimą per vis glaudesnį bendradarbiavimą, t.y., integraciją, ypač ekonomikoje. Antroji iškelia laisvo individo idealą aukščiau už tautos interesus. Laisvas ir lygiu pripažintas individas – tai būtina prielaida suvienyto pasaulio genezei. Globalistai galvoja taip: jei gyvuos atskiros tautos, tai jų nariai gins savo kolektyvinius interesus nuo kitų tautų. Tokioje padėtyje individas negali būti lygus individui. Aktyviai konkuruojančioje tautoje savas pilietis, prisidedantis prie bendrų darbų, yra svarbesnis ir brangesnis nei užsienietis, stovintis nuošalyje. Pagal internacionalistų logiką, eliminavus tautas ir jų priešpriešą, teoriškai liktų tik lygiai laisvi ir vertingi individai, atsidavę suvienytai žmonijai ir, kas be ko, ją valdančiai supervalstybei.
Abi antinacionalinės ideologinės kryptys gimė ne čia, bet atėjo iš Vakarų pasaulio ir buvusios TSRS. Jas palaiko materialiai suinteresuotos stambios užsienio jėgos ir pastarosioms atsidavęs vietinis elitas. Mūsų laikų nacionalinė valstybė yra tapusi beveik fasadu. Premjeras Andrius Kubilius yra viešai vienoje televizijos laidoje pareiškęs, kad daugiau nei 80 procentų visų Seimo įstatymų projektų yra inicijuojami ES Komisijoje, o ne Lietuvoje. Todėl esą šalies politikai neturėtų per daug įsiaudrinti politinėse batalijose. Pasak Premjero, juk viską sprendžia kiti. Daugmaž ta pati padėtis vyrauja ir kitose ES šalyse. ES aktai yra išverčiami į vietines kalbas ir šiek tiek pritaikomi prie vietinių sąlygų. Realiai dauguma svarbiausių sprendimų yra priimami Briuselyje. Pilnavertiškos valstybės regimybė yra toliau išlaikoma, nes dauguma gyventojų norėtų tikėti Lietuvos ateitimi ir nesutiktų su globalistų tikslais, jei jie būtų atvirai pateikti visuomenei.
Dabartinė padėtis valstybėje neatspindi lietuvių tautos lūkesčių, išreikštų Atgimimo laikotarpiu. Labai skiriasi dabartinės gyventojų nuotaikos nuo tų laikų, kai daugumai lietuvių atrodė, kad atsiveria šansas išsilaisvinti nuo svetimo jungo ir tapti savo krašto valdovais. Tuomet šimtai tūkstančių žmonių tapo vieningais kovotojais už nepriklausomą Lietuvą. Paprasti žmonės ir inteligentai negailėjo savo laisvo laiko, jėgų, net asmeninio saugumo, vardan atkurtos laisvos Lietuvos. Atsirado pačių įvairiausių visuomeninių, kultūrinių bei ekonominių iniciatyvų, siekiant atstatyti pilnavertį valstybės gyvenimą. Žmonės entuziastingai dalyvavo visuomeniniame gyvenime; tūkstančiai skubėdavo iš vieno visuomeninio renginio į kitą. Gyvenimas pasidarė įdomus ir prasmingas. Atrodė, kad mobilizuojasi visa tauta. Tai buvo iš esmės karštai remiamas nacionalinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo Lietuvos išsilaisvinimas iš svetimųjų valdžios.
Deja, išsivaduojanti valstybė pateko į nepalankią Vakarų pasaulio terpę, kurioje jau ilgesnį laiką buvo skeptiškai žiūrima į nepriklausomas nacionalines valstybes. Priešingai nei Lietuvoje, kur nacionalinis solidarumas trumpam buvo pasiekęs kone tobulumo ribą, Vakarai puoselėjo internacionalizmo bei individualizmo idėjas. Ištisus dešimtmečius vedama integracinė politika palaipsniui mažino nacionalinių valstybių reikšmę Europoje ir pasaulyje. Vis daugiau įgaliojimų pasiglemžė viršnacionalinės struktūros, tokios kaip Europos ekonominė bendrija, vėliau tapusi Europos Sąjunga. Nežiūrint didžiulės daugumos gyventojų patriotiškų nuotaikų, mūsų politinis elitas šioms internacionalistinėms tendencijoms nesipriešino. Po kiek laiko, kai paaiškėjo, kad tarptautinė integracija gali duoti nemenką asmeninę naudą jos rėmėjams, mūsų valdantis elitas entuziastingai pritarė globalizacijai. Nuo nepriklausomybės paskelbimo iki šios dienos, elito vedama valstybės integracinė politika žingsnis po žingsnio pavertė Lietuvos nepriklausomybę kone simboliniu reiškiniu. Tautai meluojama, kad tarptautinė integracija stiprina nepriklausomybę. O yra priešingai. Menama priemonė (integracija) realiai tampa tikslu, kai tuo tarpu pagrindinis tikslas (nepriklausomybė) dabar tarnauja integracijai, maskuodamas valdančiųjų tikrus siekius. Šiuo metu tauta mažai tebeturi įtakos svarbiausiems šalies sprendimams. Taip karštai išreikšta tautos valia tapti savo valstybės šeimininku nebuvo įgyvendinta. Pasekmės yra akivaizdžios: gyventojų atomizacija, jų išsivaikščiojimas, visuotinis abejingumas ir augantis skurdas. Likusioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje padėtis yra analogiška. Kuo daugiau integruojasi Europa ir Šiaurės Amerika, tuo daugiau smunka daugumos piliečių gyvenimo standartas. Ar realu tikėtis, kad mūsų biurokratinės prigimties valdančioji klasė galėjo tapti tikra nacionalinės valstybės gynėja? Tam, kad mūsų elitas būtų tapęs kovojantis veiksnys už nepriklausomybę, o ne paklusniu užsienio jėgų įrankiu, reikėjo tam tikrų ideologinių prielaidų, kurių 1990-aisiais nebuvo ir iki šiol neatsirado. Pirmiausia, valdantieji turėjo suvokti, kad nacionalinė valstybė yra sukurta tam, kad stiprintų lietuvių tautą, o ne skatintų visų pasaulio tautų susivienijimą. Atsidavimas tautos gerovei, o ne abstraktiems laisvės ir lygybės principams, turėjo tapti aukščiausiu tikslu. Jei politinis elitas būtų rimtai pabandęs remtis nacionaline idėja ir ginti Lietuvos suverenumą, jis būtų sulaukęs visuomenės nuoširdaus pritarimo. Vietoj to, elitas pradėjo ieškoti paramos užsienyje. Meluodamas apie savo tikruosius tikslus, jis atstūmė liaudį nuo valdžios.
Valdančiųjų sluoksnių drąsos deficitas yra šiek tiek suprantamas dėl stiprių nepalankių išorės veiksnių. Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės sudavė galingą ideologinį smūgį tautinei idėjai visoje Europoje. Po karo Vakarų Europoje nacionalizmo priešai rodė pirštu į nacionalines valstybes, kaltindami, kad neva jos sukėlė siaubingą katastrofą. Internacionalistų peršamas pasiūlymas karus eliminuoti – eliminuoti nacionalines valstybes per ekonominę integraciją ir tokiu būdu suniveliuoti tautas. Priešintis šiai idėjai pokarinėje Vakarų Europoje ilgą laiką apskritai buvo sunku. Taip pat ir mūsų elitui nebūtų buvę lengvas uždavinys oponuoti galingiems Vakarų globalizacijos šalininkams. Bet mūsų valdančioji klasė net nebandė eiti tuo keliu. Priešingai, politinis elitas rungtyniavo ir toliau rungtyniauja su kitomis regiono valstybėmis, lyg vyktų kažkoks konkursas dėl uoliausio integracijos politikos šalininko titulo.
JAV ir TSRS, dvi supervalstybės paremtos ne nacionaliniu pagrindu, o universaliais, visą žmoniją apimančiais principais, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, pasidalino Europą į dvi savo įtakos sferas. JAV ir Sovietų Sąjunga kiek galėdamos bandė įdiegti joms priimtinas universalias nuostatas savo interesų sferose Europoje. TSRS panaudojo visus įmanomus totalitarinės valstybės įrankius, kad diskredituotų nacionalizmą. Daugiau nei pusšimtį metų Sovietų valdžia stengėsi ištrinti nacionalinio solidarumo nuostatas, kurias sėkmingai diegė prieškarinė Lietuvos švietimo sistema ir visuomeninės organizacijos. Tautos solidarumo idėja buvo išstumta iš politinio ir ekonominio gyvenimo. Nacionalinei išraiškai buvo palikta tik tam tikra erdvė kultūriniame gyvenime. Taip vadinamas siaurasis nacionalizmas visuomenei buvo pateiktas kaip barjeras, trukdantis tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui ir materialinei pažangai. Šešių dešimtmečių ideologinis apdorojimas davė vaisių. Pirmiausia, totalinė informacijos kontrolė Lietuvoje neleido konkuruojančioms idėjoms plėtotis viešoje erdvėje. Todėl nacionalinis mąstymas stagnavo arba klaidžiojo folkloro, pagonybės atgaivinimo arba šlovingos viduramžių praeities labirintuose. Antra, istorinio materializmo visuotinis diegimas paliko žymią įtaką. Iki šiol daugelis mano, kad tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas yra beveik absoliučiai teigiamas ir pažangus reiškinys, o nacionalinių interesų gynimas ekonominėje srityje yra pažangą ir laisvę apribojantis veiksnys. Daug kam nėra iki galo aiški pati tautos sąvoka ir jos potencialus vaidmuo individo ir valstybės gyvenime.
Tik dabar, praėjus daugiau kaip 60 metų, globalios ekonomikos (t.y., pačios globalizacijos) krizės metu, atsiranda palankesnės sąlygos atgaivinti nacionalinio solidarumo idėją. Ilgam įsivyravusi ekonominė krizė aiškiai rodo, kad pasaulinė integracija nėra, kaip skelbiama, pažangos ir gerovės garantas, o verčiau brangiai kainuojantis miražas. Atsiveriant naujoms galimybėms veikti, prioritetinis tikslas turėtų būti idėjinis. Tautinės idėjos vaidmuo valstybės gyvenime turi būti patikslintas ir sukonkretintas. Tai yra būtina prielaida, norint nugalėti šios dienos apatiją ir stagnavimą Lietuvos gyvenime. Atgimimo idėjos ir tikslai rodė teisingą kelią į nacionalinį susitelkimą, o visuomenės nuotaikos buvo ypač palankios nacionalinei konsolidacijai. Gaila, kad politinis elitas nesuprato savo istorinio uždavinio ir pasuko valstybės vairą visai kita linkme. Prarasta daugiau nei 20 metų ir šimtai tūkstančių emigravusių darbingų piliečių, suduotas stiprus smūgis pasitikėjimui savimi, bet mūsų priešams visiškai sunaikinti tautos nepavyko. Štai istorija, pasaulinės ekonomikos krizės pavidalu, mums vėl padovanojo galimybę atnaujinti pradėtą prieš kelis dešimtmečius darbą – sutelkti tautą ir įtvirtinti realiai nepriklausomą valstybę.
Jei Atgimimo idėjiniams vadams nepavyko išsaugoti teisingą valstybės plėtros kryptį, o realią valdžią perėmė pilki biurokratai, savanaudžiai oligarchai ir užsienio institucijos, tai priežastys glūdi ne tik Sąjūdžio autorių vadovavimo trūkumuose. Svarbiausia priežastis – idėjinė. Tai nepakankamai aiškus suvokimas, kokios turi būti nacionalinės valstybės funkcijos ir apskritai kam reikalinga tauta. Atėję į valdžią Sąjūdžio vadovai visiškai pasidavė Vakarų peršamai idėjai, kad tautos gyvenime reikia atskirti ekonomiką nuo politikos, kad laisva rinka neva pati savaime užtikrins daugumos piliečių gerovę. Atsisakius iš principo rimčiau reguliuoti šalies ūkio kryptį, Lietuvos valdžia nieko nepadarė, kad sulaikytų ekonominę griūtį, nustūmusią pusę tautos į skurdą arba priverstinę emigraciją. Patriotizmas nėra pats save maitinantis reiškinys. Lietuva išliks ir sustiprės tik jei nacionalinė valstybė sugebės patenkinti piliečių masės svarbiausius dvasinius bei materialinius poreikius.
Na, visos griutys prasideda vaikysteje is tikro. Ir ekonomines, ir moralines ir kokios tik norit. Kai vaikas auga, jam pasakojama, ko gyvenime reiketu siekti ir ko is jo tikimasi. Kol pasakotojai pasakos apie savo broli is burlioko tapusi turcium, vietoj to, kad pasakotu apie dydvyrius su kardais ir pilenus, tol jus tos nacionalines valstybes ir neturesit. Jeigu diedas nesididziuoja esas Lietuvis, nesididziuos ir vaikas. Dabar visi didziuojasi tuo ka turi. Zemes, karviu, traktoriu, skuduru, pinigu, dar ko nors. Tai esme. Kokiu budu tu tai gauni – nesvarbu visai. Motina atleidzia sunui bet ka, kad tik jis butu apsiaves ir sveikas. Jeigu as buciau turtingas zmogzudys, mano gimine mane gerbtu ir man lenktusi. Jeigu as buciau ubagas – poetas, apiplyses ir tuo isdidus – is manes juoktusi ir mane niekintu. Ir taip yra visur. Kaime, mieste, Kaune, Ariogaloj, Rygoj ir Londone. Matot – nereikia nieko niveliuoti! Viskas jau seniai susiniveliavo! Priverstines emigracijos nera. Bet yra kilpa namuose. Zmoniu lietuvoje mazai. Todel visi prasigyvene yra gimines arba draugai. Kad prakusti salyje kurioje tera 3 mln duseliu, reikia kad maziausiai kiekviena is ju susimoketu bent po truputi. Tam kuriama mokesciu sistema, kuri yra beprecedentine proporciju prasme. Ne vienos salies imones nesugeba nuslepti tiek mokesciu kaip Lietuviskos. Taip yra todel, kad visi imoniu vadovai kaba ant vienos trumpos virvutes. Salis – maza. Bet biudzeta reikia uzpildyti. Tada kuriami mechanizmai kaip apmokestinti VISUS. Kadangi is turtinguju nieko neiseina paimt(nu kaip is draugo imsi?), reikia apiplesti ubagus. Na, o tie, kai jau net isidarbinti negali nes antstoliai uzdare banku saskaitas, turi ieskotis iseities. O isietis, pati lengviausia iseiti per duris. Iseiname savo noru. Niekas nevaro su lazda. Lazda lieka namie ir turi, kaip ir visos – du galus. Ubagams isejus, biudzeto uzpildyti vel nera kuo. Tada reikia sukurti fiktyvu biznio plana ir parduoti ji kokiam tai uzsieniniam fondui. Gautas lesas pasidalinti po kisenes, o skola nuleisti ant ubagu vaiku ir anuku. Jeigu tie nesugebes susimoketi, gaus parduoti zeme, galu gale privatizuos viska kas valstybiska ir jau is privaciu ranku jie grys pas mama…su bakenbardais ir skrybelike. Tai kas po velniu cia kaltas? Mes patys. Ka daryt? Nieko nepadarysi…Velu. Vienintele iseitis, kad ir kokia nereali yra tokia. Pasimti lazda, nueiti pas skolintoja, ir tvatinti tol, kol sis atsisakys pretenziju. Visi kiti atvejai atrodo vienodai – tie kas pasieme grynus apsuko rata ir stojo i viena fronta su skolintoju, o tie kas negavo nieko yra prisukti moketi BE GALO. Psio…
Mielas Profesoriau, ačiū Jums už šį straipsnį. O “chamentatoriams” vertėtų pasidomėti šio straipsnio autoriaus asmenybe, jo indėliu į pasaulio mokslą. Savo tarpvartės leksiką pasilikit sau – prie “bambalio” ir į ALKĄ nelįskit.
Šiantien ir šiandienybėje po okupaciniu protėvių prakeiktu kryžiumi gulinti prisvaiginta tauta keistai vis ieškosi vienybės – lyg viltingame 600 metų senumo pagirių pagerėjime. Tarpvartė – tai simbolinė reikšminga tarp dviejų pasaulių vieta – tautininkiškai išeičiai rastis ?
IŠEITIS, kaip minėjau, pirmiausia be okupacinės kryžiačionybės, kuri, išsiboginusi iš Lietuvos, PAGALIAU nuimtų be-galinį prakeiksmą.
Neissibogins niekada Vilmantai.