Rašyti – tai kopti į kalno viršūnę

Skurdoka šiuolaikinė lietuvių literatūra netikėtai praturtėjo lyg senovės lobį būtų radusi. Tas lobis – jauna rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kurios dviejų dalių istorinis romanas „Silva Rerum“ graibstyte graibstomas ir puikiai vertinamas žinovų – istorikų, menotyrininkų, rašytojų. Gal dar ankstoka Kristiną vadinti gyvąja lietuvių literatūros klasike, juolab kad gyvena ji Londone ir natūraliai gali įsilieti į britų literatūrą… Laikas parodys! O šis apsilankymas Lietuvoje Kristinai buvo ypač prasmingas – leidyklai ji atidavė dar vieną savo knygą.

Trečioji knyga ilgai nelaukė

Atvirai pasakius, naująja knyga nustebinote. Dar nespėjo atslūgti skaitytojų emocijos po „Silva Rerum II“, o štai jau ir trečioji jūsų knyga. Kristina, esate labai produktyvi rašytoja…

Na, tarp dviejų pirmųjų mano knygų – mažas laiko intervalas, bet jau esu sakiusi, kad jų rašymas užtruko labai ilgai. Medžiagos ieškojimas, rinkimas, brandinimas tęsėsi apie dešimtį metų. O ši knyga „rašėsi“ iš tiesų gerokai greičiau. Galbūt todėl, kad tai – ne romanas, o esė ir novelių rinkinys. Manau, kad tai bus gera staigmena skaitytojams – visai kitokia knyga. O vadinasi ji „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Nėrėte į visai kitą žanrą?

Taip, tai – jau kitas žanras, bet galiu pasakyti, kad toli pati nuo savęs nepabėgau. Ir šitą knygą rašydama labai daug tyrinėjau, buvo įdomu pereiti gatvėmis, pasižiūrėti, kur kokia iškaba, ieškojau nuotraukų. Na, bet skirtumas toks, kad šįkart visos istorijos bus apie dabartį arba labai netolimą praeitį. Jos labai šiuolaikiškos ir parašytos įvairiu stiliumi – nuo pasakojimo pirmuoju asmeniu iki grotesko, esė, pastišo… Rašytojai dažnai aiškina, kad rašo, nes negali nerašyti. O jūs ar esate sau atsakiusi, kodėl rašote? Tiesiog galvoje susikaupė įdomių istorijų, kuriomis nusprendžiau pasidalyti. Rašant „Silva Rerum“ man rūpėjo pasaulėjautos, dievoieškos, likimo, atsitiktinumo, gyvenimo prasmės klausimai, o dabar jau pajutau, kad man įdomu pakalbėti tomis temomis, kuriomis šiomis dienomis dažniausiai kalbama: apie tapatybę, istorinės atminties praradimą, susvetimėjimą, tautinių ryšių nukirtimą…

Gyvendama Anglijoje, turbūt tuos dalykus pajutote labai aštriai?

Ne, tai nebus emigrantų istorijos. Gal tik viena istorija apie moterį emigrantę, kuri jau senokai gyvena ne Lietuvoje, bet vidumi ir emocijomis dar neatsiplėšusi nuo namų. Man buvo įdomiau pasigilinti į kitus dalykus: kaip žmogų keičia keliavimas, atvykimai ir išvykimai, viešbučiai… Ypač viešbučiai. Man tai labai keista realybė, nes žmonės viešbučiuose pradeda gyventi visai kitokius gyvenimus nei iki tol. Na, o kitos temos, kurios jungia mano noveles, yra kūryba, originalumo paieškos, kinas, dailė.

Galbūt savyje atradote kažką naujo, kai pradėjote rašyti knygas?

Pradėjusi rašyti atradau savyje galbūt vienintelį dalyką, kuris pačią nustebino. Iki tol niekada negalvojau, kad galiu būti tokia disciplinuota ir taip sunkiai dirbti, ypač kai rašydama antrąją knygą laukiausi dukros, o paskui – jau ir susilaukusi. Man tai buvo didžiulis iššūkis, kurį vis dėlto įveikiau. Bet užtat paskui buvo labai geras jausmas: „Aš galiu.“

Tai gal ir naktimis teko dirbti?

Negaliu dirbti nei iki vėlumos, nei naktimis, nes naktį reikia miegoti, o vakarą turiu skirti šeimai. Buvimas su šeima – vienas didžiausių malonumų. Vis dėlto tiesa, kad rašydama knygą per palyginti trumpą laiką turiu padaryti daug. Todėl esu priversta susikaupti, susidėlioti viską iš anksto, o paskui – nebesiblaškyti.

Barokiška asmenybė

Kalbėdama apie „Silva Rerum II“ esate sakiusi, kad jums labai artimi baroko laikotarpio žmonės – impulsyvūs, kontroversiški. Ar tai reiškia, kad ir jūs turite panašių bruožų?

Turbūt. Esu sunkiai klasifikuojama. Vienas ryškiausių mano būdo bruožų – atsisakau paklusti kitų lūkesčiams ir visuotinai priimtiems standartams arba gyventi trajektorijoje, kurios iš manęs tikisi kiti. Stengiuosi būti savimi, nors ir ne tokia tobula, bet man atrodo, kad nuoširdumas ir sąžiningumas sau, gebėjimas atskirti apgaulę gyvenime – labai svarbu. Tikrai niekada nepulsiu keistis vien todėl, kad kažkam, tolimam ir man nesvarbiam, nepatinku. Aišku, toks požiūris atėjo ne iš karto, o su metais.

Esate užsiminusi, kad jūs – kultūros snobė. Gal ne tik kultūros – išranki esate viskam?

Pati ir atsakėte į šį klausimą. Iš tiesų esu išranki, tik pas mus, Lietuvoje, išrankumas nepelnytai prilyginamas snobizmui. O ir pati snobo sąvoka vartojama gana elastingai.

Kodėl neturėčiau būti išranki? Nenoriu bet ko. Nepripažįstu jokių kompromisų dėl kokybės ir, man atrodo, visi turėtų būti išrankūs – siekti geriausio, o ne lygiuotis į tai, kas prasčiausia. Labai nemėgstu, kai propaguojama, kad „reikia paprasčiau, reikia paprastumo.“ Iš tiesų tai reiškia tik „prasčiau“, o man tai visai nepriimtina. Nesigėdiju to pasakyti. Jei kažkas tai vadina snobizmu, tegu būsiu „snobė“.

Dešimt metų gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Ką naujo jums davė, galbūt ir pakoregavo jumyse gyvenimas toje šalyje?

Labai praplėtė akiratį. Padėjo pažvelgti į Vilnių ir Lietuvą kitu žvilgsniu, tarsi atsitraukus, nutolus. Ir kartu atsivėrė nuostabūs dalykai – supratau, kiek daug nuostabaus ir unikalaus čia turime. Supratau, kuo mes, kaip tauta, skiriamės nuo kitų, kokie esame darbštūs, užsispyrę, nors visa tai vertiname kaip savaime suprantamus dalykus. Kita vertus, nutolimas padėjo atskirti, kas iš tiesų pas mus yra unikalu, o kas tik mums patiems rodosi, jog yra unikalu. Paradoksalu, bet pamačiau, kad kai kurie dalykai, kuriais taip didžiuojamės, nėra jokie išskirtiniai. Ir kitos tautos turi tą patį.

Jūsų žurnalistinė veikla Londone taip pat gana intensyvi ir spalvinga. Kaip jums pasiseka pakalbinti tokius įdomius žmones ir įžymybes, kurios toli gražu nėra lengvai prieinamos?

Galbūt dėl jautrumo socialinėms situacijoms, dėl komunikabilumo, gebėjimo suintriguoti pašnekovą ir užkalbinti, visą laiką į interviu nueiti pasiruošus, pasidomėjus apie žmogų. Iš tiesų pačiai labai įdomu bendrauti su neeilinėmis asmenybėmis, klausytis, ką jos pasakoja, ypač tada, kai žmogus atsipalaiduoja, jam tampa įdomu, ir pokalbis tuomet – jau nebe valdiškas. Dar ir šiandien smagu prisiminti, kaip man pavyko prajuokinti aktorę Keirą Knightley ir kaip mano žiedas užstrigo rankinės užtrauktuke, kai reikėjo skubiai ištraukti diktofoną kalbinant garsų Holivudo režisierių Edwardą Zwicką. Visokių situacijų yra buvę. Mano interviu su dizaineriu Manolo Blahniku įvyko po penkiolikos minučių, kai sužinojau, kad laukiuosi. Iš tiesų ne interviu tada turėjo būti mano galvoje, bet pasakiau sau: „Pagalvosiu apie tai paskui.“

O Londoną ar jau prisijaukinote?

Jaukinuosi (juokiasi). Apskritai iš Lietuvos išvažiavau gana keistai. Nebuvo juk taip – išvažiuoju, užtrenkiu duris, viskas… Iš pradžių galvojau, kad važiuoju tik laikinai – studijuoti, rašyti disertaciją. Aplinkybės tam susiklostė palankiai, žinojau, kad bibliotekos ten geros, tad kodėl nepabandžius? Bet tikrai Londonas nebuvo mano svajonių miestas, bent tas, kurį iki tol pažinojau. Centrinis Londonas, prispjaudytas kramtomosios gumos, su klaustrofobiškomis miniomis žmonių man buvo palikęs labai nekokį įspūdį. Na, bet kai jau nuvykusi pradėjau tą miestą geriau pažinti, atradau ir jo žavesį. Supratau, koks jis įvairus, suklijuotas iš priemiesčių, kaimelių ir miestelių tame pačiame mieste. Įsitikinau, kad Šiaurės Londonas – visai kitoks nei Pietų, o Vakarų – kitoks nei Rytų. Prisijaukinimas vyko visomis prasmėmis: juk Londonas – tas miestas, kuriame aš ištekėjau ir vėliau gimė mano dukra, taigi, natūraliai jis mane pririšo. Dabar jau žinau, kad ir kas nutiktų, mano prisiminimai apie tą miestą visada liks tik gražūs, nes jame patyriau tikrai laimingų gyvenimo akimirkų.

Dveji Kristinos namai 

Galima jus vadinti net meilės emigrante. Juk važiavote pas mylimą žmogų. Na, taip, važiavau ir pas jį. Bet galvojau, kad pabūsiu, parašysiu disertaciją ir grįšiu, o viskas susiklostė štai kaip. Matyt, taip ir turėjo būti. Į Lietuvą dažnai grįžtate?

Nesijaučiu išvykusi, nors dabar su mažu vaiku taip dažnai nepaskraidysi pirmyn atgal, kaip anksčiau. Bet namai čia yra ir bus visą laiką. Čia visada manęs laukia grįžtančios ir visada turiu kur grįžti. „Turiu dvejus namus ir dėl to jaučiuosi dvigubai turtingesnė“, – visuomet taip sakau, kai manęs kas paklausia, kur mano namai.

O kokie jūsų namai ten, Londone?

Tie, kurie apsilanko mano namuose Londone, iš karto pastebi, kad interjeras nėra standartinis angliškas, jame yra kažkas tokio… vilnietiško. Tik įėjus pro duris į akis turėtų kristi ant sienos kabantys Vilniaus ir Londono vaizdai pagal Brauno ir Hogenbergo atlasą. Deja, kol kas – tik kopijos. Labai įdomu, kad tuos du miestus, kurie man labai brangūs, t. y. Londoną ir Vilnių, dar XVI amžiuje užfiksavo tas pats kartografas… Apskritai mano namuose Londone labai daug kūrinių, susijusių su Lietuva – nuo senųjų iki Stasio Krasausko grafikos darbų. Na, o šiaip gyvenu name, kuris yra gražioje Londono vietoje, ant Temzės kranto. Labai įdomus pats rajonas (Vakarų Londono dalis), nes jis susijęs su garsiais kūrėjais, dailininkais, rašytojais, Williamu Morrisu ir „Arts & Crafts“ judėjimu. Krantinėje yra garsus baras, vadinamas „Th e Dove“. Jis buvo žinomas dar XVIII amžiuje, jame lankėsi ir Ernestas Hemingway’us, ir Grahamas Greene’as. Na, o šalia yra ir „Chiswick House“ parkas – vienas gražiausių ir meniškai reikšmingiausių Londono parkų, kurį aš labai mėgstu.

Nors gyvenate Londone, senus draugus sugebėjote išsaugoti?

Galiu pasakyti, kad nuvykusi į Londoną niekada nebendravau su žmogumi vien todėl, kad jis – lietuvis. Tokios nostalgijos bet kam, svarbu, kad iš Lietuvos, nepatyriau, nes visada bendrauju su tais žmonėmis, kurie man mieli ar įdomūs. O kad tarp jų Londone yra nemažai lietuvių, tik didelis privalumas. Ypač džiaugiuosi, kad galiu susitikti su tokiais draugais kaip Dalia Ibelhauptaitė ar Edgaras Montvidas… Bėda ta, kad visi esame labai užsiėmę ir daug keliaujantys. Retos tokios progos, kai galime pabūti kartu, bet jau kai būname, tai būname – ir vakarienės tada ilgos, ir išsiskirti nebegalime.

Kaip susiėjo jūsų ir drabužių dizainerio Juozo Statkevičiaus keliai?

Su Juozu susipažinome dar tada, kai Lietuvoje dirbau žurnaliste ir ėmiau iš jo interviu. Kiek prisimenu, iš pradžių nebuvome vienas kitam labai jau draugiški, net pasišaipydavome vienas iš kito. Ir tik po kiek laiko, kai vienas kitą labiau pažinome, abu atradome sau artimą sielą. Taip Juozas tapo vienu artimiausių mano draugų. Ne veltui Dalia su vyru mano vestuvėse buvo liudininkai, o Juozas – pabrolys.

Ar svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis vieni kitų nepamirštate?

Tikrai taip. Tradiciškai lapkritį visi suvažiuojame į naujos Juozo kolekcijos pristatymą. Jei tik jis ką nors sukuria ar pristato, šventas reikalas visiems būti. Lygiai taip pat ir per Dalios premjeras, ir mano knygų pristatymus.

Pirmąsias knygas pavadinote meilės laišku Vilniui. Pati esate tikra vilnietė, čia gimė ir gyveno jūsų tėvai bei proseneliai. Kurios Vilniaus vietos jums mieliausios?

Man labai patinka vaikščioti Vilniuje paryčiais – tada, kai miestas beveik tuščias. O tų mielų ir gražių vietų tiek daug… Visas senamiestis – kaip perlas. Aš jį myliu, nes kas kartą randu vis kažkokią kitą vietą, kuri man graži. Štai ir vakar ėjau Šv. Ignoto gatve, buvo ką tik po lietaus, o virš gatvės – tiesiog taisyklinga puslankio formos vaivorykštė. Ir dar Dominikonų bažnyčios kupolas gatvės gale kaip akcentas… O visa tai kartu – lyg nuostabus meno kūrinys, tobula kompozicija. Taip ir norėjosi pasakyti visiems einantiems pro šalį: „Sustokite, pasižiūrėkite, kaip gražu.“

Grįžkime prie naujosios jūsų knygos. Koks jausmas, kai ji jau atiduota spausdinti?

Kaip visada. Esu kažkada minėjusi, kad baigusi knygą jaučiuosi taip, lyg būčiau užkopusi į kalno viršūnę. Labai geras jausmas. Bet parašiusi dvi knygas galiu pasakyti, kad po euforijos gana greitai ateina atoslūgis, susvetimėjimas savo kūriniui ir tada į knygą pradedu žiūrėti iš tolo… Bet iš esmės visą laiką žiūriu į priekį, ką noriu padaryti dar kitaip. Didelio atsipalaidavimo niekada nebūna, nes galvoje – vis kitos mintys.