Dėl tautos ir valstybės atsisakymo (7)

Kasdien gyventi vis linksmiau

„Kasdien gyventi vis linksmiau“, – skelbia plakatas. „Gerovė ir saugumas, kurie neturi precedentų istorijoje“, – rašo K. Maniokas.

„Pasaulį apniko dvasinės kultūros dykuma…“
Popiežius Benediktas XVI

Mes, pasipriešinimo okupacijai organizacijų dalyviai, betarpiškai patyrę moralinę ir fizinę sovietinės okupacijos prievartą, prisimename persekiotus, kankintus ir nužudytus mūsų artimus bičiulius, idealistus, kurių jau nėra gyvųjų tarpe ir kurie šiandien negali išsakyti savo nuomonės apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateitį. Istorinė kova už laisvę ir nepriklausomybę nėra lietuvių atradimas, niekada nebuvo ir nebus besikeičiančios, kaip versle, mados ar persivertimo, perkainojimo ar nukainojimo dalyku. Ji visada liks pagrindu drąsos, savigarbos, išdidumo, teisės ir žmogiškumo siekio, kuris kasdien paliudijamas nepriklausoma saviraiška, savarankiška gyvenžiūra ir pasaulėjauta. Negalima sukurti nieko vertingo, jei kiekviena nauja karta apsiskelbs nušluojanti protėvių pralietą kraują, kančias, darbus, kultūrą bei patirtį ir skaičiuos „tikrosios ir racionaliosios“ veiklos pradžią tik nuo šios dienos, pagal savo naudos suvokimą.

Lietuvos istorijoje niekada savo laisvės ir žemės atidavimas kitiems, vergavimas arba tarnavimas stipresniam nebuvo laikomas vertybe. Jau D. Poška sakė, kad nedera žvakeles svetimoj bažnyčioj degioti. Bet Lietuva turėjo ne vieną perbėgėlį: iš kunigų luomo į popus pas carą perbėgo cenzorius A. Petkevičius, V. Kapsukas – pas Leniną, A. Sniečkus, J. Paleckis ir stribai – pas Staliną. Šiandien bėgama pas Briuselio duondavius. 2004 metų lapkričio 11 dieną parlamentarai neskaitę, per 2 Seimo posėdžius pirmieji patvirtino 480 puslapių apimties ES Konstituciją, tam sugaišę vos 2 valandas ir 53 minutes. Ar tai nėra besąlyginio paklusnumo ženklas, pasiųstas reikiama kryptimi ir suprastas tų, kuriems buvo skirtas? Rytoj, jei pasitaikytų proga, atsirastų norinčių ir parvežti Lietuvėlei iš svetur „tikrąją saulę“. Lietuvą į tuštymetį stumia pasaulinė bedvasė, geležinė megamonopolijų galia, pasitelkusi pinigo prievartą ir smegenų plovimo mašineriją.

Rugsėjo 4 dieną viename interneto portalų buvo paskelbtas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento, viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovo Klaudijaus Manioko straipsnis „Europeizacijos draugai ir priešai: kodėl ES kai kam vėl pradeda panašėti į Sovietų Sąjungą“. Akivaizdžiai nekorektišku, užgauliu ir žeminančiu tonu pasisakęs apie profesoriaus Vytauto Radžvilo požiūrį, autorius reiškia vasališkas nuostatas, iš esmės nuvertindamas istorinį Lietuvos laisvės kovos siekį ir suverenitetą. Bandoma įpiršti mintį, kad tik nuo šiandien prasideda „tikroji“ ir teisingoji istorija, tik šiandien Europoje pagaliau išaušo ilgai lauktas apšvietos laikmetis su gerais šeimininkais ir gausiu pasiaukojančių pasekėjų būriu, išpažįstančiu ir tobulinančiu aukščiausias humanistines vertybes. 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 metų kovo 11-osios aktai tampa niekingu nesusipratimu ir atgyvena?

K. Maniokas pateikia tokius argumentus: „ES ir emigracija yra atsvara savai valdžiai ir kelias į teisingesnę ir labiau aprūpintą visuomenę“; „ES, apribodama politikų manevro laisvę, žymiai prisideda prie viešosios politikos stabilumo Lietuvoje“; „mažos oligarchų grupelės manipuliuoja demokratija. ES gerokai apriboja tokį manipuliavimą“; „Tai sudėtingas nacionalinių valstybių bendrabūvio projektas, kuris apriboja valstybių veikimo laisvę mainais į stabilesnę ir saugesnę aplinką. Lietuvai jis yra egzistencinis projektas ir todėl jį reikia ginti tiek nuo pseudoakademinių puolimų, tiek nuo kraštutinės dešinės paranojos“; „Grįžimas į devyniolikto ir dvidešimtojo amžiaus pradžios nacionalinių valstybių tarpusavio kovos ir balansavimo strategiją Lietuvai būtų pražūtingas – tą puikiai rodo Lietuvos istorija“; „Ir čia svarbi ne efemeriška pilietinė visuomenė, o platus institucijų tinklas. O tos institucijos saugo ir nuo daugumos nuomonių svyravimo.“

Taigi, Briuselis pasakys, ar galima svyruoti ir kitaip galvoti. To mus jau mokė Kremlius. Nematoma išmintingojo Brolio ranka pastatys mus ant reikiamų bėgių, nes anie apšviestieji tik ir galvoja, kaip čia mus (nevykėlius) paprotinti. Čia galima įžvelgti autoriaus nevisavertiškumo kompleksą, turtingesniojo, stipresniojo teisumo prezumpciją, globėjo poreikį ir pasirengimą atlikti uolaus patarnautojo rolę. Tipiškas liberalaus mąstymo būdas: procedūriškas, formalizuotas, instrumentiškas, grindžiamas ne dvasiniu turiniu, o negyva mechanine pavaldumo ir paklusnumo schema.

Kalbant apie demokratijos klestėjimą ES, galima priminti šalių rinkėjų dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose: 2004-iais – 39,26 procento, 2009-iais – 36,9 procento (Lietuvoje – 20,98 procento). Abejotinas valdžios legitimumas, visuomenės susidomėjimas ES reikšmingumu ir demokratijos lygmuo. Prisimintina, kaip „tolerantiškai“ 2004-iais iš ES komisaro pareigų išguitas Rokas Butiljonė, nubaustas už krikščioniškos pasaulėžiūros atstovavimą.

Ką reiškia ES 2007-2013 metų programa „Aktyvių piliečių Europa“, kuriai skirti 235 milijonai eurų? Pirmasis programos punktas nurodo: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“. O ką tuo klausimu sako Lietuvos Konstitucija?

Rašytojas Romualdas Lankauskas kalba apie tautos išlikimą: „pelningos globalizacijos strategams, kosmopolitinei Amerikai ir jos pasekėjams Briuselyje ar Strasbūre tai turėtų labai patikti – būkit šiaip sau piliečiai, ir gana. Kam jums ta tautybė? …Europa bus kosmopolitinė, žmogaus teisės dar labiau triumfuos, kontinentą valdys galingieji, bet liokajų irgi reikės. Į juos neblogai tiks pinigų prisiplėšęs tariamasis elitas iš Stiliaus žurnalo puslapių su kokiu nors „agurkichu“ ir limonadiniu prezidentu priešaky“ („Kultūros barai“, 2002, Nr.2, p. 24).

Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) knygos „Valstybės valdymo menas“ skyrius apie ES pavadintas „Ašaros ir košmarai“. Ji nurodo, kad Didžioji Britanija savo ir ES politikų buvo klastingai apgauta, sprendžiant stojimo į ES klausimą. „Aš įtariu, kad Europos idėja dideliu mastu naudojama apgaulei. Ne įprasti nacionaliniai interesai, o gausybė grupinių ir klasinių interesų (ypač dabar) sėkmingai dangstomi sintetinio europinio idealizmo mantija. Beveik religinis nuolankumas prieš žodį „Europa“ eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija“ – rašo M. Tečer. („Iskusstvo upravlenije gosudarstvom“, Alpna pablišer, Maskva, 2003, p. 356).

Meksikietis Markos pastebi: „Liberalizmas – tai ir yra krizė, tapusi doktrina ir teorija… Vyksta naujas pasaulinis karas, ir šiuo atveju – prieš visą žmoniją. Kaip ir visų karų, jo tikslas – naujas pasaulio perdalijimas /…/ einama į valdžios koncentraciją valdžiai ir skurdo koncentraciją skurdžiams. Naują melą mums parduoda kaip istoriją. Melą apie vilties pralaimėjimą, melą apie savigarbos pralaimėjimą, melą apie žmonijos pralaimėjimą. Valdžios veidrodis rodo mums cinizmo pergalę, melą apie liokajaus pergalę ir melą apie neoliberalizmo pergalę. Vietoje žmoniškumo mums siūlo biržos rodiklius, vietoje garbingumo – skurdo globalizaciją, vietoje vilties – tuštumą, o vietoje gyvenimo – siaubo internacionalą.“ („Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra, Jekaterinburgas, 2005, p. 129, 185).

Nevalstybinė švietimo įstaiga „Lietuvos Junior Achievement“, įkurta JAV, Lietuvoje išleido 20 pavadinimų vadovėlius, skirtus tiek darželinio amžiaus vaikams, tiek baigiamųjų klasių moksleiviams. 1993-2004 metais veikė 600 mokomųjų moksleivių bendrovių, kurių apyvarta siekė 1 milijoną litų. Realiai vaikai prekiavo maistu ir kitkuo. Visam procesui įgyvendinti buvo skirti 4 milijonai litų. Vietoje Maironio, Lietuvos istorijos, gerumo, pasiaukojimo, atjautos ugdymo – plėšrūniško gobšumo, naudos refleksų diegimas. O kur dar homoseksualinė kultūra, genderizmas, pramogų ir pasilinksminimų industrija, narkomanija? Galima paklausti: kokių teigiamų poslinkių per pastaruosius penkerius metus įvyko lietuvių dvasiniame gyvenime ir kokios tendencijos brėžiamos rytojui?

Markos: „Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais: savomis represinėmis galiomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė išbraukta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba… Naujiesiems pasaulio šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinės vyriausybės įpareigojamos administruoti reikalus jų naudai.“ (Z. Bauman, „Globalizacija: pasekmės žmogui“, „Strofa“, 2002, p. 103).

Prie LKP CK pastato ir sovietinio generolo I. Černiachovskio paminklo 1989 metais buvo didelis skydas su užrašu: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“. Tai paseno? Globalizmo, liberalizmo naudą gaudantys adeptai šiandien švietimą ir auklėjimą pavertė finansine krepšelio paslauga: nėra valstybės idėjos, nėra kultūros, tik rinka, tik džiunglių dvasia.

Į Lietuvą atkeliavo globalizmo minkšto masažo treniruoklis – liberalizmas. Labai veidmaininga, apsimestinė, klastinga ir savanaudiška pozicija. Leo Straussas: „Liberalizmas iš esmės remiasi valstybės ir visuomenės atskyrimu arba privačios srities, kuri saugoma įstatymo, bet į kurią įstatymas negali prasiskverbti, pripažinimu.“ (Pierre Manant, „Demokratija be tautų“, Versus aureus, Vilnius, 2008, p. 68). Kaip valstybės ir tautos naikinimą galima įvertinti naujas liberalo Gintaro Steponavičiaus užmačias suteikti lietuvių kalbai žemesnį statusą už užsienio kalbas.

Anglas Kolin Krauč (Colin Crouch) savo knygoje „Postdemokratija“ apie mūsų gyvenamą laikmetį, kuriame išlaikomi visi demokratijos bruožai, rašo: „…laisvi rinkimai, konkuruojančios partijos, laisvi atviri debatai, žmogaus teisės, atitinkamas valstybės veiklos skaidrumas. Bet politikos energija ir gyvybinė jėga grįš ten, kur buvo prieš demokratinę epochą – pas neskaitlingą elitą ir į turtingas grupes, kurie spiečiasi aplink valdžios centrus ir siekia gauti iš jų privilegijų.“ („Postdemokratija“, Maskva, 2010, p. 9).

Emilis Sioranas (Emil Cioran) tvirtina: „Nacija gęsta tuomet, kai nustoja reaguoti į trimitus. Dekadansas – tai trimito mirtis.“ („Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 123).

Niekas nemano, kad su kuria nors šalimi nereikia bendrauti ar kurios nors šalies vengti – privalu išlaikyti savo įstatymus, Konstituciją, savigarbą ir stuburą. K. Maniokas tuos, kurie saugo nepriklausomybės siekį, vadina paranojikais. Tai jau istorijoje žinoma nepriklausomybės atsisakymo aukštuma. Ją pasiekus „įsirašoma“ į nuo XVIII amžiaus garsų Lietuvos parceliavimo klubą, kurio nariai moka uoliai ir ištikimai patarnauti, siekdami naudos sau.

Niekas negali žmogui uždrausti atsisakyti Tėvynės, niekas negali uždrausti žmogui kurti ir ginti Tėvynę. Jei tai padėsime ant svarstyklių, bendruomeniškumo ir Gėrio pusė akivaizdžiai nusvers. Prieš Tėvynę („paranojikai“) kardą pakėlė K. Maniokas. Taip jis ir įsitvirtina žmonių be Tėvynės sąraše. O mes toliau giedosime „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ ir nekeisime savo himno į įtartiną eksperimentą, vadinamą rojumi. Tai mūsų istorinė pareiga, teisė ir laisvė, kurios nenorime prarasti, dėl klastos ar tamsumo brisdami į mistinę nežinią. Todėl atvirai ir kalbame apie ribą tarp suvereniteto ir priklausomybės, tarp išdidumo ir patarnavimo.

Algirdas Endriukaitis, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Petras Gvazdauskas, mons. Alfonsas Svarinskas, Jonas Algirdas Antanaitis, kun. Robertas Grigas

2012 metų rugsėjo 30 diena

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *