T.Dirgėla. Pamąstymai paskutinįjį vasaros vakarą (3)

Riekė | efoto.lt Geraldo nuotr.

O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
– Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji – šventa.
(Iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio Šventoji duona)

Žmona man šiandien papasakojo gan keistą nutikimą – pėdina ji Palangoje pro keletą konteinerių ir mato, kaip vienas benamis kitam kažką kiša į kuprinę. Jiedu kalbasi:

– Ką ten dedi?
– Duoną.
– Ir vėl? Mesk laukan!

Vieni pamanytų, jog reikia džiaugtis – benamiams netrūksta svarbiausio maisto, tačiau iš kitos pusės toks dialogas turėtų jei nesugraudinti, tai nors truputį kliudyti tūlo lietuvio dvasią…

Duona, mūsų protėviams buvusi ne tik pagrindiniu maistu, atlikdavo svarbų vaidmenį ir įvairiose apeigose – priminti nereikia. O kokį vaidmenį Duona užima šiandien? Kai ji išmetama tokiais kiekiais, jog net alkaniems benamiams kelią šleikštulį. Tebūnie šis klausimas retorinis.

Ar tokia situacija neiliustruoja šiandieninės mūsų meilės tėvynei – kai pagrindinio ir šitiek metų šventu laikyto mūsų protėvių maisto atsisako net žmonės be nuolatinės užuovėjos, kai Duonos konteineriuose vis daugėja – gal artėjame prie dugno?

Tfu, tfu, tfu – bet galėtų būti ir baisiau. Visada gali. Pavyzdžiui, pilni konteineriai ne tik Duonos, bet ir Trispalvių. O ant mūsų stalų – hamburgerių bandelės, ant namų – vėliavos su garbinamų žvaigždelių veidais…

II

Ar yra tokia ideologija, šliogerių, donskių ir putinaičių nesunaikinta? Yra! Tai – lietuviška, turinti gilias istorines šaknis, gausiai palaistytas Lietuvos patriotų krauju už laisvę ir nepriklausomybę […] 
(Iš Onos Voverienės Tautinių etiudų)

Vakar su žmona nuėjome į Palangos bibliotekoje vykusį profesorės Onos Voverienės knygos Tautotyros etiudai pristatymą. Ėjau darbo reikalais, o savąją sutikau pakeliui, bet gal jau taip turėjo įvykti, nes žmonelę knygos autorė pakvietė užsukti į svečius sostinėje, kai tik į ją sugrįšime, taip pat kalbėjosi ir apie Bražėną – tiesa, pradžioje viena kalbėjo apie dėstytoją ir literatūrologą Petrą, o kita – apie Lietuvos visuomenės veikėją Vilių. Bet paskui, žmonai vos negavus šoko, kad dėstytojas Bražėnas jau miręs, profesorė suprato, kad viena – apie batus, kita – apie ratus. Vėliau galai suėjo.

O ir man susitikimas buvo derlingas – greitu metu pakalbinsiu O. Voverienę, o po poros dienų pavyks susitikti su viena baltaruse, kurios jauni vaikai jau net po keletą kartų pabuvojo kalėjimuose už tai, kad Baltarusijoje kalba baltarusiškai. O prezidentas, beveik visur už rankos besivedžiojantis savo vargšą sūnų, kurio jaunutė motina laikoma uždaryta kažkokiame kaime, musiet, kaip sako mano uošvė, greitai mokyklų vietose statys papildomus kalėjimus.

Knygos pristatyme dalyvavusi daktarė Birutė Railienė O. Voverienę apibūdino gan vaizdžiai: „Ji eina kaip skydas mūsų tautos priekyje“. Galėtume eiti ir mes, bet bėda ta, kad labiau mėgstame būti vedami kitų. Kaip kokie šunyčiai. Vietoje to, kad būtume nors mažiausioji to skydo dalis, nors nago juodimas meistro, tą skydą gaminusio…

Vakaro metu, kalbant profesorei, susigraudinau. Tiek betrūko, ir tikrai būčiau pravirkęs nuo jos auksinių žodžių apie meilę tėvynei, apie tai, kad viltys dedamos į jaunimą – tai privertė susimąstyti, privertė kaip mat surimtėti ir prisižadėti sau, kad būsiu vienas tų, kurie kaip įmanydami stengsis išpildyti šį O. Voverienės lūkestį. Graudulys, pilnas pasididžiavimo savo šaknimis, apėmė ir grįžus iš knygos pristatymo bei į ją įnikus.

Ir teisus Rimvydas Stankevičius, Tautotyros etiudus pavadinęs „knyga, kuriančia Lietuvą“.

Ir teisus Motiejus Valančius, pasakęs, kad „ blaivi tauta gali išlikti ir išlaikyti sveiką savo genofondą“.

Ir teisus Vytautas V. Landsbergis: „juo labiau išsivysčiusi valstybė ar tauta, juo daugiau joje yra žmonių saulių, kurie užsiima švietimu, labdara, pagalba kitiems, rūpinasi savo krašto grožiu, švara, savo minčių skaistumu ir šviesumu…“

Tad savo bendraamžius ir kitus raginu – būkime tos saulės ir nedarykime gėdos Valančiui, Kudirkai ir kitiems, kurių dėka šį tekstą parašiau lietuviškai, o jums niekas nedraudžia jo perskaityti.