2025 m. birželio 27 d. 10 val. Vilniuje prasidėjo Lietuvos kultūros kongreso šimtmečio suvažiavimas. Šis suvažiavimas vyks 27–28 dienomis Vilniuje ir Kaune.
Lietuvos kultūros kongreso šimtmečio suvažiavimas – mokslinė praktinė tarptautinė konferencija, skirta dviem reikšmingoms sukaktims: pirmojo Lietuvos kultūros kongreso 100-mečiui ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms.
Birželio 27 d. tiesioginė transliacija iš Seimo:
Birželio 28 d. tiesioginė transliacija iš VDU (nuo 9.30 val.):
Renginį globoja Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas, rengia – Seimo Kultūros komitetas ir Lietuvos kultūros kongreso taryba, o partnerių gretose – Vytauto Didžiojo universitetas, Kazimiero Simonavičiaus universitetas, Vilniaus verslo kolegija ir kitos institucijos.
Birželio 27 d. 9 val. Seime įvyko spaudos konferencija skirta Kultūros kongreso 100-mečio konferencijai pristatyti.
1925 metų kongresas: kultūros tapatybės pamatai
Lygiai prieš šimtmetį – 1925 m. birželio 28 d. – Kauno rotušėje įvyko pirmasis Lietuvos kultūros kongresas. Tai buvo vienas svarbiausių tarpukario kultūros įvykių, kuriame susirinko iškiliausi to meto šviesuoliai – Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Petras Klimas, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir daugelis kitų.
Kongrese buvo svarstomas lietuvių kultūros savitumo išlaikymas, švietimo ir moralinės visuomenės ugdymo klausimai, tautinės tapatybės išsaugojimas modernėjančiame pasaulyje. Buvo siekiama suformuluoti pagrindinius kultūros politikos principus, kurie taptų nepriklausomos Lietuvos dvasiniu pamatu.
1990 m. gegužės 19 d. Vilniuje, tęsiant tarpukariu vykusių kultūros kongresų tradiciją, surengtas pirmasis nepriklausomos Lietuvos kultūros kongresas.
Po šimtmečio, 2025 m. kongresas tęsia šią kilnią tradiciją – vėl susirenkama aptarti kultūros politikos krypčių, tautinės savivokos, švietimo ir visuomenės atsparumo klausimų, ieškant dvasinių atsakymų į šiandienos iššūkius: nuo globalizacijos iki dirbtinio intelekto.
Istorinė atmintis – kelrodis ateičiai
„Šimtmečio proga rengiamas suvažiavimas kvies diskutuoti apie kultūros vaidmenį valstybės gyvenime ir kaip ji gali prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio iššūkių“, – teigia viena iš renginio mokslinio komiteto vadovių, prof. dr. Giedrė Kvieskienė.
Pasak kongreso direktoriaus Virginijaus Šmigelsko, svarbiausi konferencijos tikslai – „kritiškai įvertinti kultūros politikos būklę, įtvirtinti švietimo reikšmę kultūros sistemoje bei palaikyti Lietuvos kultūros kanono iniciatyvą“.
1925 metų kongresas: kultūros tapatybės pamatai
Lygiai prieš šimtmetį – 1925 m. birželio 28 d. – Kauno rotušėje įvyko pirmasis Lietuvos kultūros kongresas. Tai buvo vienas svarbiausių tarpukario kultūros įvykių, kuriame susirinko iškiliausi to meto šviesuoliai – Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Petras Klimas, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir daugelis kitų.
Kongrese buvo svarstomas lietuvių kultūros savitumo išlaikymas, švietimo ir moralinės visuomenės ugdymo klausimai, tautinės tapatybės išsaugojimas modernėjančiame pasaulyje. Buvo siekiama suformuluoti pagrindinius kultūros politikos principus, kurie taptų nepriklausomos Lietuvos dvasiniu pamatu.
Po šimtmečio, 2025 m. kongresas tęsia šią kilnią tradiciją – vėl susirenkama aptarti kultūros politikos krypčių, tautinės savivokos, švietimo ir visuomenės atsparumo klausimų, ieškant dvasinių atsakymų į šiandienos iššūkius: nuo globalizacijos iki dirbtinio intelekto.
Programa: du miestai – dvi dienos diskusijų
Birželio 27 d. konferencija vyks Seime. Sveikinimo žodžius tars Prezidentas Gitanas Nausėda, premjeras Gintautas Paluckas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis bei VDU rektorius prof. dr. Juozas Augutis.
Konferencijos temos apims Kultūros kanoną, Čiurlionio idėjas, švietimo misiją, nacionalinės tapatybės stiprinimą, dirbtinio intelekto iššūkius kultūrai. Pranešimus skaitys dr. Vytenis Andriukaitis, prof. habil. dr. Libertas Klimka, prof. dr. Vytautas Juozapaitis, Laurynas Kasčiūnas, prof. dr. Valdas Rakutis, Vytautas Rubavičius ir daugelis kitų.
Birželio 28 d. kongresas persikels į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune bei Kauno rotušę. Vyks diskusijos apie švietimo ir kultūros dermę, dirbtinio intelekto įtaką kultūros vertybėms, lietuvių kultūros puoselėjimą.
Vienoje iš sesijų bus klausiama: ar dirbtinis intelektas perims M.K. Čiurlionio vertybes? Diskusijoje dalyvaus prof. dr. Giedrė Kvieskienė, Giedrius Kuprevičius, dr. Arvydas Juozaitis, Gabija Skučaitė ir kiti.
Kultūra – valstybės pamatas
Pasak prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės, „tik kokybiškas švietimas gali užtikrinti kultūros atsparumą ir gyvybingumą“, o dr. Vytautas Sinica primena, kad: „kultūra – tai ir istorinė atmintis, ir tautinė savigarba“.
Konferencijoje taip pat bus įteikti apdovanojimai už viso gyvenimo nuopelnus kultūrai, bus renkama nauja Lietuvos kultūros kongreso taryba bei formuluojamos rezoliucijos dėl kultūros ir švietimo politikos.
Visos konferencijos sesijos bus tiesiogiai transliuojamos per Seimo „YouTube“ paskyrą „Atviras Seimas“.
Renginio programa prieinama čia (PDF).
Renginyje kviečiami dalyvauti visi, kuriems rūpi kultūros politika, švietimo ateitis ir lietuviškosios tapatybės išsaugojimas globaliųjų pokyčių akivaizdoje.
Pirmiausiai nuo Pilsudskio slėptą Kaune, o paskui sovietmečiu nuo pasaulio akių jame uždarytą ir iki šiol ten laikomą Čiurlionį laikas būtų sugrąžinti į gimtąją Dzūkiją – Druskininkai, Varėna, Vilnius. Jeigu kongresas pavadintas – “Nuo Čiurlionio link ateities kultūros”, tai valstybiškai galvojant kongresui pirmiausiai ir derėtų tą jo sugrąžinimo klausimą ir išspręsti.
Žinai, kiek kainuotų pastatyti visas tokių vertybių saugojimą atitinkantį muziejų? Pinigai iš kur? Ir gal vis tik liaukimės griauti ir statyti iš naujo, perrašinėti vis iš naujo istoriją pagal kažkieno “taip turi būti”? Galų gale, Čiurlionis turi būti matomas kuo didesniam lankytojų skaičiui. Tai kur jų daugiau bus – Kaune, ar kokioje provincijoje?
Kas per neorevoliucionieriai…
Vilna, ką darysit su tarpukario Kaunu ? Viską perkelsit į Vilnių ? Kur net valdiškos įstaigos lietuvišką trispalvę pakeičia rusiška ?
Pirma, Čiurlionis tai nėra Kaunas, tad jokio miesto kėlimo į Vilnių čia nėra. Tai būtų jo grįžimas į gimtinę iš pilsudskio ir sovietų “sibirų”… Antra, dėl Vilniaus rusiškumo, primesto sovietų, tai jo potencialaus jau nebuvo 1990 metais (tuo metu Vilniuje apie 64% gyventojų buvo lietuviai), o juo labiau – nėra šiuo metu. Beje, Vilniaus lietuvybė yra užgrūdinta lenkmečių ir sovietmečių, taigi yra bene stipriausia Lietuvoje. Taigi Vilnius kaip esantis etnografinėje Dzūkijoje, kaip sostinė, kaip garbingų nuopelnų istorijoje vieta yra kultūros atžvilgiu tinkamiausia Čiurlionio lietuvybei tautai ir pasauliui garsinti.
Viliniuje lietuvybė kaip tik labai silpna, nors dabar lietuvių dalis kaip niekad didelė. Dauguma Vilniaus lietuvių kosmopolitai. Ir kaip ji galėjo užsigrūdinti? Tų lietuvių, kurie sakytų, kad jų šaknys siekia dar ikikarinį Vilnių, kai jų protėviai tikrai galėjo grūdintis, vienetai. Visi kiti – pokario atvykėliai iš visos Lietuvos ir jų palikuonys. Ir jokio grūdinimo jie nepatyrė, tiesiog “paėmė” Vilnių savo mase. Ir tai, kiemuose, jei nors vienas ruselis, tai visi pereidavo kalbėtis rusiškai.
O kas gi buvo gyvenimas Vilniuje sovietmečių, jeigu ne lietuvybės grūdinimasis prieš lenkystę ir rusystę. Kad tai vyko akivaizdu. Antai, jeigu apie 70-uosius viešajame transporte buvo reta, kad išgirstum, liet. sakant “lipate, lipsite”, tai maždaug po dešimties metų jau nesigirdėjo, sakant rus. “bschodite”. Tai byloja, kad lietuvybė Vilniuje grūdinosi ir paėmė viršų viešajame gyvenime.
Vilna, Kaunas yra tarpukario (,,smetoninės”) Lietuvos paveldas. Jie padarė tiek, kad miestas nusipelno pagarbos. Paveikslai sukurti ne Kaune, bet muziejus sukurtas Kaune. Ir nemanau, kad viską reikia sukelti į sostinę.
Taigi Čiurlionį ne Kaunas sukūrė ir jeigu ne Pilsudskis, o po to Sovietai, Čiurlionio palikimas būtų Vilniuje. Tam jie kartu su J. Basanavičiumi net sklypą ant Tauro kalno nupirko. Savo palikimą lietuvybei buvo numatę “Tautos namais” vadinti. Šios jų valios vykdymo galimybes nutraukė Pilsudskis apgaule užgrobęs Vilnių. Ši Čiurlionio ir Basanavičiaus lietuvybiška valia nėra įvykdyta, nors jau 35 metai kaip yra iškovota Lietuvos laisvė. Čiurlioniui net paminklo Vilniuje nėra, o Basanavičius neseniai pavaizduotas paminklu ne kaip iškili asmenybė, prikėlusi ir toliau kelsianti tautą, tarkim Tauro kalno aplinkoje, o kaip senukas su lazdute siauroje senamiesčio erdvėje, t.y. ne jo užmojų dvasioje.
Nežinau iš kur čia traukiate prasimanymą – “viską reikia sukelti į Vilnių”. Kai yra atvirkščiai – “sukėlimas” ir finansavimas vykdomas į Kauną, užuot davus galimybių kitų mažesnių miestų auginimui. Keli faktai. Antai, paminklas M. Valančiui buvo sukurtas, kad būtų pastatytas Vilniuje, bet jo statymas sostinės valdžios buvo mulkinamas tol, kol jį pastatyti pasisiūlė Kaunas. Panašiai atsitiko ir su Vyčio paminklu. Arba vėl. LEU sovietmečiu buvęs vienu iš lietuvybės židinių Vilniuje, pasidžiavimo juo kaip sostine Lietuvos diegėjas, buvo su visais studentais, regis, ir turtu iškeltas į Kauną. Beje, per tuos 35 Laisvės metus valstybė sostinėje nėra pastačiusi nė vieno reprezentacinės atchitektūros pastato ir t.t. ir pan. Tai kur čia tas “į Vilnių sukėlimas”. Juk pastatas Kaune kur yra Čiurlionio muziejus lieka savo vietoje…
Čia visa esmė ir yra “jeigu ” (ne Pilsudskis, …). Bet tas jeigu atsitiko, pasukęs istoriją taip, kaip pasuko – įvykius žmonių, miestų likimus, raidą. Negalima to nepaisyti, išbraukti, išmesti ir kaip tai dabar dirbtinai atseit “ištaisyti” padėtį. Kano Čiurlionio muziejus jau įaugęs į miesto audinį, tai ilgametė ši miesto istorija. Ir tuo pačiu Čiurlėnis jau suaugo ir su Kaunu.
Tikrai, baikime išpjaudinėti iš savo istorijos vienus ar kitus laikotarpius kaip kam užsinori ir pertvekinėti, kaip kam atrodo. Tai nieko daugiau, kaip tarpusavio susipriešinimą, neatneša.
>Mikabalis
Dar ir kaip buvo galima išgirsti “vychoditie?”. Tik niekas per daug nekreipė dėmesio, ar sakoma taip, ar lietuviškai. Vis tik Vilnius lietuviškas tapo tik dėl savaiminės gausios lietuvių sodiečių “imigracijos” į jį. Taip, tam tikra priešprieša tarp lietuvių “pankų” ir ruselių “montanų” buvo, tik ją laimėdavo ruseliai, nes jie buvo vieningi, rinkdavosi gaujomis, o lietuviai pavieniui, po kelis. Tam tikras pakilimas futbolo, krepšinio sirgalių tarpe buvo, kai skanduodavo “viens su puse,du su puse,…”, o juos semdavo mentai, bet tai jau buvo “perestroikos” laikai. Tad kalbėti apie kokį tai užgrūdintą Vilniaus lietuviškumą tikrai netenka.
Kas iš Čiurlionio muziejaus lieka be Čiurlionio. Žinoma Vilniui reikia ir universitetų ir muziejų, bet ne ankstesnio paveldo sąskaita.
Ir dar kas svarbu – kokį susipriešinimą visuomenėje sukels toks perkėlimas. Ar to reikia, ar to vertas toks perkėlimas? Kaip ir viso kito?
Kauno Čiurlionio muziejus jau turi savo ilgametę turtingą istoriją, pats pastatas kokios architektūros. Tai dabar drąskyti muziejų?.. Gal kurkime ant padtatyto, kad gausėtų, i ne vis iš naujo. Taip ir trypčiojame…
Iš kur tokie lengvabūdiški siūlymai?
Kasčiūnas ir kultūra??? Ką jis ten veikia?
Matyt, jis žiūri, kad nebūtų pamiršta priminti, jog neieškotų ko nepametę, t.y. kad kultūra Lietuvai, kaip dabartinėms partijoms žinoma, yra iš “Lenkijos” atnešta ir šventa…
Kiek neįtikėtinai daug būtų kitaip, jeigu ne tie “jeigu Pilsudskis, Stalinas ir t.t.”. Nors, jeigu Pilsudskio “jeigu”galėjo ir nebūti, nes tame Lietuvos istoriją lemtingai pakeitusiame įvykyje buvo daug tiesiog Pilsudskio asmeninės iniciatyvos, tai Stalino atveju tai daugiau buvo neišvengiama istorinių įvykių pasekmė.
Tad, jei ne Pilsudskio “jeigu”, su Lenkija būtų, matyt, lai draugiški santykiai ir, galimai, bet dvi valstybinės kalbos.
Rimvydas teisus, manau ,kad tamsta tiesiog nesuvokiate tokio žingsnio pavojingų pasekmių Lietuvos piliečių vienybei.Galimai tai sukeltų tokį susipriešinimą visuomenėje, kad Nėries paminklo nukėlimo ginčai riesiog nublanktų.. Šiame neramiame pasaulyje mums tikrai nereikia Lietuvos piliečių susipriešinimo, reikia kuo tvirtesnės vienybės.
O dėl ko čia mums priešintis. Čiurlionis niekur nedigsta, jis niekaip negriaunamas, atvirkčiai yra kuriamas. Yra įvykdoma jo valia, perkeliant į Vilinų – vietą, kur jis norėjo, kad jo lietuvybės namai būtų.
Jo valia buvo, kad jo kūryba liktų Lietuvoje. O Lietuva -ne tik Vilnius ir ne tik Dzūkija.
Betgi Kongresas ką kita sako dėl jo valios dėl jo sukurtos lietuvybės namų vietos Lietuvoje.
Atkreipiu dėmesį į dalyko teisinę pusę. Čia paveldas ne šiaip be paveldėtojo, o palikėjo – Čiurlionio bei Basanavičiaus valia turtas paliktas Vilniui. Konkrečiai Tautos namams jame, kai šiuo atveju Čiurlionis kartu su Basanavičiumi ir sklypą jiems statyti nupirko ant Tauro kalno. Ne kurioje nors kitoje Lietuvos vietoje. Tokiu atveju nepaisyti palikėjo valios dėl vietos yra nusižengimas. Čiurlionio palikimo paveldėjimo priklausymo Vilniui klausimą privalo imtis spręsti Kultūros ministras, taip pat tuo pasirūpinti derėtų ir Vilniaus merui Benkunskui.
Taigi čia ne kokio “sukėlimo į…”, o teisinės priklausomybės klausimas. Be to, Čiurlionio kūrybos ekspozicija Vilniuje duotų Lietuvai didesnę valstybinę ir tautinę naudą.
Vilna, nuo to laiko, kai pirko sklypą ant Tauro kalno, įvyko tokie įvykiai, kurie jie net negalėjo, galimai, įsivaizduoti – lenkmetis, kuomet Vilnius tapo provincija, o Kaunas sostine su visomis to pasekmėmis, sovietmetis. Per tą ilgą laiką tiek visko įvyko, pasikeitė, susidėliojo, suaugo ir t.t. Ir siūlote viso to nepaisyti ir tiesiog sudraskyti jau nusistovėjusį audinį tik todėl, kad prieš šimtmetį buvo nupirktas sklypas??? O jūs tikras, kad jei dabar mūsų genijai galėtų ką pasakyti, jie, visa tai įvertinę, tikrai sakytų, kad turi būti ant Tauro kalbo ir baigta?
Man regis, jie pasielgtų kur kas išmintingiau ir sakytų, kad saugokime ir puoselėkime tai, ką jau sukūrėme per tą laiką ir ant to, ką turime, auginkime toliau.
O jūs siūlote sukelti begalines aistras ir šaršalą, sudeginti begalę energijos ir laiko. Ir, kas taip pat svarbu, labai daug valstybės lėšų. Kurių, pvz. labai reikėtų daugybei kitų kultūros objektų.
Visiškai pritariu Rimvydui.
Vasario 16-osios aktu atkurta Lietuvos valstybė tapo atskirta nuo visų buvusių istorinių valstybinių ryšių su Lenkija. Lietuva po poros metų jau buvo su bolševikų Rusija sudariusi 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį, jai pripažįstant Lietuvos valstybės suverenumą pagal joje nustatytas valstybės sienas. O rugpjūtį raudonosios armijos Lietuvoje jau nebebuvo. Taigi Lietuva jau de jure ir de facto buvo valstybė, kuri su bolševikine Rusija buvo taikoje. Bermontininkai taip pat Lietuvos kariuomenės jau buvo išvyti iš šalies, jau posėdžiavo išrinktas Steigiamasis Seimas. Smetona į Seimą nebuvo išrinktas ir jokios kitos aukštesnės valdžios ki 1926 m.perersmo Lietuvoje neturėjo. Žodžiu valdžios tapo pasikeitusios iš esmės. Tad, gali būti, kad po Seimo rinkimų, pasikeitus valdžioms Lietuvoje, Lenkijos valdžia paveikti slaptai naujų valdžių vienokių ar kitokių politikos sprendimų, galimybių neturėjo. Fronte lenkams kiek žymiau pralaužti Lietuvos kariuomenės linijų nepavykdavo, gal net atvirkščiai – jautėsi, kad lietuvių kontratakų gali lenkai neatlaikyti. Tačiau dėl liepos 12-osios sutarties Lenkijai atsirado pagrindas Lietuvą laikyti susidėjusia su bolševikais. Tikėtina, kad šiuo Lietuvos “bolševizmu”, esant tokiai neaiškiai perspektyvai fronte, Lenkija sumanė pagąsdinti Antantę ir pasaulį. Taip galėjo atsirasti Pilsudskio planas prieš Lietuvą, pritariant Antantei, veikti Suvalkų sutarties sulaužymo būdu. Taigi čia tos Pilsudskio iniciatyvos tuo metu, matyt, gali būti ne per daugiausiai. Lietuvai, prieš pora metų nutraukusiai visus buvusius valstybinius ryšius su Lenkija ir turint valstybės pripažinimą iš Rusijos pusės, saugumo sumetimais, valstybiškai jungtis vėl su Lenkija nebuvo jokio būtinumo. Neatsirdo ir dviejų valstybinių kalbų variantų. Taigi tikriausiai ne Pilsudskis, o bendra padėtis, lėmė, kad istorijoje buvo taip, o ne kitaip. Čia tikresnio aiškumo galėtų atsirasti iš duomenų, analizuojant Smetonos valdymo dokumentus, jo kontaktus su užsieniu, ypač išvykas į svečias šalis. Deja, apie tą laikotarpį išsamesnių tyrimų kaip ir nėra, išskyrus pasvarstymus “jeigu” principu.
Labai jau versija iš serijos “gali būti”.
Tas faktas, kad Pilsudskio širdis palaidota Vilniuje rodo, kas jam buvo Vilnius. Ir didelei daliai sulenkėjusių lietuvių dvarininkų, kurie taip pat neįsivaizdavo atskiros Lietuvos, ypač Vilniaus, nuo Lenkijos. O ir Lenkijoje buvo stiprios jėgos, kurios nepripažino teisės Lietuvai būti atskirai. Bet jei Pilsudskis būtų išmintingesnis ir nepalaikęs tos avantiūros, tai kažin, ar būtų Želigovskio žygis ir tolimesni įvykiai. Platesnio geopolitinio konteksto tokiems įvykiams nebuvo. Tai vietinės reikšmės, atskirų asmenų ambicijomis paremti įvykiai. Jau vien tai, kad Vilnius lenkmečiu tapo tiesiog provincija rodo, kad jokios rimtesnės strateginės reikšmės Lenkijai jis neturėjo. Tai buvo tiesiog sentimentai.
1918 vasario 16, Lietuvos taryba paskelbė a_t_s_t_a_t_a_n_t_i nepriklausomą Lietuvos valstybę (LDK) ir buvo pradėtas a_t_s_t_a_t_y_m_a_s, kai 1918 liepos 11 Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, bet 1918 lapkričio 2 Lietuvos Valstybės Taryba buvo bolševikų priversta atšaukti (LDK) a_t_s_t_a_t_y_m_ą ir pradėti (niekada istorijoje nebuvusios Lietuvos) bolševikinės respublikos kūrimą. Pilsudskininkams nepatiko bolševizmo užvaldytoje Lietuvoje (LDK) valstybės a_t_s_t_a_t_y_m_o sužlugdymas ir pradėjo šeimininkauti Lietuvoje. Jei ne bolševikai, nebūtų karo su pilsudskininkais ir turėtume a_t_s_t_a_t_y_t_ą (nepriklausomą nuo Lenkijos, nuo kremlinių ruskijos) LDK valstybę ir be karo židinio LDK Ukrainoje, dabar.
Ar ne taip ir Smetona darė, tegul lietuvybė būna Vilniuje ir kitoje Lietuvos žemėje smaugiama, o aš sau Kaune prezidentiškai švilpausiu… Vilnius – sakote, – aš “už lietuvišką Lietuvą”… Arba vėl. 1939 m. rugsėjo 18 d. lenkų kariuomenė jau buvo iš Vilniaus subėgusi į Lietuvą, rusai dar prie Minsko, Smetona “neina” į pabėgusių okupantų lenkų paliktą Vilnių, mat, jam Vilnius ne Lietuva…
Taip taip, kaip čia dabar per tą 50 metų sovietmetį tiek visko įvyko, tiek metų komunistų valdžioje pasėdėta, taip jų su valdžia suaugta, tai kaip čia dabar draskysi, tegul jie ir toliau sėdi…
“Bobulės vargai”…
Desovietizaciją darome, o dėl depilsudskizacijos kaip Dievas duos…
Čiurlionio kūrybos palikimas liko Lietuvoje ir jis turi būti prieinamas pirmiausia Lietuvai. Kaip bežiūrėti, būdamas Kaune, jis yra labiau prieinamas Lietuvos žmonėms. Kaunas beveik Lietuvos viduryje, kai Vilnius, Lietuvai netekus daug rytinių etninių žemių, tapo pakraštys. Jau vien iš rinkodaros pusės Kaunas geriau. Didžiausia arena ir koncertų salė, didžiausi koncertai juk irgi, neatsitiktinai, atsirado Kaune. Taigi, budami Kaune, Čiurlionio darbai labiau prieinami visiems Lietuvos žmonėms.
O kiti argumentai, esminiai, kodėl nereikia jokių kilnojimų, jau aptarti.
Ne išmintingesnis ar ne galėjęs būti Pilsudskis – klausimas, o tai, kad ta jo išmintis perdėm buvus lenkiška. Net ir jo širdies palaidojimas Vilniuje yra peilio įsmeigto į gyvą Lietuvos širdį laikymas. Tad sadizmas – čia.
Kai dėl Pilsudskio veiksmų geopolitinio konteksto, tai kad jo nebuvo ir kad tik galimai yra tik asmeninės Pilsudskio ambicijos, sutikti negalima. Geopolitinis Lenkijos veiksmų prieš Lietuvą kontekstas įžvelgtinas jau nuo Netimero laikų. Konkrečiai minim laikotarpiu Lenkijai, Pilsudskiui juo buvo Vasario 16-oji ir 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir bolševikinės Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija pripažino Lietuvos valstybės suverenitetą su sostine Vilniumi ir etnografinių lietuvių žemių teritorija, taip pat regis ir atlygino karo padarytus nuostolius. Šie faktai suteikė Lenkijai galimybę pagrįsti Antantei, kad Lietuva yra bolševikų pusėje, taigi tokiu atveju ir gauti visokį jos palaikymą karo veiksmams prieš valstybe tapusią Lietuvą.
Dėl Vilniaus užgrobimo strateginių reikšmių Lenkijai, tai jos galimos ir tokios, kad nei pats ėstum, nei kitam duotum… Tai svetimų žemių užgrobimas jų apleistumo pradžioje būdu.
Skaičiau, kad Pilsudskis neretai save vadino lietuviu- jo protėvis buvo lietuvis Upytės seniūnas Baltramiejus Gineitis, nusipirkęs Pilsūdų dvarą netoli Tauragės (tada tapo Pilsūdiškiu-Pilsudskiu). Mama kilusi iš žemaičių bajorų Bilių giminės. Pilsudskis ( vaikystėje vadintas Ziuku – iš aukštaitiškos mažybinės vardo formos Juziukas) puikiai kalbėjo lietuviškai- tai liudijo vaikystėje su juo lietuviškai bendravęs kraštotyrininkas Iizidorius Šimelionis ( ži0r. straipsnį Alkas.lt). Manau, čia turime panašų atvejį, kai iš esmės italų kilmės
( politkorektiškai,matyt,korsikiečių) ) Napoleonas Buonapartė tapo Prancūzijos imperatoriumi ir užkariavo Italijos kunigaikštystes.Tokia mano nuomonė.
Taip, jis buvo lietuvis. Bet taip sulenkėjęs lietuvis, kad Lietuvos be Lenkijos neįsivaizdavo. Ir padarė didžiulę žalą abiems valstybėms.
Turėti tokius “lietuvius” yra tautai negarbė. Rašymai Lietuvoje apie tokių “lietuvių” lietuviškas kilmes, nurodant konkrečias jos vietas ir protėvių lietuviškas pavardes, yra gryniausia pilsudskinė (lenkiška) propaganda – va, jaunime, būkite tokie su “lenkais” einantys lietuviai ir išgarsėsite kaip Lenkijos didieji lenkai. Taigi nebūkime žiopli platinant jų propagandą.
Tiesmukai užgrobdamas Vilnių ir visą rytinę Lietuvos dalį, Pilsudskis būtent, kad pasielgė neišmintingai. Tai sukėlė labai stiprias antilenkiškas nuotaikas Lieuvos visuomenėje. Tarpukariu jos apėmė ir valdantįjį elitą. Buvo vengiama bet kokio bendradarbiavimo su Lenkija. Lenkijai iš to irgi buvo nuostolis, nes ji negalėjo plėsti savo įtakos ne tik Lietuvoje, bet Latvijoje ir net Estijoje. Lietuvos visuomenės peieškumas Lenkijai gyvas iki šiol, nepaisant to, kad valdantysis elitas jau nuolankiai nuleido galvas. Bet visuomenės nuostatos turi reikšnės, jų nepasyti negali.
O jei Pilsudskis būtų išmintingesnis ir nebūtš Vilniau ir krašto užgrobimo, nebūtų ir jokios Lietuvos visuomenės priešpriešos Lenkijai. Tarpukariu būtų glaudžiai bendradarbiaujama, nes bendrų interesų buvo daug. Dėl Lenkijos dydžio, gebėjimų ir įtakos, ji tikrai būtų pamažu aprauzgiusi visą Lietuvą savo įtakos saitais. O ir šiandien, jei po visų įvykių Lietuva būtų atskira valstybė, bet nebūtų jokio priešiškumo Lenkijai, Lenkijos įtaka būtų nepalyginamai dudesnė. Priedi, Lietuvaos rytinė siena, greičiai, dabar būtų ten, kur buvo pagal 1920 m. sitartį su Rusija, t.y. didžiulis dabartinis BY pietvakarinys gabalas būtų Lietuvos. Jau vien per ten gyvenančius aplenkėjusius lietuvius būtų galima turėti kur kas didesnę įtaką. Mors tautinė kalbinė padėtis ten ir būtų dabar kur kas palankesnė, nei, kad po lenkinimo tarpikaryje, bet tikrai tai nebūtų labai lietuviškai kalbanti Lietuvos dalis. Ir dėl lenkų kalbos, kaip antros valstybinės, bent jau dalyje Lietuvos, aš esu tikras. Ir mes tuo net nesipiktintume, o netgi puikia ją mokėtume.
Priedo, dabartinis Suvalkų koridorius, kuris dabar vos 100 km, būtų ar ne dvigubai platesnis ir, kas labai svarbu, magistralė iš Vilniaus į Varšuvą eitu per amžius buvusią susisiekimo arteriją – per Gardiną. Ir nebūtų dabar to klausimo, kad koridorius nepralaidus.
Taigi, Pilsudskio poelgį tikrai galima vertinti kaip labai neišmintingą, neapdairų, nestrategišką. Viršų paėmė sentimentai, honoras, trumparegiškumas, emocijos, negebėjimas suvokti to meto nuotaikų, nuostatų, vertybių.
Prolenkiška emocijos lygio propaganda akivaizdi.
Lietuviai į tiek tevertas kalbas turi tokį atsakymą: “jeigu šuo būtų neaps…kęs, būtų zuikį sugavęs”.
Čiurlionio kūryba yra aukščiausio lygio lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reprezentacinė vertybė. Pagal europinę, iš dalies ir pasaulinę tradiciją šalies ir tautos reprezentacinę paskirtį vykdo valstybių sostinės. Jos paprastai yra tapusiais ir didžiausiais šalių miestais.
Vilnius gyventojais, regis, yra apie 3-4 kartus didesnis už antrąjį pagal dydį miestą Kauną, jame gyvena apie trečdalis Lietuvos gyventojų. Kaip sostinėje ir didžiausią verslo naudą duodančiame (duoda arti pusės šalies BVP) mieste Vilniuje nepalyginamai daugiau negu kuriame kitame mieste lankosi su verslo reikalais susijusių žmonių, taip pat jis pritraukia didžiumą turistų šalyje. Įvertinus visa tai, manytina, kad dėl to, jog Vilnius nėra šalies viduryje – šiais išvystyto susisiekimo laikais – nėra jokiu galimai reikšmingu veiksniu, kad Čiurlioniui Kaunas būtų tinkamesnė vieta už Vilnių dėl, atseit, didesnio prieinamumo Lietuvai. Nėra čia logikos ir dėl to “didesnio prieinamumo”, kai Vilniuje – trečdalis šalies gyventojų. Be to, Vilnius pilnas ir kitų istorinių, su mitais susijusių – lankytinų Lietuvos vietų. Beje, šiais pasaulinio komunikavimo laikais Lietuvai svarbu ne tik patiems matyti Čiurlionį, amžiną jos sostinę Vilnių, bet tai rodyti ir pasauliui. Tai tiek būtų kartu imant ir dėl rinkodaros aplinkybių.
Manau, kad tamstos pasakojama tradicija, kai beveik viskas ( valdžia, ekonomika, kultūra, finansai ir pan.) sutelkta sostinėje, dažniausiai būdinga kai kurioms diktatorių valdomoms rytų valstybėms- Rusijai, Baltarusijai. Uzbekijai ir pan. O štai demokratiškose JAV ne viskas sutelkta sostinėje Vašingtone- Niujorkas kultūrine prasme lenkia sostinę, Los Andžele sutelkta kino pramonė. Tas pats yra Kanadoje- Monrealis ir Torontas kultūriškai neatslilieka, bet ir lenkia sostinę Otavą. Australijoje Melburne ir Sidnėjuje sutelkta daugiau kultūros įstaigų, nei sostinėje Kanberoje. Vokietijoje Miunchene ir Hamburge kultūros vertybių ne mažiau nei sostinėje Berlyne. Nyderlanduose Haga ir Roterdamas kultūriškai neatsilieka nuo sostinės Amsterdamo.
Na, Sankt-Peterburgas irgi šiap laikomas Rusijos kultūros sostine. Jus net ir dabar vadinamas Šiaurine sostine.
Tų šalių nei istorijos, nei dabartys nelygintinos su Lietuvos. Nei Lenkijos, nei Rusijos tipo užgrobimų jos neturėjo ir dabar tam akivaizdžių grėsmių neturi. Be to, jose, regis, nėra to veiksnio – tipo “Kaunas”… Taigi turime gyventi savo galva, nesidairant kaip yra kitur.
Kitiems siūlote į kitas šalis nesidairyti, bet pats dairotės 🙂 ? “Pagal europinę, iš dalies ir pasaulinę tradiciją šalies ir tautos reprezentacinę paskirtį vykdo valstybių sostinės. Jos paprastai yra tapusiais ir didžiausiais šalių miestais”. Gal dar kartą perskaitykite Rimvydo komentarus?
Tai kad jo komentaras dėl Pilsudskio yra tik lenkistinė emocija, prieštaraujant faktams, siekianti iš esmės jį vaizduoti turėjus kažkokių sentimentų Lietuvai, formuoti nuomonę kaip ir jį buvus lietuviams savu, o ne kaip buvo laikoma užkietėjusiu lenku, turėjusiu tikslą, kad Lietuva vėl taptų Lenkija, kokia buvo virtusi nuo Jogailos laikų. Tai toks tegali būti komentaro perskaitymas. Emocija ir tiek.
Mikabali, labai perdedi skaičius.
2024 m. Vilniuje gyveno 605 tūkst. , rajone 95 tūkst., iš viso 700 tūkst. Kaune gyveno 320 tūkst., rajone 110 tūkst., iš viso 430 tūkst. Taigi, jokio keliagubo skirtumo, nėra net dvigumo. I pats manipuliuoji apie 3-4 kartus, t.y. dvigubai perdedi.
Dėliokime toliau. Ukmergei atstumas vienodas iki abiejų, na, dėl greitkelio, patogiau į Vilnių. Panevėžiui, Alytui, Marijampolei, Kėdainiams iki Kauno gerokai arčiau. Ir jau tada visai kitai Lietuvos daliai, imtinai su Šiauliais ir Klaipėda, Kaunas ženkliai arčiau nei Vilnius. Taigi, Kaunas Lietuvos gyventojams pasiekimo prasme kur kas patogesnis, nei Vilnius. Tad nereikia čia manipuliuoti nebūtais skaičiais. Ne veltui ne tik didžiausios arenos su visais didžiausiais renginiais vyksta Kaune, bet ir Kaunas tapo kur kas didesniu logistikis centru, nei Vilnius.
Tad rinkodaros prasme, t.y. galimybe pritraukti lankytojus, Kaunas turi pranašumų.
Bet esmė, kodėl nereikia tuo klausimu nieko perkelinėti, jau minėta aukščiau, nenoriu čia kartotis.
Ir kita vertus, nereikia visko sukelti į sostinę. Istorinių aplinkybių dėka Kaunas buvo laikinąja sostine, kas davė jam labai daug. Ir tas palikimas netgi naudingas dabar ir Lietuvai, ir Vilniui. Turime beveik dvipolį, yra tarp miestų tam tikra konkurencija, kas yra gerai. Tolygesnis vystymasis ir pasiskirstymas. Ir Vilniui geriau nebūti pernelyg dideliam, nes jo gamtinė aplinka tam nepritaikyta. Būtent tokio saikingo dydžio jis ira labai žavus, išlakantis ir didmiesčio, ir tam tikrą jaukuą kamerinę aplinką, charakterį.
Tad baikime priešpriešą keliančią erzelynę. Gerbkime tai, ką sukūrė mūsų protėviai pagal susiklosčiusias istorines aplinkybes, priimkime tai ir auginkime ant tų pamatų.
Santykis tarp miestų pagal gyventojų dydį nurodytas jais laikant dirbančius, studijuojančius, faktiškai gyvenančius nesiregistravus jame ir t.t., taip pat atsižvelgiant į BVP dydžio dalį, kitus rodiklius. Manau, kad nurodytas santykis galimai artimas realiam.
Kaunui kaip esančiam šalies viduryje ir netoli sostinės dydžio miestui lietuvybės pakanka. Taigi jį vystyti teikiant lengvatas kaip valstybės parama – netikslinga. Lietuvai gyvenant ES ir besieniu Šangeno principu Europoje strategiškai yra būtina turėti kelis regioninės traukos centrus maždaug Kauno dydžio miestus šalies pakraščiuose. Tikslinga būtų, kad jais visų pirma taptų Šiauliai ir Alytus. Suprantama, kad Vilnius turi būti sparčiau puoselėjamas kaip sostinė, o Klaipėda – kaip uostas. Tai vykdant ir būtų pagarba tam, ką “sukūrė protėviai pagal istorines aplinkybes”, ištaisant dar kiek galima Pilsudskio lenkybės ir sovietizmo lietuvybei darytą žalą Lietuvos žemėje, visų pirma leidžiant į Vilnių sugrįžti lietuviškam Čiurlioniui. Šiuo atveju “priešpriešos erzelynės” kėlimą tame gali “matyti” tik lietuvybės priešai pilsudskininkai arba gal “kauniški” smetoninkai ar tokie – kam Vilnius, tai kaip ir – ne Lietuva…
Gerbiamasis, kiek galima rašinėti tą patį ,gal jau užtenka tų paistalų?
Bolševikai Vilnių puoselėja chruščiovkių dauginimu ir sostinės įvaizdis tik klaikiai prastėja. Kai Vilnius yra bolševikų (užgrobtas) užvaldytas, tai LDK Lietuvai reikalinga kita atsarginė sostinė – Anykščiai, istoriškai jau buvę sostine.