V.V.Landsbergis. Girių žmonės

Kalbėdami apie tautų atsiradimo pradžią, mokslininkai išskiria keturias  pirmykščių tautų rūšis – kalnų, girių, stepių bei jūros tautos. Pirmiausia, anot  senosios Europos tyrėjų, atsiradę girių žmonės, o kalnų bei jūrų – truputėlį vėliau. Stepė tuomet dar buvo beveik negyvenama. Tatai nulėmė daugelis  aplinkybių, bet svarbiausioji jų – maistas! Juk net ir paskutiniam dinozaurui  aišku, kad lengviausiai prasimaitinti anais laikais galėdavai tik girioje.

Lietuviai nuo neatmenamų laikų buvo giriniai. Miškas mūsų protėviams buvo ir  tėvas, ir motina: jis ir maitino, ir slėpė, ir rengė. Net iki šių dienų Dzūkijoj  tebešnekama:

– Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos!

Bet svarbiausia, kad miškas buvo ir Lietuvos dievų gyvenvietė. Ąžuolo  viršūnėje, tarkim, gyveno vienas svarbiausių mūsų dievų – Perkūnas. Jo paliesti ąžuolai būdavo laikomi šventais.

Senuose metraščiuose aprašytas įvykis, kaip svetimšalis misionierius, vardu  Jeronimas, atvykęs į Lietuvą, čia žudė žalčius ir juos degino. Paskui išgriovė aukurus ir iškirto šventuosius ąžuolus. Tada būrys verkšlenančių moterų nuvyko  pas karalių Vytautą Didįjį ir pasiskundė, jog dievams atimta būstinė, kur  pasimeldę žmonės gaudavę lietų ir gerą orą. Dabar jos nebežiną kur ieškoti  Dievo, nes nebėra Jo buveinės. Vytautui Didžiajam buvo pareikšta, kad žmonės  greičiau išeis iš savo tėvynės ir apleis namus, negu išsižadės senosios tikybos.  Sujaudintas karalius Jeronimui įsakęs kuo skubiausiai dingti iš mūsų krašto.

II

Toji pagarba miškams, šilams, girioms kai kur likusi ir iki šių dienų. Antai  Anykščių rajone, prie garsiojo Puntuko akmens auga du šventi ąžuolai. Buvo trys,  du nuvirto, vieną atsodino – taigi liko du. Manoma, kad tai kadaise čia buvusios šventvietės likučiai – kaip ir garsusis Puntuko akmuo, prie kurio galbūt vykdavę aukojimai. Vėliau šie šventi ąžuolai buvo „sukrikščioninti“ – kaip ir dauguma  senojo tikėjimo dalykų, o Puntuko akmuo – „sudarigirėnintas“.

Kaip pasakoja naujesnių laikų mitai, tarp tų ąžuolų paklydusiai močiutei  pasirodžiusi panelė Marija ir išvedusi ją iš miško. Beje, prieš išvysdama  Mariją, paklydėlė ėjo keliais (klūpodama) aplink tuos ąžuolus, prašydama  dieviškos pagalbos. Taip spontaniškai ir buvo atrasta (apreikšta?) tenykštė bendravimo su dievais forma, nūnai modifikavusis į sportiškesnę versiją – bėgiojimą aplink ąžuolus „aštuoniukėmis“.

Kita forma, gal pasiskolinta iš kryžių kalno – kryželių gamyba ir jų kaišiojimas už ąžuolo žievės.

Laikai modernėja ir pernai miestelio valdžia, gavusi europinių lėšų, sutvarkė  šventvietės aplinką: dabar aplink ąžuolus suguldytas kone parketas, kad tūlam  piligrimui nebereiktų ropoti po nešvarią žemę, jei pasirinktų anos močiutės  liturginę versiją.

Šiomis dienoms aplink šventus ąžuolus nebegieda vaidilutės, dažniau įkaušę turistai. Žmonės kalba, kad miesto valdžia, siekdama skatinti smulkų verslą, planuoja ir alaus kioskelį prie Puntuko pastatyti. Turėtų atsirasti dar daugiau  mitų, padavimų ir paklydimų.

Bet įdomiausia tai, kad šiandieniniai žmonės liturginius papročius kuria čia  pat, vietoje. Pvz., į žaizdotą ąžuolo kamieną, kur nebėra žievės, prikaišoma  monetų. Manding žmonės galvoja – įkišiu ąžuolui penkis centus, o jis gražins šimteriopai. Kaip geroj loterijoj… O gal šiuolaikiniam žmogeliui kitąsyk  vaidenasi, kad protėvių dievus galima papirkti, užkišant pinigais, tarsi tie  dievai būtų kokie kyšininkai?

Šiaip ar taip – šventi pinigai šventam ąžuole ir šventas alaus kioskas  netoliese – graži turistinė perspektyva.

III

Kai nieko negali pakeisti, belieka rašyti pasakas.

Kartą prie šventų ąžuolų atvyko žmogelis ir kaišiojo į jį pinigus  prašydamas:

– Paversk mane tokiu pat šventu, kaip ir tu.

Ąžuolas išklausė žmogelio skundą ir pavertė jį šventu bambuku. Bambukas  nesunkiai prigijo, nes Lietuvoje jau buvo prasidėjęs globalinis atšilimas ir Šventojoj klegėjo flamingai bei turškėsi krokodilai.

Atvykę turistai kaišiojo į bambuką banko korteles bei grynuosius, nes  galvojo, kad bambukas yra bankomatas. Subambukėjęs žmogelis nebegalėjo apsigint,  tad tik keikėsi dantis sukandęs:

– Susikiškit tuos savo pinigus, nes man labai skauda.

Taip ir atsitiko – atvykusieji susikišo pinigus kas kur ir laimingi išvažiavo. Nuo to laiko prie šventų ąžuolų atsirado paprotys susikišti pinigus, užuot medelį skaudinus. Ir  nuo to laiko visi gyveno ilgai ir pinigingai.