M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (IV) (33)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

6. Britai ir piktai

I a. romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas kūrinyje „Germanija“ įrašė frazę, kiekvienam doram lietuviui žinomą jau nuo mokyklos suolo. „Dešiniajame krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai ir apdarai yra tokie pat kaip svebų, tačiau kalba artimesnė britų kalbai“ (45 eilutė).

Artimų kaimynų – aisčių ir svebų – papročių panašumas nestebina: kultūrinė asimiliacija dažnai vyksta greičiau, nei genealoginė. Daug įdomesnis – kalbos akcentas: iš kur čia pasirodė britai?

Jei Tacitas norėjo pasakyti, jog aisčiai kalba keltiškai (apibendrinamoji keltų sąvoka – daug vėlesnė), kodėl pavyzdžiu pasirinkti tolimieji britai, o ne kur kas seniau ir geriau romėnams pažįstami galai? Žinoma, šią užuominą galima skaityti ir kitaip: „aisčių papročiai – panašūs į svebų, tačiau kalba labai skiriasi nuo bet kokios žinomos germanų tautos kalbos“. Šiuo atveju „britų“ kalba – tiesiog egzotiškos (tiems kraštams) kalbos pavyzdys.

Jei taip – kyla kitas klausimas: kodėl nepasirinkta romėnams geriau pažįstamos indoeuropiečių tautos kalba, tarkime – trakų, getų ar sarmatų, juolab kad vėlesnių tyrinėtojų požiūriais, šios kalbos – daug artimesnės baltų kalboms, nei keltų kalbos? Juk aisčiai šiandien jau beveik visuotinai pripažįstami baltais.

Jei Tacitas vis dėlto rašė tiesą, lieka viena iš dviejų: arba aisčiai nebuvo baltai, arba Britanijoje prieš romėnus gyveno ne vien keltai, kaip dabar galvojama. Žvilgtelkime, ką tas pats Tacitas rašo apie britus fizinės antropologijos požiūriu – kūrinyje „Agrikola“ (11 eilutė). Silūrų gentis siejama su iberais – senovės ispanais, dabartinių baskų protėviais, kurie iš tiesų gyveno Britų salose daugybę metų prieš keltus. Kaledonai lyginami su germanais. Pietryčių pakrančių gyventojai – su galais, taigi – iš tiesų keltais.

Silūrai – tamsūs ir garbanoti, kaledonai – rusvaplaukiai, stambių kaulų. Jeigu net fiziškai čia knibždėjo tokia įvairovė, kas dėjosi kalbų ir kultūrų lygmenimis? Šis „Agrikolos“ fragmentas rodo ir dar kai ką – didžiulį autoriaus dėmesį detalėms ir analitinius gebėjimus: iš fizinių duomenų daromos toli siekiančios ir gana pagrįstos išvados apie tautų giminystės ryšius. Toks atidus autorius vargiai galėjo šiaip sau supainioti britų ir aisčių kalbas.

I a. viduryje, Tacito vaikystės laikais, britų tautas laisvės kovai prieš romėnų okupantus sutelkė karalienė Baudikė (Boudicca, lotynizuotai – Boadicea). Nežinia, ar tai – prigimtinis, ar karo vardas, bet jei karo – teks labai pasistengti, norint išsisukti nuo lietuviškos jo reikšmės. Istorija liudija, jog Baudikė į kovą patraukė, vedina ne tik tautinio, bet ir asmeninio keršto: romėnai išniekinę jos dukteris. Jos gentis vadinosi icėnais (ikėnais?), o jų sostinė buvo Venta.

Yra ir keltiškas Baudikės vardo aiškinimas: teigiama, jog senąja keltų kalba žodis „bouda“ reiškęs pergalę. Jeigu taip ir yra, ši reikšmė – labai artima lietuviškajai: pergalė apima bausmę, ypač – šiuo istoriniu atveju. Deja, ši pergalė pasirodė trumpalaikė – apie 61 m. sukilimas žiauriai numalšintas, o pati Baudikė nubausta mirties bausme.

Dar įdomesnis šiaurinių britų kaimynų – piktų atvejis. Dėl jų kilmės ir tapatybės istorikai diskutuoja ligšiol: vienų požiūriu tai – keltai, kitų – senesnieji salos gyventojai iberai, treti juos įvardija sunkiai identifikuojama, paslaptingos, ligšiol neišaiškintos kilmės ir tapatybės tauta.

VIII a. anglosaksų istorikas Beda Garbingasis teigia juos atsikėlus Okeanu iš Skitijos. Antikos laikais ir ankstyvaisiais viduramžiais Okeanu vadinta hipotetinė upė, vėliau – jūra, juosianti visą pasaulį, Europą – iš šiaurės ir iš vakarų. Žinoma, jog iš etninės Skitijos – dabartinės Ukrainos – jokiu Okeanu piktai atplaukti negalėjo. Bedos laikais Skitija buvo suvokiama gerokai plačiau, įskaitant rytinį Baltijos pajūrį – prisiminkime Jordaną: anot jo, Vysla skyrusi Skitiją nuo Germanijos.

Jeigu Beda neklydo, ši istorija atskleidžia keletą įdomių detalių. Pirma – piktai nebuvo čiabuviai. Antra – jie atsikėlė iš Rytų, o ne iš Vakarų pusės. Bedos laikų istorikas, puikiai žinojęs Romos civilizacijos erdves, tikrai negalėjo supainioti Skitijos su Ispanija. Pagaliau, panašu, jog piktai neatsikraustė nei iš Germanijos, nei iš Skandinavijos. Šiuos kraštus anglosaksai taip pat gerai žinojo, iš Germanijos dar neseniai atsikraustė patys, o skandinavai buvo jų kaimynai. Įvardinta piktų tėvynė – gerokai toliau į rytus už Germaniją ar Skandinaviją.

Lieka du variantai: arba piktai į Britaniją atplaukė Ledjūriu, arba – nuo Baltijos jūros krantų. Baltijos jūra tais laikais taip pat dažnai laikyta Okeano dalimi: Skandinavija, skyrusi ją nuo vandenyno, laikyta ne pusiasaliu, o sala. Šiaurės vandenynu nelabai buvo kam atplaukti: ledinėse dykrose gyveno retos mongoloidų tautelės – jokie duomenys nerodo, jog piktų protėviai būtų mongoloidai. Lieka Baltijos jūra.

Dabartinėje vadovėlinėje istorijoje piktai laikomi šiaurinės Britanijos gyventojais nuo seniausių laikų – teigiama, jog būtent prieš juos pastatyti Adriano ir Antonino pylimai II a. Iš tiesų piktų vardas – gana vėlyvas: romėnų šaltiniuose jis pasirodė III–IV a. sandūroje, anoniminiame veikale „Visų provincijų pavadinimai“ („Nomina provinciarum omnium“).

Ligtol šiame krašte įvardijama kita tauta – jau minėtieji kaledonai, davę vardą visai šaliai: dabartinė Škotija, tiksliau – šiaurinė jos dalis, praminta Kaledonija, skiriant ją nuo romėnų užkariautos Britanijos. „Visų provincijų pavadinimai“ jau įvardija tris atskiras šiame krašte gyvenusias tautas – piktus, škotus, kaledonus. Atrodo, jog tik po to pasirodė veikalų, kuriuose kaledonai priskiriami piktams – gal autoriams susipainiojus, o gal – dėl to, kad kaledonai integravosi į piktų tautą.

Norinčius piktų vardą sieti su lietuvišku būdvardžiu „piktas“ teks skaudžiai nuvilti: tai – svetimvardis, lotyniškas žodis, reiškiantis „išsidažiusį“. Šio papročio laikėsi įvairios Britanijos gentys, gali būti, jog ateiviai piktai jį perėmė iš vietinių, tik išlaikė ilgiau, nei romanizuoti britai. Užtai kaimynų vartoti šios tautos vardai – dar įdomesni.

Romanizuoti britai piktus vadino – „priteni“. Lotyniškuose viduramžių šaltiniuose „prutheni“ vadinami prūsai. Raidės „u“ tikimybę pirminiame variante rodo airiškas piktų vardas – „cruithin“, vėliau – „cruithni“. Ar garsas „p“ galėjo virsti „k“ – palikime aiškintis kalbininkams.

Lenkų istorikas Ježis Stželčikas teigia, jog piktų kalboje įžvelgiama kalbinio substrato, kuris visai nebūdingas nei Britų salų keltams, nei keltams apskritai. Airių istorikas Mailsas Dilonas ir anglų istorikė Nora Čedvik rašo, jog senoji piktų kalba – nežinoma, o jų kultūros paminklai išveda tyrinėtoją už keltų pasaulio ribų. Jei taip – kas gi šie žmonės buvo?

Nuo pat istorijos pradžios iki pat pabaigos piktai gyveno keltų apsuptyje. Iš vienos pusės – britai. Jų keltiškumo grynumu galima abejoti, bet ilgainiui tikrai įsivyravo keltiškas substratas. Iš kitos pusės – gėlai, vėliau skilę į airius ir škotus. Pirmasis istorijos šaltinis, įvardijantis piktus, šalia jų įvardijo ir škotus – greičiausiai jau III a. persikėlusius per sąsiaurį į Britaniją.

Nenuostabu, jog istorinių piktų karalių vardai, o taip pat – viduramžių rašto šaltiniai – jau keltiški. Galima tik palyginti, jog škotų elitas paskutiniaisiais valstybingumo amžiais jau kalbėjo angliškai. Nežinomas net pirminis piktų savivardis, likęs mįsle, kaip ir jų raštas. Lotyniškais rašmenimis aprašytuose šaltiniuose jie jau vadinasi gėliškai. IX a. piktus galutinai užkariavo škotai ir čia piktų istorija baigiasi.

Valų šaltiniuose aprašytas Gododino karalius, viešpatavęs ankstyvaisiais viduramžiais, pačiame britų ir piktų pasienyje. Jo vardas rašomas: Mynyddawg, Mynydawc, Mynyddog. Asociacijas palikime skaitytojams.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: