M.Kundrotas. Graikiją iš krizės ves tautininkai?

2012 m. gegužės 6 d. Graikijos parlamento rinkimai į aukščiausią valdžios instituciją atvedė vos prieš tris mėnesius įsisteigusią tautininkų partiją „Laisvieji graikai“ (Anexartitoi Ellines). Jaunutė partija iškovojo 33 mandatus, užimdama ketvirtąją vietą.

Pirmoji vieta atiteko liberaliesiems konservatoriams – „Naujajai demokratijai“, antroji – radikaliosios kairės koalicijai, trečioji – tradiciniams socialistams. Penktąją vietą užėmė komunistai, o šeštąją – pirmąsyk nuo chuntos laikų įspūdingą pergalę pasiekę „kraštutiniosios dešinės“ atstovai: „Auksinė aušra“ (Chrysi Avgi). Paskutinė vieta liko demokratinei kairei.

„Laisvieji graikai“ 2012 m. vasarį atsiskyrė nuo liberaliųjų konservatorių – „Naujosios demokratijos“: simboliška – prieš du mėnesius iki tol Lietuvoje atsikūrė Tautininkų sąjunga, atsiskyrusi nuo čionykščių liberaliųjų konservatorių – Tėvynės sąjungos. „Laisvųjų graikų“ siekiai – atkurti nacionalinį suverenitetą, sudaryti viršpartinį komitetą spręsti šalies krizę, panaikinti ministrų ir parlamentarų neliečiamybę, atšaukti antinacionalinį memorandumą, panaikinti Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo diktatą.

„Auksinė aušra“ devyniolika metų veikė marginalų sąlygomis. Ši partija priskiriama neonaciams, glaudžiai susijusi su futbolo chuliganais, kovojo Bosnijos kare serbų pusėje, jos atstovai pasižymėjo Srebrenicos skerdynėse. Rimtesnių perspektyvų šiai grupuotei praktiškai niekas nenumatė, bet anarchistinių ir komunistinių ekstremistų siautėjimas dėsningai sukėlė reakciją ir dalis visuomenės ėmė ieškoti atsvaros priešingoje kraštutinėje pusėje. Panaši situacija susiklostė Italijoje septintajame dešimtmetyje, kada komunistinės riaušės sukėlė tautinės stovyklos radikalizaciją. Žiūrint dar giliau – galima žengti į ketvirtojo dešimtmečio Vokietiją…

Naujosios jėgos visiškai išstūmė už parlamento ribų ligtolinius tautinės politikos lyderius – Ortodoksinį tautos kongresą (Laikós Orthódoxos Synagermós), jungusį konservatyviuosius ir populistinius akcentus. Iš 15-os mandatų jam nebeliko nei vieno. „Laisvieji graikai“ surinko 33 mandatus, „Auksinė aušra“ – 21. Vienaip ar kitaip nacionalizmą deklaruojančios jėgos gavo 54 mandatus – iš 300. Senasis nacionalizmas, pagrįstas religine tradicija ir istoriniu oponavimu Turkijai, užleido vietą aktualijoms: vienoje pusėje – kova su globalistais ir jų sukelta ekonomine, socialine ir politine krize, kitoje – kova su anarchistų ir komunistų smogikais.

Nei dešiniosios, nei kairiosios jėgos nesurinko valdžios formavimui reikalingos daugumos. Visos kairiosios jėgos kartu sudėjus nesudarytų nei pusės parlamento sudėties. Liberalieji konservatoriai, sudarę sąjungą su nuosaikiais socialistais, trapią daugumą turėtų, bet į nugarą kvėpuojant komunistams ir skirtingo radikalumo nacionalistams toks sprendimas būtų rizikingas. Konservatorių koalicija su komunistais ir kitais kairiaisiais radikalais – apskritai sunkiai tikėtina. Panašu, jog tautininkai daugiau arba mažiau lems naujosios valdžios sudėtį, charakterį ir sprendimus. Na, o neonacių alternatyvos grėsmė neleis nuosaikesnei dešinei sunuosaikėti per daug.

Tautininkų maratonas Europoje – tęsiasi. 2011 m. balandį Tikrųjų suomių partija (Perussuomalaiset) surinko 39 mandatus ir užėmė 3-ąją vietą Suomijos parlamente. Rugsėjį latvių Tautinė sąjunga (Nacionālā apvienība) gavo 14 mandatų ir 4-ąją vietą Latvijos Saeimoje. 2012 m. balandį prancūzų Tautinio fronto (Front national) lyderė Marina Le Pen (Marine Le Pen) valstybės prezidento rinkimuose surinko ligtol neregėtus 18,12%, užimdama 3-ąją vietą. Jau kitą mėnesį maratonas pasiekė Graikiją…

Europa – bunda. Ar estafetė pasieks Lietuvą, išvysime jau šių metų rudenį. Žinoma, tai priklausys nuo daugelio veiksnių, bet pirmiausiai – nuo pačių tautininkų išminties, valios ir gebėjimų aktualizuoti savo ideologiją dabarties ir ateities Lietuvai.