G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (XV) (3)

Pasakų namelis | iš efoto.lt arunasr55 nuotr.Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų konspektus apie Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann), už savo kritines pastabas Katalikų bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų, pažiūras. Už šias paskaitas ir pats G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą, skirtą lietuvių kultūrai.

Specifiniai apribojimai ir evangelinių patarimų genezė (neturtas, nuolankumas ir skaistybė)

Drevermanas maždaug septyniasdešimtyje puslapių aprašo pavyzdžius, kaip skaistybė, neturtas funkcionuoja kultūrose bei istorijose. Aptariami daugiausia budizmo vienuolijų pavyzdžiai ir tai, kaip krikščionybėje formuojasi tas neturto idealas. Istorinė dalis praleidžiama ir pradedame nuo to, kada jau atsiranda tie konfliktai.

Pirmasis konfliktas – tai orališkumo konfliktas. Visų pirma šiame konflikte jis įžiūrės neturto priesaiką. Drevermanas pradeda cituodamas Romos vyskupų sinodo1971 m. nutarimus. Neturto priesakas ten detaliai išaiškinamas. Kaip šventųjų bendruomenės narys, kunigas visas yra atsigręžęs į dangų. Jis žvelgia į Mariją, Dievo Motiną, kuri išbaigtame tikėjime įgyvendino Dievo darbą. Sielovadinis darbas teikia maistą nuolatiniam kunigo dvasiniam gyvenimui. Iš visuotinės Bažnyčios jis gauna šviesą ir jėgą, o visi atsižadėjimai, kuriuos jis užsideda dirbdamas sielovadinį darbą, sąlygoja tai, kad jis vis giliau dalyvauja Kristaus kryžiuje, ir atsisakydamas savęs, įgyvendina Dievo meilę.

Tokie ir panašūs išsireiškimai yra neatsitiktiniai. Kiekvienas kunigas privalo neturėti turto, ir visa tai, ką jis gauna, gauna iš Bažnyčios. Jis, kaip ir Jėzus Kristus, nieko neturi. Jėzus Kristus viską gauna iš Tėvo. Kristus yra be galo neturtingas, kadangi jis nieko neturi, nes viskas priklauso Tėvui ir drauge jis yra turtingas, kadangi viską gauna iš Tėvo rankų. Tai yra ne vien gražios kalbos, tai yra realybė. Kunigas turi prilygti Kristui, begaliniam jo neturtui ir nuolat laukti ir tikėtis, kad visi plaukai ant galvos yra suskaičiuoti Tėvo akyse. Antra vertus, tas noras prilygti Kristui arba noras sekti Kristumi, yra labai specifinis, nes jeigu šis noras įsigali žmogaus gyvenime, jis sąlygoja vieną dalyką – nuolat blogą sąžinę. Iš principo žmogus sekti Kristumi iki galo negali, bet jeigu kiekvieno Kleriko pagrindinis gyvenimo reikalavimas yra sekti Kristumi, tai garantuoja nuolatinę atgailą, nuolatinį sudrėskimą, nuolatinį kaltės pojūtį ir nuolat neramią sąžinę. Tas neturto reikalavimas tuo pačiu paliudija ir neurotinį pojūtį, t.y., žmogus jaučiasi priklausomas, nepajėgus veikti asmeniškai, o taipogi jis jaučia, kad jo asmuo yra bevertis. Tada, kai įtvirtinamas neturto reikalavimas, šis mano paties „aš“ niekingumas yra suvokiamas jau ne kaip kažkokia ligota ar pažeista būklė, tačiau kaip paslėpta pasaulio tiesa, kaip dieviškasis būties apsireiškimas. Neturtas, kaip nepajėgumas, tampa klerikalinio pašaukimo keliu.

Antra vertus, tas neturtas pasirodo kaip psichologinis bėgimas į nesavarankiškumo sferą, o realiai Bažnyčia šio neturto principo nesilaiko. Jeigu jau nekalbam apie praėjusius šimtmečius, galime pakalbėti apie paskutinių metų įvykius.

Čia Drevermanas kalba apie Roberto Kalvį (Roberto Calvi), Italijos banką “Ambrosiano”, be abejo, apie Paulių Marcinkų. Ir jis daro išvadą, kad Vatikanas šiandien yra didžiausias pasaulio religinis ūkinis koncernas, daug investuoja į Niujorko biržą, į nekilnojamąjį turtą, elektroniką, plieną, cementą, tekstilę, maisto produktus ir t.t. Vatikanas yra vienas didžiausių Italijos bankų.

Pagal evangelinius priesakus to negali būti iš principo. Drevermanas cituoja cinišką Marcinkaus pasakymą: „O ką, jūs norite, kad Bažnyčia gyventų vien iš „Tėve mūsų“?

Evangeliniai neturto priesakai yra svarbūs įeinant į Bažnyčią, ir žmogus, įėjęs į Bažnyčią, nuoširdžiai psichologiškai tą neturto priesaką gali prisiimti, bet realiai Vatikanas ir Bažnyčia su neturtu neturi nieko bendra – didina savo turtą, o tuo pačiu metu, pavyzdžiui, vienuolynų įžaduose, yra paprastai sakoma: „Mūsų kongregacijoje mes duodame paprastuosius neturto įžadus, tuo pačiu mes atsisakome laisvai naudotis materialiomis gėrybėmis bei laisvai naudotis mūsų nuosavybe. Tačiau mes tebeišlaikome nuosavybės teisę, materialius dalykus mes vartojame priklausydami nuo vyresnybės, t.y., vyresnybei leidus“. Toliau čia sakoma, kad, pavyzdžiui, vienuoliams leidžiama pirkti bei gauti dovanų, įvairias smulkmenas nuo 2,5 markės iki 5 markių. (Tai buvo Benediktinių kongregacijos įžadų forma pagal naują,1981 m. redakciją).

Rezultatas yra toks, kad šitas šventasis neturtas asmenį perduoda bendruomenei, ir bendruomenė bei jos vyresnieji šiuo asmeniu naudojasi. Čia vėl yra tokia psichologinė forma, kuri rodo, kad žmogus nori būti naudojamas, kad juo būtų naudojamasi. Kuo didesnis neturto laipsnis, tuo lengviau žmogus yra panaudojamas.

Kaip nuo neturto idealo pereinama prie žmogiškojo neturto

Jeigu pradėsime nuo paviršutiniškų samprotavimų, aš pats kalbėdamas su klerikais psichoanalitiniuose seansuose beveik visada jų paklausdavau, ar jie jaunystėje turėjo savo kišenpinigių. Nors, aišku, aš statistinių duomenų neturiu, bet galiu pasakyti, kad kalbėdamasis su Klerikais maždaug dvidešimtį metų, aš pastebėjau, kad dažniausiai tie, kurie tapo Klerikais, nuo 8 iki 15 metų negalėjo savarankiškai elgtis su pinigais ir nuosavybe. Tokio dalyko kaip kišenpinigiai klerikams niekada nebūdavo duodama, arba tie asmeniniai pinigai buvo duodami kaip premijavimo sistema už tam tikrus pasiekimus, pavyzdžiui, už mašinos plovimą, už darbą sode, už apsipirkimus, už gerus pažymius mokykloje ir t.t. Ir netgi šitaip įgyti pinigai buvo tėvų priežiūroje taupomi normaliam dalykui, t.y., naujai batų porai, naujoms kelnėms ir t.t.

Taigi, toks elgesys neišmokė laisvo elgesio su pinigais ir nuosavybe. Vaikai šiuo materialiu požiūriu taip ir liko nesavarankiški. Be abejo, jeigu būdavo rengiama mokyklos iškyla, vaikai gaudavo tą patį, ką ir kitų žmonių vaikai, tai, kas tai iškylai priklauso. Lygiai taip pat ir išlaidos sąsiuviniams, tušinukams, knygoms. Reikalingos išlaidos būdavo padengiamos. Trumpai tariant, tuo metu, kai vaikas asmeniškai nieko neturėjo, tėvai kiekvieną akimirką turėjo teisę pasakyti, kad iš tikrųjų jis turi viską ir jam daugiau nieko nereikia. Šitas vaiko „kišenpiniginis neturtas“ vėliau realizuojasi vienuolynų neturto taisyklėse. Čia mokoma, kad pinigai yra tai, ko neturima ir ko draudžiama norėti. Pinigais rūpinsis Dievo Apvaizda arba, kitais žodžiais tariant, tėvai arba Bažnyčia. Pinigai šioje perspektyvoje pasirodo kaip kažkas žemo, primityvaus ir niekinamo, bet nors tie paauglystės elgesio su pinigais sutrikimai yra svarbūs, visgi šaknys slypi giliau. Ir tos šaknys bus analizuojamos kalbant apie pasaką „Jonukas ir Grytutė“.

Ši pasaka kalba apie tokią padėtį, kurioje neturtas gyvenime prasiskverbia iki pat vaiko sielos, ir toliau apsprendžia jo išgyvenimus, programuoja juos ateičiai. Taigi, vieną iš tokių situacijų matytume brolių Grimų pasakoje apie Jonuką ir Grytutę. Tai istorija apie du vaikus, kurie auga vargšo medkirčio šeimoje. Kai šalyje pabrangsta prekės, tėvai suvokia, kad jie negali išmaitinti savęs ir vaikų. Todėl pamotė vieną vakarą pasiūlo vaikus nuvesti į mišką ir ten palikti. Nors iš pradžių tėvas bando išsisukinėti, bet diktuojant pamotei ir vargui, jis turi sutikti. Jonukas ir Grytutė, kurie iš alkio negali užmigti, klausosi tėvų pokalbio, ir Jonukas, išėjęs naktį iš namų, surenka daug akmenukų, kuriais jis kitą dieną nešamas į mišką žymi kelią namo. Vaikai grįžta, ir pamotė bara juos, kad jie taip ilgai pasiliko miške, kad taip ilgai negrįžo namo, tarsi jie būtų nenorėję grįžti. O pasirodo, namuose iš tiesų kažkaip atsirado duonos, ir visa situacija pasitaisė. Bet, aišku, pamotė planuoja antrą kartą visą šitą istoriją, tik šįsyk naktį durys užrakintos, ir Jonukas negali susirinkti akmenukų. Ryte jiedu yra nešami į mišką, jam belieka kelią žymėti paskutiniais duonos trupinėliais, na, o duoną, be abejo, suėda žvėrys. Vaikai tris dienas klajoja miške, kol galiausiai pasiekia raganos namelį, kuris visas pastatytas iš duonos, pyragų ir cukrinukų. Vaikams atrodo, kad jie yra danguje, tačiau iš tikrųjų piktoji ragana nori jų gyvybių. Jonuką ji uždaro į tvartą ir ten jį šeria, laukdama, kol jis bus pakankamai riebus, kad būtų galima papjauti. Grytutė turi tarnauti namuose ir negauna valgyti nieko, tik vėžių kiautus.

Galiausiai Grytutė kreipiasi į dangų ir sako, kad būtų buvę geriau, jei juos abu miške būtų sudraskę laukiniai žvėrys. Tačiau Jonukui pavyksta apmauti trumparegę raganą. Kada ji ateina patikrinti, ar jis jau storas, jis, užuot iškišęs pirštą, iškiša kauliuką ir galų gale senajai nusibosta laukti. Ji klastingai liepia Grytutei iškaitinti duonkepio krosnį, norėdama ją įsviesti į ugnį ir suvalgyti. Tačiau mergaitė įžvelgia jos planą, ir pati ragana pašaunama į ugnį. Tada sesuo išlaisvina savo brolį, apsikrauna piktosios lobiais, tuomet anties pernešti per didelius vandenis abu vaikai grįžta namo. Ten jie randa vien tik tėvą ir drauge su juo toliau gyvena džiaugsmingai ir be rūpesčių.

Pasak Drevermano, ši pasaka rodo, kaip išorinis skurdas psichiškai tampa vidinio neturto išraiška. Vidinis neturtas šiuo atveju reiškia beturtystę dvasioje.

Jonuko ir Grytutės vaikystės pasaulis draskomas prieštarų tarp tėvų pareigos jausmo ir brutualios faktinės padėties. Ypač tai matoma motinos atžvilgiu. Vaikams ji rodosi kaip tikra pamotė. Psichologiškai tai suprantama. Moteris, kuri labai labai myli savo vaikus, galiausiai ima abejoti savo pačios meile, ypač tada, kai trūkstant lėšų nepavalgiusių arba neapsirengusių vaikų vaizdas nuolatos prieš akis. Motina, kuri myli savo vaikus, jaučiasi atsakinga už tai, kad jie visą laiką turėtų tai, kas būtina jų gyvenimui ir jaučiasi kalta, jei tai nepasiseka. Nuolat matyti vargstančius savo vaikus ir negalėti jiems padėti yra tokia kankynė, kurią  galima palengvinti tų vaikų pašalinimu iš akių. Ir atvirkščiai. Vaikams, šiuo atveju, atsiranda siaubingas pojūtis, kad šiame skurde juos dar atstumia jų motina, ir kad jie slegia motiną. Ne atsitiktinai Jonukas ir Grytutė budi naktį ir klausosi savo tėvų pokalbio. Tai iš tiesų yra ta naktinė, dieną neigiama tiesa, kad vaikai turi valgyti ir, kad jie tuo savo norėjimu yra nuolatinė prievarta savo motinos atžvilgiu, savo pačių motinai. Nuolatos jie bijo būti išvyti į naktį, ir nuolatos jiems gresia išvijimas. Vaikams reikia ne tiek klausyti savo tėvų žodžių, bet jau ganėtinai anksti suvokti, kad vaikų norima atsikratyti, ir jie turi rasti kelią, kuriuo galėtų įveikti savo tėvų klastą. Tai yra neišvengiamas dvilypumas. Juk kokia motina gali atvirai pareikšti, kad jos vaikų egzistencija jai yra nepakeliama. Jai tenka meluoti vaikams iš meilės jiems, tačiau skursdama ji negali jų realiai mylėti. Kada Jonukas ir Grytutė, nepaisant lūkesčių, vakare grįžta pas ją, ji iš tikrųjų yra supykusi, kad jai nepavyko atsikratyti vaikų, tačiau tuo pačiu metu ji ir džiaugiasi vaikų grįžimu, ir bara juos už vėlyvą grįžimą namo. Jos mele yra kažkas tikra, būtent – rūpesčio perteklius, kuris motiną kartais pastūmėja ypatingiausiems dalykams. Kad viskas būtų dar labiau komplikuota, vaikai turi drauge su motina žaisti jos dvylipumą. Jie negali parodyti, kad jie žino tiesą. Taip atsiranda konfliktas, kuris išoriškai neišsprendžiamas ir visas nukreipiamas į vidų. Tai yra problemos pradžia, kuri daugelio vaikų gyvenime gali užtemdyti visą vaikystę.

Kiekvienas, kuris fiziškai ilgesnį laiką kentė alkį, žino, kad tam tikrą akimirką visas mąstymas ima koncentruotis tik apie maistą. Būtent taip reikia suprasti tą situaciją, kada Jonukas ir Grytutė išstumti iš jų tėvų namų pasijunta esą prie tokio namo, kur ne tik visko yra ganėtinai, bet kur net pats namas yra pastatytas iš pačių skaniausių maisto produktų. Čia, matyt, kalbama apie kompensacinę fantaziją, atsirandančią realaus alkio išgyvenimo atveju.

Dar daugiau. Mes girdime, kad šiame name gyvena ragana, kuri nori suvalgyti vaikus, o Grytutės atveju, dar ir išnaudoti jos darbo jėgą. Raganą Drevermanas siūlo suprasti kaip negatyvųjį motinos įvaizdį. Jos pavidale stipriausiai pasirodo nuosavas oralinis alkio jausmas. Motina ima nekęsti kaip ragana ir mieliausiai norėtų suvalgyti savo vaikus, kad jų nebebūtų daugiau. Kamuojama kaltės jausmo, ji ima agresyviai elgtis savo pačios vaikų atžvilgiu. Motina jiems atrodo kaip visa ėdanti pabaisa, kuri maistą duoda tik todėl, kad kaip galima greičiau suėstų juos. Pasakos ragana, kuriai ištiesiamas tik kaulelis, labai reali atrodo, matyt, ir tiems vaikams, kurie savo šeimoje suvysta iki kaulelio, matyt, iš baimės, kad visa tai, kas teikia energiją, kas prideda svorio, sužadins žudikiškus motinos instinktus. Šitaip iš bado haliucinuojantis vaikas regi namą iš meduolių, o motinai suteikia kanibališkų bruožų.

Gelminės psichologijos požiūriu pasaka apie Jonuką ir Grytutę labai reikšminga, nes ji neturto problemą parodo kaip oralinę temą, parodo, kad ji skleidžiasi vis stiprėjančiame baimės, agresijos ir kaltės jausmo kilime. Šio išgyvenimo terpėje valgyti reiškia žudyti ir būti žudomam. Tai yra paraidine prasme gyvenimo ir mirties klausimas. Jeigu šitoje situacijoje laimi kaltės pojūtis, kelias veda į depresyviai suformuotas aukojimosi tendencijas ir atsidavimo įvaizdžius. Pavyzdžiui, Grytutė galėtų išsigelbėti tuo atveju, jei ji raganos namuose laisvanoriškai taptų tokia reikalinga, kad be jos senoji negalėtų apsieiti.

Iš tikrųjų šitaip situacija yra kartais sprendžiama ir Kleriko psichėje, čia laimi noras tam tikrose ribose būti pakenčiamam, pavyzdžiui, raganos namuose – tuo, kad tu susilaikąs, kad aukojiesi ir dėl to esi šaunus. Bet ši pasaka siūlo kitą variantą: Grytutė vienu metu pasijaučia taip sunkiai, kad ji nebegali šitoje būklėje daugiau tverti, ir iš baimės patyrusi ypatingą agresiją ji raganą įstumia į krosnį. Iškyla klausimas: arba ji, arba aš. Grimų pasakoje vaikai pasirenka išsiveržimą į laisvę. Tai yra tas žingsnis, kuris sukliudo jiems tapti kažkuo panašiais į ordino sesutę arba į kunigą. Jeigu kelias veda prie klerikalinės būties, viskas vyksta priešinga kryptimi. Užuot kovojus, pasirenkamas paklusnumas ir konflikto vengimas. Vietoje atviro pykčio – kaltės jausmo įamžinimas, vietoje savęs įtvirtinimo ir laisvės – pasiaukojimas ir priklausomybė. Viskas, ką Froidas aiškina kastracijos kompleksu edipinio konflikto rėmuose. Taigi, čia atsiranda tokia vystymosi kryptis, kurią galima suprasti per oralinius, bet ne seksualinius išgyvenimus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *