1329 Viešpaties metais, paskutinės sausio mėnesio dienos naktį prieš grabnyčias, vienas prūsas, ėjęs sargybą Girdavų pilyje, išgirdo griaudžiant ir išvydo žaibuojant, paskui pamatė ore daugybę vyrų, švytuojančių iš makščių ištrauktais kalavijais, o paskui pamatė didžiulę šviesą keturiose žemės šalyse, o šviesos viduryje – švytintį kryžių, kurio stiebo viršus, pirmiausia pasirodęs, nutįso į rytus, po to lėtai nutįso į vakarus apačia, paskui dešinysis kryžmas į pietus, o kairysis į šiaurę. Galop užėjo didžiulis sūkurys, kuris viską susukęs nunešė į rytus, į Lietuvą. Tuomet viskas išnyko… (Ištrauka iš Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, vertė L. Valkūnas)
Šis Petro Dusburgiečio kronikos fragmentas – vienas paslaptingiausių ir kartu reikšmingiausių liudijimų apie baltų simbolinį pasaulį. Jame regime ne tik antgamtinę viziją, bet ir tai, ką šiandien galime atpažinti kaip patį svastikos gimimo momentą.
Kryžius, kurio galai ima krypti į keturias pasaulio šalis, pamažu įgyja judesį, o vėliau įsukamas į galingą sūkurį. Tai ne statiškas ženklas, bet procesas – virsmas, dinamika, judėjimas.
Būtent čia slypi esminis svastikos, kaip baltiško simbolio, bruožas. Tai nėra statiškas ženklas, tai veiksmas. Išryškėję kryžiaus galai virsta svastikos sparnais, o pati figūra, įsukta į sūkurį, galiausiai tampa apskritimu – ratu. Taip svastika perauga savo formą ir atskleidžia gilesnę prasmę: ji yra judantis kryžius, o judesyje – gyvybė.
Svastikos simbolis baltams buvo gerai pažįstamas. Apie tai liudija ne tik archeologija ar liaudies menas, bet ir rašytiniai šaltiniai. „Agenda Ecclesiastica“ rinkinyje minimas dievas Suaixtix, kurį vėliau, taip pat antroje vietoje tarp dievybių, mini ir Jonas Malecijus „Sūduvių knygelėje“.
J. Bretkūnas Swaikticksą aiškino kaip šviesos dievą. Pats vardas ir jo gretinimas su šviesa leidžia manyti, kad kalbame apie tą pačią simbolinę sritį, kuriai priklauso ir svastika – judanti, spinduliuojanti, gyvybę palaikanti jėga. Neatsitiktinai Svaistikas žinomas ir lietuvių užkeikimuose dar XX amžiuje.
Petro Dusburgiečio aprašyme ypatinga tai, kad čia užfiksuotas dinaminis simbolio aspektas. Svastikai būdingas sukimasis ratu – iš kairės į dešinę, o vizijoje aprašytas judesys iš vakarų į rytus. Tai ne atsitiktinė kryptis. Judėjimas ratu, sukimasis, sūkurys baltų pasaulėžiūroje buvo suvokiamas kaip būdas įveikti chaosą ir blogį.
Istorikas Zenonas Ivinskis pabrėžė, kad lietuvių tikėjimuose būtent judesys, o ypač sukimasis ratu, turėjo apsauginę ir gyvybę stiprinančią galią.
Todėl svastika baltų kultūroje niekada nebuvo „sustingęs ženklas“. Jos esmė – kismas. Nors formaliai ji atpažįstama kaip keturių sparnų kryžius, iš tikrųjų tai – ratas judesyje.
Besisukanti svastika tampa apskritimu, o apskritimas – galutine, bet kartu ir pradine forma. Ratas neturi nei pradžios, nei pabaigos, jis nuolat grįžta į save, kaip ir metų ciklas, saulės kelias, gyvybės atsinaujinimas.
Neatsitiktinai lietuvių tautodailėje taip dažnai sutinkami apskritimai, ratai, ratukai. Ant verpsčių, prieverpsčių, koplytstulpių regime figūras, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo statiškos, tačiau jų sandara – tarsi „įsukta“.
Spinduliai, stipinai, kryžminės linijos apskritimo viduje leidžia įtarti, kad čia slypi ne tik dekoratyvinis motyvas, bet ir gilesnis, judantis archetipas. Net kai menininkas vaizduoja ratą, jis gali perteikti judesį – o judesyje vėl atpažįstame svastikos prigimtį.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, svastika baltų pasaulėžiūroje tampa ne ideologiniu ar politiniu ženklu (kaip ji buvo iškraipyta XX amžiuje), bet kosminės tvarkos simboliu. Ji jungia kryžių ir ratą, kryptį ir sukimąsi, centrą ir pakraščius. Tai ženklas, kuris veikia tik tada, kai juda – kai „sukasi“.
Todėl bandant suprasti lietuvių simboliką, verta žvelgti ne vien į pavidalus, bet ir į tai, kas už jų slypi. Galbūt dalis mūsų liaudies meno apskritimų, ratų ir kryžmų nėra vien paprasti ornamentai, o sustingę judesio pėdsakai – įrašyta svastikos dinamika.
Baltų pasaulėvaizdyje judėjimas ratu buvo ne tik fizinis veiksmas, bet ir mąstymo būdas, leidžiantis pasaulį suvokti kaip nuolat atsinaujinantį vyksmą.
Šį straipsnį parašiau remdamasis Gintaro Beresnevičiaus įžvalgomis straipsnyje „Baltiškų simbolių dinamika“.
