M.Kundrotas. Čekiški diakritikai ar Lietuvos valstybės būtis? (25)

Marius Kundrotas

Asmenvardžių rašyba valstybiniuose dokumentuose ir šioje srityje kylančios politinės dilemos dažnai siejamos su „čekiškais“ diakritiniais ženklais – „č“, „š“, „ž“. Net sąmoningiems lietuviams natūraliai kyla klausimas – ar čekiški rašmenys privalo būti mūsų tapatybės ir būties pagrindas?

Pasigirsta netgi tokių argumentų, jog didysis kunigaikštis Vytautas savo vardą rašęs su „W“. Užmirštama, jog ligtol, o vidaus reikaluose – net ir kurį laiką po to – valstybinė raštų kalba buvo gudų kalba, su kirilicos rašmenimis. Gal pasiūlykime grįžti į tuos laikus – rašykime kirilica, o kartu ir valstybinę kalbą grąžinkime: bus proga susijungti su istorine Lietuvos bendrapaveldėtoja – Baltarusija, drauge būsime stipresni?

Galime žvelgti ir dar giliau. Vis mažiau abejojama, jog dalis dabartinėje Lietuvoje gyvenusių baltų naudojo skandinaviškas ar joms artimas runas. Daugiau diskutuotinas nebent jų paplitimas – labai tikėtina, jog eilinis baltų atstovas runomis nesinaudojo, kaip kad eilinis senovės egiptietis nesinaudojo hieroglifais. Bendras raštingumo mastas buvo visai kitoks.

Na, o kokiais rašmenimis parašyta pirmoji žinoma lietuviška knyga? Ar tik ne gotiškais? Šiomis raidėmis žymi lietuvių tautos dalis spausdinosi lietuviškus tekstus iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių. Po to nebesispausdino niekaip: lietuviški leidiniai tame krašte panaikinti, o po karo nebeliko paties čionykščio lietuvininkų etnoso.

Kurį gi raštą mums pasirinkti šiandien – runas, kirilicą ar gotiškąjį raidyną, jog išlaikytume teigiamą santykį su savo pačių istorija? Panašu, jog ne tik dabartį, bet ir būtovę jos žyniais apsiskelbę naujakrikštai vertina pasirinktinai.

Jei problema būtų vien diakritikai – dar gal ir galima būtų svarstyti. Nors vargu, ar Lietuvoje gyvenančiam lenkui, vardu Jendžejus (Jędrzej) būtų smagu, jei Rokiškio arba Skuodo valdininkas jo pavardę perskaitytų – „Jędrzejus“, ne tik „rz“, bet ir „ę“ ištardamas lietuviškai. Nebent iš tiesų tikimasi, jog visi Lietuvos valdininkai, o gal ir apskritai – visi gyventojai išmoksiantys lenkiškai. Po to jau nebus kliūčių lenkų kalbą paversti antrąja valstybine kalba – jau visos valstybės mastu. Nors – kodėl antrąja? Tegul būna pagrindinė. Susijungsime, būsime stipresni… O be to – istorija: nuo Jogailos iki Juzefo Pilsudskio ir Liucijano Želigovskio. Net Vyslos mūšį galėsime savintis.

Naiviai išsidavus Valdemarui Tomaševskiui, jau akivaizdu, jog tikroji problema – ne diakritikai, kurių dalis – čekiška, dalis – lenkiška, nors ir žyminti kitokius garsus. Šiandien lenkų šovinistai pareikalaus diakritikų – mes jiems duosime. Rytoj pareikalaus vietovardžių – suteiksime ir juos. Dar po to pareikalaus užrašų valstybinėse įstaigose… Jei pasakysime – „ne“, visiems natūraliai kils klausimas: ką reiškia – „ne“? Kodėl ten buvo „taip“, o čia – „ne“?

Primena tarpukarinį anekdotą:

–  Litvyne, mane skriaudi!
– Še tau suverenitetą.
– Litvyne, mane įžeidi!
– Še tau uniją.
– Oi, litvyne, palauk – Želigovskis dar tars savo žodį!

V. Tomaševskis aiškiai pasakė, jog jo ir jo klikos rūpestis – ne dviguba „v“, kaip iš šalies naiviai įžvelgė Edvardas Lukasas. Problema – tai, jog tomaševskininkams ir jų sąjungininkams Vilniaus kraštas apskritai neatrodo Lietuvos dalimi. Galbūt, jie dar toleruos Lietuvą Kaune ar Telšiuose. Galbūt. Kolei kas.