Kaalbą parengta 2026 m. spalio 3 d. mitingui prieš masinę imigraciją.
Mieli tautiečiai, brangūs Lietuvos žmonės,
šiandien kalbame apie tai, ką reiškia būti lietuviu. Apie patriotizmą, kuris nėra tuščias žodis. Apie vienybę, kuri mus daro neįveikiamus. Ir apie atsakomybę, kurią paveldėjome iš tų, kurie už mus kovojo.
Esame tauta, kuri išgyveno okupacijas, trėmimus, partizanų karą. Mūsų laisvė nebuvo mums padovanota – ji buvo iškovota krauju. Partizanai miškuose kovojo už laisvą Lietuvą.
Sausio 13-osios naktį beginkliai žmonės stovėjo prie televizijos bokšto. Baltijos kelyje milijonai susikibo rankomis. Jie kovojo ne už tai, kad mes šiandien bijotume pasakyti, kas esame. Jie kovojo už laisvą, lietuvišką Lietuvą.
Ir todėl šiandien turime būti sąžiningi. Mes matome, kas vyksta Vakarų Europoje. Didžiojoje Britanijoje dešimtmečius vykdyta atvirų durų politika ir aklas tolerantiškumas privedė prie to, kad ištisi rajonai gyvena pagal kitus įstatymus.
Švedijoje gaujų karai tapo kasdienybe. Prancūzijoje riaušės ir nuotaikos, primenančios pilietinį konfliktą, – tai ne pirmos kartos atvykėlių sunkumai, o antros ir trečios kartos migrantų vaikų atsiribojimas nuo valstybės.
Tai ne tolimos pasakos – tai realybė, kurią matome kasdien per žinias. Ir tai turi būti mums ne priežastis neapykantai, o įspėjimas.
Vienas šimtametis britų veteranas Alekas Penstounas (Alec Penstone), kovojęs Antrajame pasauliniame kare, viešai pasakė, kad jų auka „nebuvo verta rezultato“. Jo žodžiai skaudūs. Jis gailisi ne pergalės prieš tironiją, o to, kad šiandien jo šalis nebeatpažįstama.
Tai įspėjimas ir mums: kas atsitinka, kai tauta nustoja ginti savo tapatybę, kalbą, istoriją ir saugumą.
Todėl šiandien sakome aiškiai: esame prieš bet kokią Lietuvos islamizaciją. Mūsų motyvas nėra priešiškumas kitoms tautoms ar tikėjimams – mūsų motyvas yra ištikimybė Lietuvai.
Nenorime, kad čia atsirastų lygiagrečios visuomenės, getai, teritorijos, kuriose neveikia mūsų įstatymai. Nenorime, kad mūsų tolerancija būtų naudojama kaip silpnybė. Nenorime, kad mūsų vaikai užaugtų šalyje, kurios nebeatpažintume.
Lietuvybė – tai ne vien pilietybė ir lietuviški vardas ir pavardė. Tai atsakomybė. Tai kalba, kuria kalbame su savo vaikais. Tai pagarba savo vėliavai, himnui, istorijai.
Tai gebėjimas stoti ginti savo kaimyną. Tai drąsa reikalauti, kad Lietuvoje būtų gerbiama Lietuvos teisė.
Mūsų patriotai kariavo už laisvą Lietuvą. Jie nekovojo už tai, kad po kelių dešimtmečių mes savo noru užleistume savo šalį tiems, kurie negerbia jos įstatymų, kalbos ir vertybių.
Niekas kitas už mus Lietuvos neapgins. Jei mes tylėsime, už mus niekas nekalbės. Jei mes nusigręšime, niekas neprivers mūsų prisiminti, kas esame.
Vienybė nereiškia, kad visi turime mąstyti vienodai. Vienybė reiškia, kad kai kalbama apie Lietuvos išlikimą, mes stovime kartu. Skirtingi, bet viena tauta. Viena kalba. Viena žemė. Viena ateitis.
Tad šiandien ne tik kalbėkime – įsipareigokime. Grįžę namo, būkime pilietiški kasdien. Nepraeikime pro neteisybę. Nepasiduokime baimei. Neparduokime savo tapatybės už patogumą.
Mūsų protėviai mums paliko ne tik žemę – jie paliko mums pareigą. Dabar mūsų eilė būti vertiems jų aukos.
Tegul mūsų balsas skamba tvirtai. Tegul mūsų vėliava plevėsuoja ne tik per šventes. Tegul Lietuva lieka lietuviška, laisva ir saugi.
Tegyvuoja Lietuva!
***
Mitinge pasakyta kalba:
