Jei kam dar kilo abejonių dėl vykstančios hibridinės Lietuvos reokupacijos, jas galutinai išsklaidė neseniai paviešinta Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktoriaus Elegijaus Paulavičiaus pristatyta grėsmių vertinimo ataskaita, kurią sustiprino Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio susirūpinimas tarp Lietuvos ir Baltarusijos vykstančiu nuolatiniu abiejų šių valstybių piliečių judėjimu.
Buvęs VSD vadas Gediminas Grina tinklalaidėje „Dvi pusės“ apie baltarusius ir rusus Lietuvoje atviravo dar labiau: „Tai tiesiog fantastinis dalykas! Įsivaizduokite, iš 100 tūkstančių surasti, kur tie keli šimtai žmonių, pasiruošę daryti diversijas, yra tikrai labai sudėtinga. Negalvokime, kad VSD yra pajėgus visus 100 tūkst. imigrantų patikrinti“, – teigė jis, kritikuodamas politikų sprendimą įsileisti į šalį šimtus tūkstančių niekieno nekontroliuojamų Rusijos ir Baltarusijos piliečių.
„Tikrinti tokį skaičių žmonių reiškia visišką VSD paralyžiavimą. Bet didžiausia bėda, kad į Lietuvą gali būti implantuoti įvairūs diversantai ir sabotuotojai. Mes juk nežinome, kas jie tokie“,- sakė G. Grina.
Atvykėliai gali surašyti puikiausias biografijas, neva jie yra verslininkai, pabėgo nuo režimo, ar panašiai… Prieš įsileidžiant šiuos migrantus turėjo būti priimti politiniai sprendimai ir pasvertos bei įvertintos būsimos viso to pasekmės“.
G. Grinai pritarė ir karybos ekspertas Darius Antanaitis, sakydamas, jog „tie patys baltarusiai, atvykę čia, darbo dienomis dirba, o savaitgaliais – išvyksta į ten, iš kur pabėgo nuo „persekiojimo“.
Minėtą pokalbį portalas „Delfi“ skubiai „paslėpė“ po pavadinimu „Prenumeratoriams“, apmokestindamas, kad jis būtų kuo mažiau prieinamas plačiam klausytojų ratui (politologai tai vadina nauju viešosios erdvės cenzūravimo būdu).
Bet apie sugriežtintus ribojimus rusams ir baltarusiams pagaliau prabilo ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, pasiūlęs naikinti leidimus gyventi Lietuvoje reguliariai į Rusiją ir Baltarusiją grįžtantiems šių šalių piliečiams.
Deja, uždelsto veikimo bomba po valstybės pamatais jau pakišta. Sukontroliuoti į į Lietuvą „įleistusų“ virš 200 tūkst. Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečių, o juo labiau iš čia išvaryti nelojalius ir laukiančius progos smogti valstybei ir kariuomenei į nugarą atėjus valandai X, bus be galo sunkus uždavinys.
Didžiausios bėdos dar laukia ateityje: rusų ir baltarusių Lietuvoje kasdien daugėja – jų skaičius šalyje proporcingai didės, kol valdžios institucijose darbuosis asmenys, atsakingi už spartų lietuvių kalbos valstybinio statuso panaikinimą, rusų pasaulio Lietuvoje kūrimą ir Lietuvos rusifikaciją.
Kovo 11-osios minėjime Nacionalinis susivienijimas šiuos asmenis pavadino valstybės išdavikais ir Lietuvos duobkasiais. Belieka viešai paskelbti jų vardus ir pavardes, nors daugeliui ir taip aišku, kas Seime teikia Lietuvos valstybės pamatams ardyti skirtus įstatymų projektus.
Antai pavasario sesijai Laisvės partija pateikė įstatymo projektą dėl Lietuvių kalbos inspekcijos panaikinimo, Vardų ir pavardžių įstatymo pakeitimo!
Už tokį projektą jos nariai in corpore nusipelno Kremliaus apdovanojimo Georgijaus juostelėmis – daugiakalbystė pagaliau tampa mūsų visuomenės gyvenimo realybe. Ir tai suprantama: nebus Lietuvių kalbos inspekcijos, nebus ir jokių Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimų.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo išvakarėse veikusi ir iš istorijos kapinių prisikėlusi „Jedinstvo“ šiandien vis labiau įsisiautėja ir švenčia kol kas dalines pergales akimirkose, laukdama visiško revanšo ir triumfo prieš atvirai trypiamą Kovo 11-osios Respubliką.
Nors Valstybinės kalbos įstatymas įstaigų vadovus įpareigoja užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba ir bet kokie veiksmai prieš Konstitucijos nustatytą valstybinės kalbos statusą yra neleistini, šiandien kai kuriose parduotuvėse kasininkės jau nebekalba lietuviškai.
Kilus konfliktui „IKI“ parduotuvėje Vilniaus Geležinio vilko gatvėje tarp kitakalbės kasininkės, kuri nepatarnavo lietuvės pirkėjos valstybine lietuvių kalba, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sureagavo vienareikšmiškai –pradėjo tyrimą dėl pirkėjos priekabiavimo prie kitatautės kalbos pagrindu.
Ar galėjo būti kitaip stebint titaniškas valdžios pastangas stabdyti lietuvių kalbos vartojimą viešajame sektoriuje (viešieji gatvių užrašai, įmonių pavadinimai ir kt. ), gniaužti lietuvių mėginimus plėsti lietuviškų švietimo įstaigų tinklą ptryčių Lietuvoje, kimšti į lietuvių kalbos abėcėlę nelemtas tris raides ir diakritinius ženklus?
Ne paslaptis, kad šiandieninė valdančioji dauguma suinteresuota kitataučių migrantų invazija į Lietuvą, o valstybės institucijų veikla yra sąmoningai kreipiama lietuvių kalbos valstybiniam statusui likviduoti. Iš pažiūros buitinis konfliktas minėtoje parduotuvėje tik atskleidžia esminę valdžioje įsitvirtinusios antilietuviškos mažumos politinę nuostatą, ir jei visuomenė pagaliau nenubus, lietuviškai į klausimus piliečiams neatsakinės ir viešojo aptarnavimo įstaigose (nesupranti rusiškai – tavo problema). Tai tik pradžia.
O kol piliečiai snaudžia abejingai stebėdami, kaip saujelė mitinguotojų prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos reikalauja A. Armonaitę grąžinti nugvelbtas valstybines lietuvių kalbos statusui stiprinti skirtas lėšas, į politinę kovą prieš valstybinę kalbą pamažu įsitraukia ir teisėsauga ar bent pavieniai joje dirbantys asmenys.
Neseniai Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroras Šarūnas Šimonis pradėjo pedagogės Alinos Laučienės persekiojimą. Prieš pusmetį ši ilgametė pedagogė paviešino straipsnį pavadinimu „Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“. Jame autorė išreiškė pasipiktinimą kitakalbių elgesiu valstybinės lietuvių kalbos atžvilgiu.
A. Laučienė rašė: „Girdžiu aštuoniolikinę rusų moksleivę rusiškai draugei sakant: „Man ta lietuvių kalba dzin, dzin, dzin! Aš laiminga, kad nemoku nė vieno lietuviško žodžio!”. „Aptarnavimo srityje, prasidėjus karui Ukrainoje, suklestėjo baisi antikultūra. Juk visi turėjome pastebėti, kad net mūsų kitatautės pardavėjos, dar visai neseniai buvusios tokios mandagios ir mielos, pasidarė šiurkščios ir tingios pasakyti „Prašom“. „… rusiškai (!) kalbančios parduotuvių kasininkės ukrainietės niekaip nesugeba išstenėti lietuviškai…“
„Kiekvienas lietuvis, turintis bent menkiausią politinę sąmonę, privalo Tautai pasakoti, aiškinti, kad rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai nėra jokios mažumos jie yra tautinės bendrijos, nes turi savo didžiules tėvynes“, – atviravo autorė.
„Todėl tegul ateina drąsa jiems pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jei norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokyklas“.
„Lietuvoje lenkė Dobrovolska tai galėjo padaryti, taip sakant, pamaloninti savo tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, nes daugelis Seime sėdinčiųjų yra ne lietuviai, o tik pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis, arba yra lietuviai, tik praradę garbę ir sudeginę savo sąžinę“.
„Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės“.
Nuo pedagogės kliuvo ir Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) atstovei Fainai Kukliansky dėl pastarosios viešų išpuolių prieš pokario partizanus ir Lietuvos laisvės kovotojus.
„Žydai, kuriuos kadaise karalius Gediminas kvietė atvykti į Lietuvą taikiai gyventi ir įsikurti, nuolat pateikia Lietuvai savo reikalavimus ir kišasi į valstybės valdymą nesibaigiančiais reikalavimais ,- rašė ji.
Reakcija neužtruko. Į policiją skundu kreipėsi O.R. (redakcijai pavardė žinoma), teigdamas, neva A. Laučienė publikacijoje platina rasinę ir tautinę neapykantą. Vilniaus miesto policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius atmetė jo skundą ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, neįžvelgęs autorės straipsnyje jokios nusikalstamos veikos.
Bet iniciatyvos ginti kitataučius nuo prievolės mokytis lietuvių kalbos ėmėsi už tyrimo priežiūrą atsakingas prokuroras Š. Šimonis. Matyt, pajutęs į bures pučiant palankų vėją, jis minėtą VPK 2-ojo skyrius atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą panaikino, savo nutarime pabrėždamas, kad autorė straipsnyje rusakalbiams ir lenkakalbiams priešpastato lietuvių kalbą (!)
Prokuroro teigimu, A. Laučienė viešai pareiškusi, jog visiems nelietuviams (turintiems nors lašelį nelietuviško kraujo) neleistina eiti į Lietuvos valdymo organus, į Seimą, kad jie negalėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.
Netikėtas išradingumas! Iš tikrųjų autorė taip nesakė. Ji rašė, kad:
Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, SAU NELEIS eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno...
O štai prokuroras teigia, esą autorė rašiusi, jog nelietuviams… neleistina eiti į Lietuvos valdymo organus, į Seimą, kad jie negalėtų žeminti lietuvių tautą…
Skirtumas esminis: žodis neleistina, kurį vartoja prokuroras, reiškia draudimą (negalima leisti, toleruoti), o žodžiai sau neleisti, kuriuos vartoja autorė, reiškia savęs apribojimą (vengti klaidų, neleisti sau suklysti ir kt.).
Štai tokia žodžių ekvilibristika, siekiant sukurpti bylą! Žinoma, tai prokuroro kvalifikacijos ir jo sąžinės reikalas.
Jam užkliuvo, kad A. Laučienė ragina skaitytojus su kitataučiais kaimynais kalbėti tik lietuviškai! Bet argi prancūzai arba vokiečiai savuosius ragina kalbėti su atvykėliais kitataučių kalba?
Prokurorui nepatinka, kad Alina rusakalbius ragina važiuoti iš Lietuvos namo į savo tėvynę, o jei šie nori pasilikti Lietuvoje, tai turėtų lankyti tik lietuviškas mokyklas ir besąlygiškai paklusti Lietuvos Konstitucijai bei įstatymams! Ir koks čia nusikaltimas?
Argi Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnis nenustato, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba? Ar piliečių raginimas kitataučiams paklusti Lietuvos Konstitucijai yra nusikalstamas?
Beje, Valstybinės kalbos įstatymo 24 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytą valstybinės kalbos statusą. Šis draudimas galioja ir prokurorui.
Panaikinęs policijos atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras prisakė policijai apklausti A. Laučienę iš naujo (pradėti tyrimą) ir papildomai apklausti A. Laučienę apskundusį asmenį O.R, kuriam pastarosios straipsnyje pasivaideno rasinė ir tautinė neapykanta.
Prokuroras pareikalavo, kad policija ypatingai įsigilintų į autorės straipsnio tekstą ir atidžiai ieškotų, ar A. Laučienės straipsnyje nėra skatinama neapykanta, ar nėra kurstoma diskriminuoti žmonių grupę, turint galvoje, kad ta žmonių grupė ar jai priklausantys asmenys yra rusai (rusas, rusė), lenkai (lenkas, lenkė), baltarusiai (baltarusis, baltarusė), ukrainiečiai (ukrainietis, ukrainietė), žydai (žydas, žydė), rusakalbiai dėl jų tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės.
Prokuroro vaizduotę taip kaitino straipsnyje vartojami žodžiai (sąvokos, sakiniai) „lietuvis” ir „Tauta”, kad savo nutarime jis netgi pasižymėjo žodžius „kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo“, „mūsų TĖVYNĖ“, pabrėždamas policijos tyrėjams, jog straipsnyje lietuvių tauta, kuriai priklauso žmonių grupė (lietuviai) ar jai priklausantis asmuo (lietuvis, lietuvė) yra priešpastatomi (nubrėžiant sąlyginę (mintinę) takoskyrą) kitoms straipsnyje minimoms tautoms.
Gal prokurorui pasirodė, kad A. Laučienė turi Napoleono kompleksą ir yra užsimojusi kviesti į kryžiaus žygį prieš Rytuose gyvenančias tautas? Sunku pasakyti. Bet vien mintis, kad autorė ragina skaitytojus pradėti kalbėti su savo kitataučiais kaimynais tik lietuviškai, tikėtina, prokurorui pasirodė pakankamai grėsminga jei ne Europos tautoms, tai bent jau Lietuvoje gyvenantiems kitakalbiams.
Jo teigimu, autorė skelbia, jog Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti mūsų (suprask, lietuvių) valstybinę kalbą, o ne mes (suprask, lietuviai) jų (suprask, kitataučių). Ir jam tai, matyt, atrodo kaip lietuvių keliama civilizacinė grėsmė Lietuvoje gyvenančioms tautoms, nors policijos tyrėjų nuomone, pagal Konstitucinio Teismo praktiką, nusikalstamomis veikomis gali būti pripažintos tik iš tikrųjų pavojingos veikos, kuriomis iš tiesų daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta.
Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad policija prokurorui nėra autoritetas. Gal jam autoritetas yra konkretūs politikai ar konkreti partija?
Tokios mintys peršasi skaitant prokuroro nutarimą, kuriame jis aprašo politinę partiją Nacionalinis susivienijimas – mat straipsnio autorė yra šios partijos valdybos narė.
Klupinėdamas ideologinėse sąvokose prokuroras samprotauja, esą Nacionalinis susivienijimas – tai Lietuvos politinė partija, įsteigta 2020 m. kovo 7 d., kad ši partija atstovauja dešiniosioms, konservatyvioms, prokrikščioniškoms pažiūroms, pasisako prieš Europos Sąjungos integracijos gilinimą, „Globalios Lietuvos” strategiją, o šio susivienijimo politinė ideologija yra konservatizmas, nacionalizmas!!!
Šio straipsnio autoriui kilo mintis, kad prokuroras verčia policiją pradėti ikiteisminį tyrimą A. Laučienei vien dėl to, kad ši yra Nacionalinio susivienijimo narė, o prokurorui kliūva šios partijos politinė ideologija, kurią pastaroji deklaruoja dalyvaudama Europos Parlamento rinkimuose. Be ši partija nepatinka ir jos konkurentams – kitoms politinėms partijoms, su kuriomis ji rungiasi rinkimuose. Tik vargu ar prokurorui dera pataikauti vienoms partijoms, persekiojant kitų partijų narius.
Kita vertus, jį galima suprasti – visokios mintys gali ateiti į galvą, artėjant pasikeitimams valdžioje.
Nenustebčiau, jei tos mintys būtų apie karjerą… apygardos ar net Generalinėje prokuratūroje…
Prierašas:
Autorius ragina visus, kam brangi gimtoji lietuvių kalba kuo skubiau telktis taikiam pasipriešinimui kovai už konstitucinio lietuvių kalbos statuso ir Lietuvos valstybingumo išsaugojimą.
Šis raginimas pirmiausia reiškia kvietimą nelikti stebėtojais – jei ne veiksmais, tai bent aukomis padėti persekiojamiesiems bylinėjantis teismuose su valstybės prievaizdais – lėšomis remti tuos, kurie kovoja už mūsų konstitucines teises, nes jeigu jie pralaimės, tuomet, anot E. Hemingvėjaus, nebeklausk kam skambina varpai,- jie skambina tau!
(Bus tęsinys)
Teisingas straipsnis, atspindintis šiuolaikinės Lietuvos gyvenimo realijas. Valstybė griaujama intensyviai. Viso šio blogio ir griovimo valstybėje nebūtų, ar jo būtų žymiai mažiau, jeigu seimo rinkimai Lietuvoje būtų vykdomi Lietuvos Konstitucijoje nustatyta tvarka.
Parašiau ir laukiu Awaiting’e.
Atsiprašau, nes rašymo metu buvo išsijungęs elektros energijos tiekimas, todėl mano komentaras A. Miklausko straipsniui nebuvo išsiųstas ir jis nelaukia skaitytojų Awaiting’e. Dėkoju.
Nė vienas …, SAU NELEIS eiti į …, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno…
Man atrodo, kad šiame sakinyje pagrindinė autorės mintis net ne tiek apie kitataučio ėjimą į valdymo organus, bet labiausiai apie TIKSLĄ dėl kurio einama: autorė teigia, kad 1) padorus žmogus turėtų nenorėti žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos; 2) kitatautis ypač turėtų nusišalinti nuo tokių jautrių tautai klausimų ir palikti juos spręsti patiems lietuviams, kad netaptų agresoriumi.
tai jūs, skirtingai nuo prokuroro, sugebate lietuviškai perskaityti ir perskaityta suprasti. Tik tiek.
„Lygių galimybių kontrolierių tarnybos“ tyrimas apskritai atrodo neįtikėtinas. Matyt, jie stengiasi įbauginti lietuvius, kad nedrįstume reikalauti lietuvių kalbos, susitaikytume, kad lietuviškai nesusikalbėsime viešajame gyvenime.
Neįtikėtina. Raginu visus lietuvius nebijoti: jei valdžia negina Lietuvos, tai kiekvienas iš mūsų privalome kovoti savo mažuose frontuose: nekalbėkime Lietuvoje kitomis kalbomis, aptarnavimo sferoje ir iš pareigūnų visada ir visur reikalaukime lietuvių kalbos.
Kažin ar Šimonis nėra Šimonytės giminaitis? Jeigu taip, tada viskas aišku.