A. Navys, M. Sėjūnas. Imperija nemiršta tyliai

Vakarų valstybių vadovai, politikai, taip pat ir vadinamieji rusų pasaulio ekspertai, nekalbant apie internetinius geopolitikos žinovus, Rusiją pažįstančius iš savaitgalio Romoje ir rytinio espreso puodelio, labai sunkiai supranta, kas ta Rusija yra.

Tiesą pasakius, greičiausiai jos apskritai nesupranta, kaip ir daugelis buvusio sovietinio lagerio gyventojų, gimusių po 1990-ųjų.

Visi jie Rusiją mato pagal savo kultūrinę, socialinę ir politinę patirtį, per savo ganėtinai iškreiptą įsivaizdavimą, manydami, kad Kremlius mąsto labai panašiai, kaip civilizuotos, nors ir nebūtinai demokratinės, valstybės.

Trampo administracija ir dalis Europos politikų, įskaitant ponią Fon der Lejen, ieško būdų perduoti signalus Maskvai, kalbėdami apie galimą fronto įšaldymą, paliaubas, tuo pat metu spausdami chuntą sankcijomis. Putinas per Kazachstano prezidentą Tokajevą šiuos signalus išklauso ir netrukus pareiškia, kad karas bus tęsiamas toliau.

Tai primena senosios sovietinės saugumo mokyklos spektaklį, kuriuo siekiama įtikinti patiklius, sakytume, labai lengvai paperkamus vakariečius, kad rusai yra lygiaverčiai demokratijų partneriai, o rusų caras, fiureris ir „teisėtai išrinktas prezidentas“ yra džentelmenas, kuris visada laikosi tarptautinės galios žaidimo taisyklių.

Tačiau čekistinė-teroristinė valstybė niekada neveikė pagal Vakarų politinę logiką. Manymas, kad staiga rusai kažkodėl nutrauks karo veiksmus, sudės ginklus ir visi gražiai eis ravėti bulvių, remontuoti savo sukiužusių pašiūrių, asfaltuoti gatvių ir sodinti gėlyčių, tarsi vieną rytą būtų panorę gyventi kaip austrai, belgai ar amerikiečiai, yra ir neapsakomai naivus, ir mirtinai pavojingas.

Taip niekada nebus. Nes Rusija yra Rusija. Ji yra kitokia. Rusija nėra nacionalinė valstybė. Ji iki šiol mąsto kaip imperija. O imperijos pasaulį matuoja ne gyvenimo kokybe, o teritorijomis, įtakos zonomis ir baime.

Jos gyventojai yra visiškai kitokie. Daugiau kaip 80% jų nematė Europos. O tie, kurie buvo išvykę į „viskas įskaičiuota“, savaitę gyveno įprastiniame, Turkijos paslaugų sektoriaus būtent jiems suręstame gete.

Savaitė girtos buities (prievartaujant žmoną ir rėkiant-mušant savo vaikus) nepakeitė iliuzijos, kad Putinas šalį tvarko labai gerai, Rusija klesti ir lenkia daugelį Vakarų šalių.

Mes galime iki pažaliavimo šaipytis iš Zacharovos pareiškimo, kad Baltijos šalys nusigyveno ir nuskurdo, nors sovietų okupacijos metu klestėjo, tačiau tai tik rodo, kad mes – kaip tikri vakariečiai – jau net nebesuvokiam, kad visas šis kliedesys yra skirtas ne mums.

Jis skirtas milijonams po russkij mir šiukšlyną braidančių vargetų, nuoširdžiai įsitikinusių, kad jie gyvena geriau už mus.

Kremliaus elitas nėra tiek kvailas, kad nesuvoktų, kaip veikia tokie informaciniai nuodai. Ši taktika tikrai ne nauja. Menantys Brežnevo laikus gerai prisimena, kaip visas sovietinis lageris „vypolnili i pierievypolnili plany piatilietki“ ir kaip sovietų sąjunga negrįžtamai pralenkė skurstančius, riaušių ir mitingų drebinamus, kapitalizmo pūdomus Vakarus.

Varguoliai tikėjo šiais kliedesiais, o partinis elitas apsipirkinėjo „Vnešposyltorg“ KGB kontroliuojamose dolerinėse ir raitėsi, kaip inkstas taukuose.

To neišgyvenę, to nesuvokiantys vakariečiai niekuomet nesupras imperinės karo logikos ir istorinių patirčių, kurios rodo, kad karai mobilizuoja imperijas.

Galime teigti, kad carinė Rusija žlugo, nes imperija per daug išsiplėtė, tačiau negalime nematyti ir to, kad opričninos valdoma, Gulagais ramstoma sovietų sąjunga atsitiesė po alinančio Antrojo pasaulinio karo, kai netekusi 27 milijonų žmonių, ne susitraukė, o užgrobė pusę Europos.

Įsivaizdavimas, kad didelės aukos, miestų sugriovimai, žuvę milijonai žmonių Rusijai yra nepakeliama našta, skausmas, gėda ir nacionalinė katastrofa yra atvirkščiai proporcingas realybei.

Karas Kremliui leidžia sutelkti visuomenę ir ją kontroliuoti. Karas šimtmečius buvo ir yra Rusijos egzistavimo esmė. Ne veltui Putinas pareiškė, kad Rusija nebežinos ką veikti, jei baigsis „speciali karinė operacija“, todėl ją būtinai reikia tęsti.

Vaikiškai naivu yra manyti, kad staiga Rusijos liaudis sukils ir nuvers Putiną. To nebus. Putino nenuvers ir jo aplinka. Kol kas. Tam, kad sistema laikytųsi, sukurtas galingas FSB/SVR aparatas, kuris su kariuomene ir nacionaline gvardija siekia 4 milijonus žmonių. Su šeimos nariais ir ėdančiais iš to paties biudžeto – apie 25 milijonus tarnų.

To visiškai pakanka šaliai kontroliuoti. Sutikite, sekti savo piliečius, kai didžiąją dalį informacijos apie juos galima surinkti internete yra gerokai lengviau, nei užsiimti fizine žvalgyba, kuri vyko KGB laikais.

Beje, mums teko susipažinti su Jelcino laikų KGB reformos dokumentais, kuriuose valstybės tarnautojai buvo apibrėžti, kaip atsakingi už šalies saugumą.

Kitaip tariant, visas valstybę aptarnaujantis aparatas buvo pakištas po FSB skėčiu. Ir tai buvo daroma sąmoningai, siekiant sustiprinti daugialypę, daugiatautę imperiją bei jos jėgos ir saugumo struktūras.

Taip, žinoma, degalų, maisto stygius, neveikiantis internetas, sproginėjantys sandėliai rusams yra didžiulis šokas, tačiau net ir visko netekę, jie neturi pasirinkimo. Tik tylą. Arba žūtį Ukrainos mirties zonoje. Pirstelėti prieš valdžią kabindamas kopūstus virtuvėje eilinis rusas, žinoma, gali, bet sukelti viską šluojančio vidurių gaivalo, deja, ne.

Niekas nepasikeis ir pakeitus Putiną. Net ir vadindami Putiną diktatoriumi, turime matyti jį kaip Rusijos saugumo sistemos kadrą, sraigtelį, pastatytą ir prižiūrimą FSB aplinkos.

Kol Putiną palaiko didžioji Kremliaus elito dalis, o Putinas atstovauja jų interesus – jis sėdės prie valdžios vairo, galbūt net iki gyvenimo pabaigos.

Tad kas toliau? Mobilizacijai įgaunant pagreitį, dalis rusų, kurie buvo įpratę važinėti į Vakarus, greičiausiai juose ir liks. Kitiems gali būti atimta pilietybė. Maskva anksčiau ar vėliau ims uždarinėti sienas.

Tam, kad dezinformacinė erdvė saugiai ir efektyviai funkcionuotų, būtina, kad joks gaivus informacinis gurkšnis nepatektų į visuomenę. Taip saugiau režimui, o ir masių valdymas kainuoja mažiau resursų.

Kremlius po truputį uždarinės ir informacinę erdvę, internetą, žiniasklaidą. Kontroliuos visas prieigas, visus išsišokėlius ir visus, kurie sieks destabilizuoti padėtį Rusijoje iš vidaus. Jie bus greitai likviduojami, arba sodinami į kalėjimus, nutildomi visais įmanomais būdais pašalinant iš viešojo gyvenimo.

Jau dabar Dūmos pirmininko Volodino šūkaliojimai: „Putinas, Rusija, pergalė“, kai atsistoję ploja vadinamieji deputatai, mažai skiriasi nuo Šiaurės Korėjos diktatoriaus pasitikimo vaizdų.

Maskvoje atkuriamos senos, brežnevinės tradicijos, kuomet TSKP suvažiavimo atidarymo metu generalinis sekretorius buvo pasitinkamas „plojimais arba audringais plojimais“, kurie trukdavo 10-15 minučių. Tai buvo ir tebėra spektaklis, skirtas „bydlo“, kuriuo Kremlius laiko savo liaudį.

Ir senam, ir naujam Rusijos politiniam elitui giliai nusispjauti, kiek milijonų vergų žus kare, juo labiau, kad apie šimtą milijonų gyvens skurde. Jiems visiškai vienodai šviečia, kokiais tarakonais minta driskyno periferija.

Ilgesnėje perspektyvoje, net ir visiškai save izoliavusi, Rusija nebus pajėgi ekonomiškai išlaikyti tokių plataus masto karinių veiksmų, kokie dabar vyksta Ukrainoje. Ekonomika ir toliau risis žemyn, tiesa, kol kas jos traukimasis nepaveiks politinio elito saugumo. Rusų liaudis gi gyvens FSB dezinformacijos kurstomoje karo su NATO baimėje.

Tuo tarpu Ukraina, labai tikėtina, pasieks itin aukštą technologinį, karinį ir ekonominį lygį. Karine prasme ji gali tapti kažkuo panaši į Izraelį. Kai ji sugebės pati patikimai apsiginti nuo raketų ir dronų, Maskvai ims trūkti resursų daužyti Kijevą.

Tik tada atsiras sąlygos Ukrainoje išvysti atskirų NATO bei Europos Sąjungos valstybių pajėgas. Kremlius savo vergams pagaliau galės aiškinti, kodėl nepavyko okupuoti visos Ukrainos – mat Rusija kovojo su visu Vakarų pasauliu.

Priklausomai nuo to, kaip režimas sugebės tą pateikti, ir ar elitas sutiks šitą mėšlą suvalgyti, iš dalies priklauso ir tolesnė Rusijos ateitis.

Jei mafijinė-oligarchinė dauguma apsimes, kad režimas, kabutėse, nugalėjo, padedant visoms jėgos struktūroms, nesuvokiančioms nei makroekonomikos, nei mikroekonomikos dėsnių, jis gali nuvaryti šalį iki tokio skurdo ir bado, kad, kaip prognozuoja patys rusų apžvalgininkai, Maskva vėl ant kelių prašys vakariečių maisto. Taip jau kartą buvo 1990-taisiais.

Jei į saldainio popierėlį susukto šūdo parduoti nepavyks, elito gretose labai tikėtina tikra revoliucija. Abiem atvejais režimas nepasiduos. Kovos tarpusavyje, kovos prieš liaudį. Aukos ir jų skaičius režimui nebuvo ir nebus įdomus.

Nykstant Rusijai, kaip geopolitiniam svorio centrui, nepriklausomai nuo to, kas nugalės, pati valstybė kaip režimo lopšys, užtikrinantis ramybę ir stabilumą valdžią užgrobusiam elitui ir toliau išliks.

Taigi, nors (bet kuris) Maskvos režimas, silpnėdamas ir būdamas visai nusilpęs, nebegalės grasinti „Iki Berlyno!“, kaimynams jis bus toliau labai pavojingas.

Anksčiau ar vėliau nurimus ar aprimus kariniams veiksmams Ukrainoje, Europai ir NATO atsipalaidavus, vieniems Lietuvos politikams užsiiminėjant selfių karais ir postų politika, o kitiems – finansinėmis machinacijomis ir mokesčių mokėtojų grobstymo legalizavimu įstatymais tiesiogine šio žodžio prasme, galime sulaukti netikėto smūgio į kepenis.

Istorija ne kartą parodė, kad silpnėjančios imperijos dažnai tampa pavojingesnės už stiprias. Miegoti negalėsime niekada. Privalėsime stebėti ir prognozuoti kiekvieną (būsimą) Kremliaus ėjimą.

Tam mes su jumis ir esame čia.