A. Navys, M. Sėjūnas. Derybos: orda žygiuoja toliau

Kas iš tiesų vyksta JAV – Rusijos – Europos lyderių susitikimuose? Dėl ko tariamasi derybų kuluaruose? Kas ką sakė-pasakė? Kas slypi tarp eilučių? Gal kažką pagaliau sutarė? Kada bus taika – ryt ar poryt?

Šimtai milijonų neabejingų pasaulio piliečių gaudo pasaulio galingųjų frazes, nuotaikas, šypsenas, tikintis greito sprendimo, taikos, tarsi ji būtų neišvengiama, kažkam mostelėjus stebuklinga lazdele. Galbūt, Rusijai bus dovanotas visas Donbasas, o gal ji sustos ties esama fronto linija?

Visi pavargę nuo karo, todėl – panašu – Vakarams tinka visi paliaubų scenarijai. Svarbiausia yra taika, kad ir laikina, o tada jau bus matyt… na kažkaip… Gal kažkaip Rusija sustos ir nebekariaus, nes juk kariauti, žūti, žudyti ir griauti miestus neapsimoka.

Būtent toks naiviai amoralus Rusijos suvokimas, tiksliau, tyčinis strateginis aklumas bei tikrųjų Kremliaus tikslų nematymas yra patys didžiausi spąstai, į kuriuos, galima sakyti, jau pateko Vašingtonas ir ES. Didžiausia ir pagrindinė Vašingtono strateginė klaida – manymas, jog Rusija sustabdys karinius veiksmus, jei Maskvai bus pasiūlytas naudingas ir pelningas sandoris.

Manoma, jog pasidalinus Arktį, Afriką, Ukrainą, kitas įtakos zonas, Rusija sustos, nes jai neapsimokės kariauti. Apsimokės verslauti.
Tai klaida.

Rusijai visuomet apsimokėjo ir apsimokės kariauti. Ypač turint karui resursų. Jei Rusija galės pasipelnyti iš Vakarų šalių suteiktų sandorių ir susitarimų – būtinai tą padarys, tačiau tik tam, kad tęstų ekspansinį žygį į vakarus. Šis esminis, giluminis Rusijos tikslų nesuvokimas, realybės nematymas ir „neskaitymas“ klaidina ir dar ilgai klaidins Vakarų šalių lyderius.

Donaldas Trampas klysta, manydamas, kad sustabdys karą, pasiūlęs Maskvai naudingą sandorį, Emanuelis Makronas neteisus, manydamas, kad Rusija nesustabdys karinių veiksmų Ukrainoje. Rusijos tikslas ne Ukraina. Rusijos tikslas – Europa. Nusižeminusi, apsisnarglėjusi, meldžianti pasigailėjimo.

Tai – strateginis Kremliaus tikslas ir uždavinys, ultimatumas, kuris yra viešai paskelbtas ir nepasikeitė nuo pilno masto invazijos į Ukrainą pradžios.

Sotaus, išsilavinusio, inteligentiško europiečio nelaimė ta, jog tai, ką per istorinę patirtį suvokia kiekvienas Lietuvos pilietis, dauguma vakariečių suvokia kaip Baltijos šalių visuomenių psichologinę-istorinę-tautinę traumą. O JAV šiuo metu Rusiją apskritai mato kaip partnerę ir net sąjungininkę, prisimenant Antrąjį pasaulinį karą.

Ir Vašingtonas, ir Briuselis pusiau sąmoningai atsisako pripažinti, kad Putinui ir jo chuntai nereikia išteklių, resursų ir turtų tam, kad klestėtų milijonai Rusijos piliečių. Maskvai nereikia lėšų daugiakultūriniam Rusijos savitumui puoselėti ar gerinti tautinių mažumų socialines garantijas. Kremliui reikalingi nusmurgę, nuskurdę, pikti, alkani – valdomi – milijonai driskių, kurių neapykantą būtų galima bet kada nukreipti norima kryptimi.

Kremlius vadovaujasi sena, paties išgalvota, Maskvos kaip trečiosios Romos imperijos konstanta, pagal kurią klesti tik sostinė, o likusi imperija valdoma badu, rimbu ir ugnimi. Kremliui nereikia klestinčių imperijos provincijų, atvirkščiai. Maskvai pavojingos sparčiai besivystančios kaimyninės valstybės, tokios, kaip Lietuva, kuri yra gyvas kitokio – laisvo, gero gyvenimo pavyzdys.

Būtent todėl pagrindinis Kremliaus tikslas – nuskurdę, sugriauti, nualinti, nutautinti Rusijos pakraščiai ir vadinamasis „artimasis užsienis“, įtakos zona, buferis, kuriame neegzistuoja nei laisvas žodis, nei tautinė savimonė, nei ekonominė gerovė. Ne veltui Kremliaus propagandistai uždaruose forumuose teigia, kad su tokiomis mažomis tautelėmis, kaip estai, iš viso nereikia terliotis – jas reikia sunaikinti, problemą išsprendžiant amžiams.

Poš Maskva, nualinti, sugriauti Europos miestai iki Berlyno, milijoninės aukos, kančios, masinė migracija, badas ir skurdas. Štai taip Kremliaus strategai apibrėžia Rusijos santykį su kaimynais, ir būtent taip mato imperijos saugumo garantijas. Iš šio konceptualaus, GRU, SVR ir FSB atidirbto imperijos plėtros modelio išplaukia paniekinantis požiūris į Europą, nekalbant apie Baltijos šalis.

Visi esami ir būsimi sandoriai su kriminaline, imperine Maskvos chunta veda į dar didesnį, augantį Rusijos apetitą, kuris žadina agresoriaus norą griauti, naikinti, žudyti. Putino „gavarilkos“ ne kartą Europos lyderius vadino naciais, o tai reiškia patys žinote ką. Nesikartosime.
Tad Vakarų šalių vadovų derybos su Maskva turėtų išplaukti būtent iš šios Rusijos vidinės vizijos perspektyvos.

O ji mums aiškiai nurodo, jog Orda ruošiasi judėti toliau. Ordą būtina stabdyti tik jėga. Rusijos kareivio batą reikia stabdyti taip, kad jis liktų žemėje be kareivio.

Tą reikia daryti visomis priemonėmis, įskaitant informacines (kibernetines), diplomatines, ekonomines ir karines. Maskvą reikia spausti, daužyti viskuo, kas turima po ranka, reikalaujant išsinešdinti iš Ukrainos teritorijos. Putinui privaloma grasinti karine jėga ir būtina ją nedelsiant panaudoti, jei tik jis nesilaiko bet kokio susitarimo ar reikalavimo.

Tik pamatę, kad nėra variantų ir galimybių tolesnei imperijos plėtrai į Vakarus, Kremliaus strategai galvos apie naują Rusijos išsaugojimo scenarijų. Tikėtina be Putino. O kol pastarajam klojami raudoni kilimai, dovanojamos svetimų šalių teritorijos, manant, kad dalis Ukrainos geriau nei pusė Europos, Orda atsigers kraujo ir žygiuos toliau.

Galime fantazuoti ar net pasimelsti, kad Trampui vieną dieną neatlaikytų kantrybė ir staiga šautų į galvą dislokuoti Ukrainoje JAV karius. Tokiu atveju taika būtų iš tiesų pasiekta „per 24 valandas“.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.