A. Navys, M. Sėjūnas. Kaip įveikti Rusiją? (V)

I dalis ČIA>; II dalis ČIA>; III dalis ČIA>; IV dalis ČIA>

Klausimas, stingdantis Europą, o ypač pafrontės valstybes, tokias, kaip Lietuva. Jei Rusija tiek metų mūsų nepuolė, nepuls ir toliau, – aiškina tūlas žinovas.

Puls, nes Ukrainą užpuolė, kai sakė, kad nepuls – todėl puls, – oponuoja oponentas, kabutėse, žinovas. Ir abu unisonu sutinka, kad Rusijos nuspėti neįmanoma, nes tai esą nevaldoma valstybė, o jos vadeivos – neprognozuojami.

Tai – ne visai tiesa. Tiksliau, tai – klaidinanti tiesa. Nors jei jau atvirai, tai – visiška kvailystė. Muskovijos kunigaikštystė, Rusijos imperija, sovietinė Rusija ir dabartinė rusofašistinė kolonijinė Rusijos Federacija – labai gerai prognozuojamos, jei žiūrime į jas be ilgų ir sudėtingų išvedžiojimų. Jei suvoki priežastingumo ryšius, vertini pagrįstai ir suprantamai. Jei žinai ir supranti, kaip veikia teroristinės kaimynės vidaus saugumo sistemos sraigteliai.

Beje, čia vėl norime dar kartą pabrėžti, kad tikrai ne Putinas sukūrė šią sistemą ar yra vienvaldis jos valdovas. Nežiūrint to, ką teigia rusų „opozicionieriai“ egzilyje, vadovėlių ir jūtūbės ekspertai, pseudolyderiai Europos valstybėse ar tariamos Rusijos demokratijos apologetai Briuselyje. Būtent todėl, kad jie bando visaip tą įteigti ir rodo, kad sistema, šiuolaikinė opričnina, sukūrė Putiną ir laikys jį ant pjedestalo tol, kol jis jai bus naudingas, o ne atvirkščiai.

Šią sistemą kūrė ir transformavo ne tik Naryškinas, Patruševas, ar russkij mir ideologai, tokie kaip Duginas, Selivanovas, Starikovas ar Surkovas. Saugumiečių valdoma sukartinta valstybė imperines transformacijas pradėjo išsyk po KGB kracho, kai dėl jos nesuvaldytų procesų Sovietų Sąjunga žlugo.

Tikrai taip, jau didžiojo „demokrato“ Jelcino laikais, kurį, deja, kai kurie garbūs Lietuvos politikai vis dar ir šiandien su vergiška pagarba vadina Rusijos šviesuliu ir viltimi. Būtent Jelcinas ir jo komanda, paklojusi pamatus nebaudžiamiems šiandieninės Rusijos imperiniams ramsčiams – FSB, SVR, vykdė karo nusikaltimus ir žudynes ne tik Čečėnijoje ir Gruzijoje.

Tad kalbėjimas ir tikėjimas tuo, kad KGB, o dabar FSB, aklai paklūsta ir vykdo politinių vladykų nurodymus, prisidengiant tuo, kad taip veikia režimo valdomos hierarchinės struktūros yra ne tik nelogiška naivi saviapgaulė. Tai sąmoningas bandymas nuslėpti, kad opričnina teroristinėje Rusijoje yra seniai nebevaldoma nei buvusios komunistų partijos nomenklatūros viršūnėlių, nei išrinktų ar nerinktų politikų. Opričnina valdo pati save pagal iki gyvos galvos nubaustų recidyvistų poniatkes, ir joks kapo neturi jai visiškos galios, net jei tas kapo – „kandis“ Putinas.

Matant ir suvokiant Rusiją, kaip imperiją, kuri laikosi ne ant caro, o ant šiuolaikinės opričninos – saugumo ir karinių organų, akivaizdu, kad Maskvos imperiniai tikslai artimiausiu metu nesikeis. Šie tikslai yra Vakarų ekonominių ir saugumo struktūrų ardymas, silpninimas, naikinimas, tiesioginė ar netiesioginė konfrontacija, teroro aktai, diversijos ir kita griaunamoji veikla. Šie tikslai buvo Rusijos prioritetais prieš beveik 30 metų, jie nepasikeitė ir šiandien.

Rusijos specialiosiose tarnybose, karinėse ir kitose jėgos struktūrose bei sukartintose organizacijose tarnaujančių asmenų skaičius siekia 7 milijonus. Įsivaizduokite, kokia tai armija žmonių, gyvenančių iš Kremliaus karo ir saugumo biudžeto, kuris šiuo metu didinamas trečdaliu ir greičiausiai, turint galvoje neskelbiamus duomenis, kitais metais sudarys pusę viso Rusijos biudžeto.

Tai rodo, kad milijoninė teroristų armija ir jos veikla bus dar geriau finansuojama asimetriniams, ardomiesiems veiksmams kaimyninėse šalyse ir Vakaruose vykdyti.

Mums nerimą kelia dar ir tai, kad prieš šių Kremliaus pajėgų galima būtų priskirti visą Rusijos valdininkiją, kuri dirba ne bijodama FSB represijų, o yra, galima sakyti, po FSB priežiūra veikiantis „vidaus pulkų“ – vnutrinyje vojska – civilinis atitikmuo.

Oficialiai skelbiama, kad Rusijos valstybės tarnyboje šiais metais dirbo apie 3,3 mln. darbuotojų. Atmetus pareigūnų skaičių karinėse struktūrose, apie 1,5 mln., Kremliaus tarnautojų skaičius vis vien įspūdingas – apie 1,8 mln. darbuotojų. Pridėjus prie maždaug 7 mln., gauname apie 8 – 9 mln. Rusijos piliečių, kurie vienaip ar kitaip susiję su represiniu Kremliaus aparatu. Kartu su šeimos nariais šis skaičius sudaro apie 25 – 30 mln. režimo išlaikomų pakalikų.

Tad tikėtis, kad pakeitus Putiną, jį nuteisus ar likvidavus, padėtis Rusijoje staiga ims ir pasikeis, yra visiškai nekalto kūdikio sapnas.

Putiną pakeitus Mišustinu ar Sobianinu, niekas iš esmės nepasikeis. Galbūt, karo veiksmai Ukrainoje tokiu atveju ir bus laikinai sustabdyti, bet tik tam, kad dar aršiau ir efektyviau būtų dirbama pilkoje zonoje, toliau, giliau, skaudžiau pažeidžiant bedantės Vakarų bendrijos visuomenes.

Tad ką reikia daryti, kaip gyventi, suvokiant, jog mes esame didžioji Rusijos grėsmė ir pagrindinis taikinys?

Pirmiausia, būtina suvokti, kad Rusija, tai yra jos gynybinė – puolamoji saugumo sistema, tokia, kokia yra šiandien, nepasikeis, net ir pasikeitus išorinėms geopolitinėms aplinkybėms. Kremliaus tikslai išlieka nepakitę ir nesikeis artimiausius dešimtmečius. Rusija rengs karines – informacines operacijas, diversijas, smogs, puls pasitaikius menkiausiai progai.

Mūsų problema ta, jog mes, Vakarų civilizacijos vertybinis, karinis, ekonominis blokas neturime sklandžiai, kryptingai veikiančių represinių struktūrų. Demokratijose vietos tam nėra. Vakarų vertybės – diskusija, nuomonių pliuralizmas, sąvokų šokiai aplink stalą, tingiai siurbčiojant kaberne sovinjon.

Nors turime NATO, Aljansas jau pats pripažino klydęs, neįžvelgęs rizikos augančios Rusijos karinės grėsmės fone. Kurgi matysi, kai Kremlius pareiškia, jog svarsto apie Rusijos stojimą į NATO. Klasta, sabotažas, diversijos ir karas – štai kokios grėsmės laukia mūsų artimiausioje ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Tačiau į tokias prognozes nereikia reaguoti pesimistiškai. Naujasis NATO vadovas Markas Riutė labai gerai ir teisingai įvardino Rusijos keliamas grėsmes ir būtinybę joms ruoštis nedelsiant.

Turime ne tik išmokti gyventi nuolatinės grėsmės akivaizdoje, bet kaip suomiai – duoti bet kokioms provokacijoms atkirtį nedelsiant. Jei laivas kelia įtarimų – jį reikia sulaikyti, patikrinti, o ne laukti, kol jis nutrauks kabelius ir paskui surengti spaudos konferenciją išreiškiant susirūpinimą.

Jei laivo įgula priešinasi, surakinti ją antrankiais, o laivą – konfiskuoti. Jei laivą lydi rusų karinės geldos, jas blokuoti, o jei jos atidengia įspėjamąją ugnį – jas nuskandinti.

Būtent tokiu būdu kažkada mūsų šalies jėgos struktūros įveikė nusikaltėlių gaujas, kurios siautėjo, žudė ir sprogdino gyventojus, terorizavo verslininkus.

Būtent taip NATO turi būti pasirengusi susidoroti su banditais, gyvenančiais kaimynystėje. Prie šio saugumo užtikrinimo privalo prisidėti visos valstybės, skirdamos reikiamą indėlį mūsų, Vakarų civilizacijos, policininkui – Aljansui.

Taip pat ir kiekvienas mūsų asmeniškai, pasirūpinant šeimos, įmonės, organizacijos saugumu, įrengiant signalizaciją, šarvo duris, įdedant grotas ant langų – apsaugant pasienį, susitvarkant priedangas, kam reikia – slėptuves, užtikrinant veikiančią oro erdvės stebėjimo, aliarmo ir reagavimo sistemą, pasiruošiant bet kada smogti neprašytam svečiui žarstekliu per srėbtuvę.

Būdami visada pasiruošę, žinosim, kad mūsų iš „netyčiukų“, kaip mėgsta įprastai orda, neužpuls. Tik tai gali ir turi garantuoti nuolatinį saugumą. Atsipalaidavę, patikėję Kremliaus ir lietuviškų jo klapčiukų pasakomis apie taiką ir gėrį, būsime išprievartauti, nužudyti, suvalgyti ir suvirškinti nespėję nė mirktelėti.

Dar gerokai iki invazijos į Ukrainą, Rusija rengė karines treniruotes Kazachstane, organizavo diversijas NATO rytinio bloko pasienyje, telkė pajėgas Ukrainos puolimui. Lietuvos politikai tuo metu kapstėsi vietinės reikšmės intrigėlių šūdelyje, tepliojo juo vieni kitus ir ravėjo vienas kito kudlas, o mus vadino bepročiais.

Prieš pat pilno masto invaziją, mes labai aiškiai ir tiksliai aprašėme Rusijos planus, nurodydami netgi, kad bus atakuojamas Kijevas. Tuo niekas netikėjo, sukinėdami pirštus prie smilkinio. Prasidėjus karui, rimti vyrai ėmė mūsų klausinėti, kokie mūsų šaltiniai, iš kur viską žinojome.

Mūsų prognozės – tai įvykių stebėjimas, sugretinimas laiko ašyje bei šaltos, racionalios įžvalgos, kurios remiasi faktais ir skaičiais, istorine patirtimi ir žinojimu, ką ir kaip mąsto rusų imperialistai bei šovinistai.

Visa tai yra atvira ir visiems prieinama, tereikia mąstyti savo galva, o ne primestomis nuomonėmis ir paspaustukus medžiojančiomis antraštėmis „solidžiuose“ žinių portaluose.

Šiandien mes darome išvadą, kad nežiūrint stringančio karo, ekonominių sankcijų ir kai kurių rusų oligarchų nepasitenkinimo pasirinkta imperine kryptimi, Rusijos represinis aparatas pakankamai gajus, nors jame ir nėra bendro sutarimo. FSB veikia flangas, buvęs prieš pilno masto invaziją į Ukrainą ir siūlęs kitokias, ne karines poveikio priemones. Tačiau abu FSB flangai, kartu su GRU ir SVR Rusijos imperijos išlikimo ir plėtros klausimu yra vieningi.

Tam, kad Kremliaus viršūnėlėse parsidėtų permainos, reikia sukrėtimų, tokių, kokie ištiko Perestroikos metu. Sovietai buvo priversti pradėti sisteminę reorganizaciją ne savo noru, o dėl astronominio atsilikimo nuo Vakarų. Imperija išsikvėpė, nebepajėgdama išlaikyti ne tik periferijų, bet ir savo piliečių. Maskvos gyventojams ėmė trūkti paprasčiausios duonos, nekalbant apie kitus maisto gaminius. Skurdas, badas, atslinkęs į KGB gretas buvo paskutinis signalas, jog sistema išsikvėpė ir ją reikia reformuoti.

Reformuoti – nereiškia likviduoti.

Tai ką mes dabar regime Sirijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Afrikoje ir kitur – po Gorbačiovo epochos prasidėjusios Rusijos specialiųjų ir represinių struktūrų reformų rezultatas. Jas puoselėjo tiek Gorbačiovas, tiek Jelcinas, tiek vėliau – Putinas.

Ir kol šis visas milžiniškas represinis aparatas bus pajėgus save išlaikyti, apie jokias esmines struktūrines, politines permainas galime nė nesvajoti.

Kol Rusijos jėgos struktūros jaučiasi stabiliai, net šalies ekonomikai esant ant karo bėgių, kraują ir mirtį sėjantis traukinys važiuos toliau, beje, dar ir dėl tokių šalių, kaip Kinija, paramos bei sankcijas apeinančios dujų ir naftos prekybos.

Tad kas beateitų Kremliuje į valdžią, naujoji putinė/as neišvengiamai turės vėl ir vėl atsiremti į vieningą, stiprią, nedalomą Rusiją galinčias užtikrinti specialiąsias tarnybas ir driskių armiją. Dabar Rusijos agresiją galėtų sustabdyti tik skurdas ir badas, atslinkęs į jau minėtų 25-30 milijonų rusų šaldytuvus.

Tačiau tai būtų tik trumpalaikis efektas, nes nepritekliai FSB, GRU, SVR grietinėlei suveiktų tik kaip signalas, kad šalies valdymas neefektyvus, ir todėl reikia keisti valdymo strategiją ir vadovą. Tai yra – kapo-putiną.

Norint, kad Maskva nebekeltų grėsmės pasauliui ir kaimynams, jau dabar kažkas turi dirbti su strategais, kuriančiais Rusijos ateities planus su pačiais rusais. Pradėti reikia nuo kolonijos sugriovimo, visiško ir galutinio jos suardymo, siekiant vidinės, psichologinės rusų kapituliacijos ir atgailos.

Tą galima padaryti tik iš išorės, tik su išorės jėgų pagalba. Tada, galbūt po dvidešimties ar šimto metų suveiks kolektyvinis intelektas, kuris padiktuos, jog šalis gali klestėti, eksportuodama į užsienį ne tik kraują, ašaras, netektis ir sugriautus miestus. Galbūt tada, kažkurios autonomijos, norės savo noru prisijungti prie rusiško branduolio, vystydamos ekonominius, kultūrinius ir taikos užtikrinimo ryšius.

Jei mes ir toliau nenorėsime ar apsimesime, kad negebame artimiausiu metu pakeisti Rusijos iš vidaus, mūsų, Vakarų, laukia vienas vienintelis eigos variantas. Gerai tai, ar blogai, bet jame Lietuva – priešakinėse linijose.

Nuotraukoje: galimas laisvų šalių žemėlapis po kolonijinės Rusijos suardymo.

Itin dėkojame Medijų rėmimo fondui, nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, ponui Titui N. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.