A. Navys, M. Sėjūnas. Rusija karą pralaimėjo. Kas toliau?

Pradėsime nuo to, kad šiandien JAV švenčia Nepriklausomybės dieną (liepos 4 d., – Alkas.lt). Galime sakyti, pergalės dieną. Dieną, kai susivienijusios valstijos laimėjo. Iš kitos pusės, kažkas, prieš daugiau kaip du šimtus metų, šią dieną, racionaliai mąstant, karą pralaimėjo. Kita pusė. Ta, kuri norėjo nugalėti JAV.

Bet ta kita pusė teigė, taip pat šią dieną, kad ji irgi laimėjo. Atsikratė valkatom, išeiviais, netikusiais tarnais, kriminaliniu elementu.

Šiandien dauguma sutinka su abiejų pusių teiginiais. Jiems atrodo, kad gi iš tiesų, laimėjo abi pusės.

Šių, abiejų pusių pergalę anuomet šventusiųjų mąstymo pagrindu susiformavo gerai žinoma, liūdnai pagarsėjusi derybų strategija, vadinama kompromisu.

Tokią „win – win“  strategiją ir šiandienos Vakarų lyderiai sūpuoja savo politinėse ambicijų vygėse.

Jei jūs esate tokios „pergalės“  šalininkas, ši analizė nėra skiriama jums.

Šią analizę skiriame šaltai ir objektyviai mąstantiems, įvykius nešališkai vertinantiems, apie įvairius pilkus atspalvius nekalbantiems mūsų skaitytojams.

Todėl prašome turinčius kategorišką, išankstinę nuomonę, šio teksto neskaityti ir susilaikyti nuo komentarų, kuriais norite pademonstruoti savo nepritarimą, o tiksliau – save ir koks jūs esate apskritai.

Jei visgi skaitysite, pamėginkite tą daryti lėtai, kelis kartus, ir – tai be galo svarbu – atsikratykite, bent laikinai, visų kažkur girdėtų nuomonių, neva-patriotų užangažuotų šūkių, ekspertų išsakomų klišių, perskaitytų kitur kažkieno minčių bei subjektyvaus asmeninio požiūrio, kuris paremtas intuicija, protiniu tinguliu ir visiems žmonėms būdingu siekiu išlaikyti homeostazę. Visuose lygiuose, aišku kaip dieną.

Mes šią analizę rašome atsisakę emocijų, nuotaikų, pozityvaus požiūrio. Mūsų nuomonė yra paprasta ir aiški – smogti hidrai į dantis, kad ji jų niekada nebesusirinktų, o tada įkaitintu geležiniu basliu perverti jos kraujų pasruvusią širdį.

Tačiau suvokdami esamą duotybę, vertindami faktus, kurie yra aiškiai nepaneigiami kaip diena ir naktis, kaip pilnatis naktį, kaip gimimo-gyvenimo-mirties ciklas, teigiame, kad karas Ukrainoje gali baigtis nebūtinai pagal mums priimtiną scenarijų.

Tiksliau, labai tikėtina, kad taip ir nutiks.

Tad, dėmesio! Atsikratome norimo vietoj realaus ir neriame į padėtį kare. Ne iš „Ukrainos pergalė neabejotina” lozungų pozicijų, bet iš Rusijos vidaus padėties realijų.

Pradėkime nuo populiariausio scenarijaus „Ukraina laimi” varianto. Turime galvoje „tikrą“  laimėjimą, tokį, apie kurį kalba prezidentas Zelenskis ir generolas Zalužnas.

Kas įvyktų, jei Kijevui po mėnesio, metų-dviejų, vėliausiai – keturių, visgi, pavyktų išstumti rusofašistus iš okupuotų teritorijų? Tarkime, kad rusai taip pat paliktų ir Krymą. Ar karas tuo baigtųsi?

Neskubėkite su atsakymu. Pagalvokit. Ar teroristinė Rusija nustotų niokoti Ukrainą, griauti miestus, žudyti taikius gyventojus dronais, raketomis, diversinių grupių reidais? Ar tikrai?

Rusija geriau subyrėtų, nei leistų Ukrainai kontroliuoti savo sienas, ir to priežastis yra labai aiški, ją jau daugybę kartų pasakė ne vienas Vakarų lyderis ir pats NATO vadovas.

Nekontroliuodama sienų, Ukraina ir toliau negalėtų pretenduoti tapti nei NATO, nei ES nare.

Net ir menkiausias nestabilumas ir kariniai susirėmimai pasienyje reikštų, jog šalis neišpildo sąlygų būti Aljanso šeimoje. Tą kaip mantrą kartoja ir Putino Rusijai sufleruoja, ką daryti patys Ukrainos rėmėjai.

Kuo šis scenarijus blogas? Tuo, kad karas vyktų be aiškiai numatomos pabaigos.

Jis Rusijai labai tinka ir garantuoja buferinę, kraujuose skęstančią zoną, kuri negalės tapti NATO placdarmu. Ir nei Putino, nei Šoigu ar Patruševo priešlaikinė ar tolima mirtis nieko nepakeis.

Turime suvokti, jog ilgalaikis, neapibrėžtas karas Rusijai, kurios totalitarinis režimas yra orientuotas į kaimynų terorą, toks scenarijus yra pats trokštamiausias.

Ir ne vien dėl išorės veiksnių. Dėl nuzombintos, srutose skęstančios keturių penktadalių gyventojų dalies.

O sankcijos? Rusijos ekonomika jau dabar persiorientuoja į Rytus, ir tokiu būdu, pasak vieno buvusio Putino patarėjo, gali dreifuoti dar 40 metų.

Be to, ES nuolaidos dėl „grūdų karo“ , baiminantis pasaulinio bado protrūkio, rodo, jog Vakarų ekonominio fronto barikados kai kuriose vietose eižėja.

Tad visai tikėtina, jog fronto linijai stabilizuojantis, matysime panašų procesą, kuris vyko 2014-aisiais, kai abi pusės įsitvirtino „apkasuose“  ir tęsė nei pirmyn – nei atgal įšaldyto karinio konflikto veiksmus.

Žinoma, gali būti ir kitaip. Įsivaizduokim, kad pildosi kitas, nemažos dalies Rusijos oligarchų bei Vakarų strategų dėliojamas scenarijus.

Maskvoje įvyksta tikras pučas, imamas lieti kraujas, tarpusavy susiplaka ginkluotos grupuotės, galbūt, net prasideda pilietinis karas.

Vykstant Prigožino-Surovikino, arba GRU/SVR prieš FSB, perversmo demonstracinei versijai, mes jau girdėjome, kaip daug kas džiūgavo sakydamas, jog „taip jiems ir reikia, tegu jie visi ten tarpusavy išsišaudo ir išsisprogdina“ .

Tačiau piešdami tokį scenarijų, turime suvokti, kuo tai gali baigtis Europai, Vakarams ir, žinoma, Lietuvai. Baltijos šalims, netgi sakytume, visų pirma.

Pilietinis karas Rusijoje išjudins milijonus pabėgėlių, Rusijos piliečių masės plūstels į vakarus, dalis norėdama atsitraukti į saugų Kaliningradą.

O kelias yra tik vienas, ir jis eina pro mus. Tarp tų masių neabejotinai bus ir ginkluotų pavienių individų, o gal ir grupių.

Sakykime, kad jas sudarys tik kriminaliniai nusikaltėliai, tokie kaip „Wagner“  marodieriai, na ir dar keletas šimtų, o gal tūkstančių pilietinį karą pralošusių saugumo struktūrų – karinių ir spectarnybų – vienetų, o gal ir ištisų dalinių.

Vidinių karų purtoma Rusija taps ne tik sunkiai prognozuojama, bet ir beveik nevaldoma.

Dabar Vakarų lyderiai dar žino, kam paskambinti ir su kuo kalbėti, esant chaoso tikimybei, bet jei šalyje prasidės daugvaldystė, suirutė, ginkluoti susirėmimai, o branduoliniai ginklai taps naujų šešių vietinių kadyrovų kvazivalstybių nuosavybe… su kuo tuomet reikės tartis?

Tie niekam neįsipareigoję nauji vladykos galės su branduoliniu ginklu elgtis kaip tik jiems susišvies degtine užpiltos smegenys.

Žinoma, branduoliniai puskvaišiai paleisti raketų patys nesugebės. Bet sukurti sąlygas technogeninei katastrofai gali bet kuris surovikinas.

O ką, jei branduolinis užtaisas atsidurs Irane? O jei, tik sekundei įsivaizduokim – Talibano valdomame Afganistane?

Yrančioje, pūvančioje Rusijoje, gali nutikti ir taip, kad kokios nors jos dalies karaliukas sumanys paleisti iskanderį į kaimyninę šalį. Į Varšuvą arba Vilnių.

Su kuo tuomet NATO kariaus? Prieš kokią pilietinio karo draskomos šalies pusę?

Ir ar apskritai bus įmanoma kaip nors greitai ir operatyviai reaguoti, smogiant atsakomąjį smūgį? Situacija būtų labai kebli. Greičiausiai būtų priimtas NATO gynybinio skydo variantas, saugantis nuo nebeaiškaus priešo smūgių ir atakų.

Būtent šio scenarijaus paniškai bijo Vakarų lyderiai ir perspėja pasaulį, jog nestabili Rusija kelia daug didesnį pavojų, nei šiandieninė kariaujanti, bet dar valdoma imperija. (Taip, žinome, šį scenarijų bruka ir Rusijos opozicija bei Kremliaus propagandos mašina).

Tad mūsų politikai ir analitikai, kurie ploja katučių, laukdami suirutės ir perversmo Maskvoje, turėtų paklausti savęs, ar yra pasirengę su ginklu rankoje ginti savo šalies sienas, kai jas galimai užplūs dvidešimt pirmojo amžiaus „bermontininkų“  gaujos.

Visgi… nors daug kam atrodo, kad Rusijoje tuoj tuoj kils chaosas, mes abejojame, jog įmanomas staigus imperijos kolapsas. Bent jau šiuo metu.

Prisiminkime, kad Rusijos sąlyginį saugumą ir stabilumą garantuoja apie 300 000 kadrinių FSB darbuotojų, tarp kurių apie 100 000 pasieniečių, kurie buvo integruoti į saugumo tarnybą.

Kremliaus dispozicijoje iš viso apie 4,5 milijono jėgos struktūrų darbuotojų, kurie klusniai vykdo visus aukštesniųjų vadų sprendimus. Kol kas. Kol jie tarpusavyje vis dar sugeba susitarti.

Tad manome, kad labiausiai tikėtina yra ne tikro perversmo Maskvoje, o jo inscenizacijos versija, mėginant pašiurpinti Vakarus Rusijos subyrėjimo tikimybe, dėl ko, kaip minėjome, naktimis nemiega Vakarų šalių lyderiai.

Jei įvyktų toks valdomas ar pusiau valdomas/dalinai iš kontrolės išėjęs perversmas, Rusijoje į naujo diktatoriaus poziciją greičiausiai būtų pasodintas asmuo, beveik niekuo nesiskiriantis nuo Putino.

Tik jaunesnis, aršesnis, agresyvesnis, mažiau sukalbamas. Toks naujasis Putinas pradėtų ilgas derybas su Ukraina ir Vakarais, užnugaryje laikydamas branduolinę kuoką.

Ir čia mes vėl grįžtame prie pagrindinio Maskvos tikslo. Nes Kremlius šiandien jokio kito tikslo neturi, tik kaip įšaldyti karinį konfliktą ir išlaikyti užgrobtas žemes.

Viso šio žaidimo galutinė Maskvos žinutė Vakarams yra tokia: arba kalbate su Putinu ir priverčiate Kijevą derėtis, arba kitu, geriausiu, atveju, Kremliuje atsiras Prigožino tipo barmalėjus.

Blogiausiu – turėsite reikalų su dešimtimis nevaldomų kunigaikštukų, balistines raketas, lyg fejerverkai nušviečiančias vakariečių sodybų dangų ir nežinia kur, į kieno rankas keliaujančius branduolinius užtaisus.

Tad kokį scenarijų ir karo pabaigos variantą renkasi Vakarai? Panašu, jog Vakarai renkasi Maskvos primetamą karinio konflikto įšaldymo variantą.

Sprendžiant iš to, kaip Zelenskis tam viešai priešinasi ir kiek daug oficialaus bauginimo iš jo lūpų liejasi Rusijos nestabilumu – būtent šiam žingsniui Kijevas ir ruošiamas.

Iki šiol JAV, NATO ir Vakarai laikėsi Rusijos sulaikymo Ukrainos teritorijoje principo. Buvo siekiama įvelti Maskvą į ilgalaikį karą, kad imperija nukraujuotų, tačiau nepralaimėtų. Tą sako nuolat kartojama ir vimdanti frazė, kad „Ukrainą remsime tiek, kiek reikės“ .

O kiek iš tiesų? Būtent tiek, kad Rusija negalėtų patirti akivaizdaus gėdingo pralaimėjimo. Rusijos įveikimo scenarijus rėmėsi tuo, kad ją numatyta silpninti, kol imperija „išsivadės“  ir sugrius iš vidaus.

Tačiau „Prigožino šou“  apvertė Vakarų strategų smegenis į kitą pusę pamačius, kuo gali baigtis nusilpusios imperijos agonija.

Pamatyta (primesta?), jog imperijos žlugimas gali priartinti Europą ir pasaulį prie branduolinės katastrofos slenksčio. Tad jei link to stumia dar ir ES sankcijos, kuo visa tai gali baigtis?

Ar ne dėl to prabilta apie bankinių apribojimų dalinį panaikinimą Rusijai, mainais už grįžimą prie derybų dėl grūdų koridoriaus?

Nesuteikdami Ukrainai narystės NATO, neduodami jai naikintuvų, toliašaudės artilerijos raketų ir neviešai drausdami ukrainiečiams naudoti vakarietišką ginkluotę Rusijos teritorijoje, Vakarai, greičiausiai, dar labiau spaus Kijevą derėtis, kartu ragins ir Maskvą sėsti prie derybų stalo, taip stabilizuojant padėtį ir fronte, ir pačioje Rusijoje.

Ar Vakarai turi kitą variantą? Jei sakote – taip, tai primename, ką visai neseniai pareiškė NATO karininio komiteto vadas admirolas Robas Baueris.

NATO tegali skirti vieną brigadą ir tik dislokuojant Lietuvoje (už borto paliekant Latviją ir Estiją), nes daugiau negali dėl to, kad „nežino, iš kur ateis priešas“ .

Galime išversti, ką tai reiškia – NATO paprasčiausiai dabar daugiau pajėgų neturi, išskyrus aštuonis batalionus, esant reikalui numatytus išplėsti iki brigadų.

Tik, tiesą pasakius, tas išplėtimas vis dar labiau tikėtinas popieriuje.

Tą apgailestaudami, bet aiškiai suvokdami, sakome, kad kito varianto Vakarai net nesvarsto, nežiūrint į didelį 22-iejų NATO šalių spaudimą imti mąstyti kitaip.

Tarp tų 22-iejų, labai džiugu, kad yra Lietuva. Ir labai liūdna, kad tarp jų nėra JAV, Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos. Apie Turkiją ar Vengriją neverta kalbėti.

Jei sugebėjot perskaityt iki čia, ir jei susilaikėt nuo minties apie tai, kad mes čia platinam Rusijos propagandą (čia ilgas atskiras klausimas, kodėl dalis bauginimo Rusijos propagandoje yra visai realių ateities scenarijų įvardinimas), desertui – apibendrinti galimi tolesni įvykių raidos Rusijoje ir karo pabaigos Ukrainoje scenarijai esant šiandieninei geopolitinei dėlionei.

Pirmas. Karinis konfliktas įsišaldo be derybų, tuo pačiu pratęsdamas maisto, pabėgėlių, energetinę, ekonominę krizę pasaulyje.

Antras. Karinis konfliktas įšaldomas derybų keliu, kurios sukuria precedentą karinių veiksmų nutraukimui ar daliniam nutraukimui, tačiau iš esmės nieko nekeičia. Šis variantas labiausiai tikėtinas.

Trečias. Ukraina atsisako rytinių teritorijų, į buferinę zoną įvedami taikdariai, formuojamos naujos valstybės sienos, šalis pradeda stojimo į NATO ir ES procedūras.

Ketvirtas. Po surežisuoto perversmo valdžia Maskvoje perleidžiama Putino „priešininkui“ , kuris išveda okupacines pajėgas iš Donbaso, prasideda derybos dėl Krymo. Krymo savanorišku atidavimu abejojame, nes nei vienas realus pretendentas į Putino vietą atvirai nepasisakė už Krymo grąžinimą Kijevui.

Tad ši opcija, greičiausiai, įmanoma tik po to, kai bus išardytos Rusijos FSB, SVR, GRU. Kol šios struktūros gyvuos – tol gyvuos Rusijos imperija, šovinizmas, bolševikinis mąstymas ir agresyvi, hibridinė driskių užsienio politika. Tai yra esminis ir pagrindinis Rusijos variklis, šerdis, adatoje esanti josios gyvybė.

Penktas. Juodoji gulbė. Priešingai nuo daugelio visokias juodąsias gulbes aprašančių informacinių šamanų, mes nieko šiuo atveju negalime pasakyti.

Juodoji gulbė todėl ir juodoji gulbė, kad ji juoda, ir nieko apie ją nežinom. Būtent ji mums kelia patį didžiausią nerimą.

Pabaigai norime pasakyti, kad mes labai nuoširdžiai tikime ir viliamės, jog tiek Vakarų, tiek mūsų politikai, po to, kai įtikins likusias NATO nares užbaigti karą priimant Ukrainą į NATO arba dislokuojant NATO šalių taikdarių pajėgas joje, jau bus parengę ir Rusijos demilitarizavimo bei demokratizavimo planą.

Jame pirmoje eilėje turėtų būti numatyta likviduoti visas Rusijos jėgos struktūras ir pradėti kurti ateities valstybę, kuri nebūtų grėsmė kaimynams.

Tai įmanoma labai tolimoje ateityje, bet pradėti uoliai dirbti reikia šiandien. Tiesą pasakius, tą reikėjo daryti jau užvakar.