Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė sureagavo į grupės Seimo narių siūlymą priimti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais vietoj pavadinimo „Suvalkija (Sūduva)“ siūloma įteisinti vieną pavadinimą „Sūduva“.
Šiuo klausimu ji pateikė išsamų komentarą Marijampolės apskrities laikraščiui „Suvalkietis“. Anot VLKK vadovės, „kiek teko stebėti viešąją erdvę ir bendrauti su Suvalkijos atstovais, jiems nėra tekę dalyvauti apklausoje, kaip derėtų vadinti jų gyvenamą regioną“. Todėl ji siūlytų sprendimo paieškas pradėti nuo plačių diskusijų su šio etnografinio regiono gyventojais.
„Suvalkietyje“, str. „Ar sirps vyšnios Sūduvoje?“, buvo rašoma apie tai, kad Seimas pradėjo svarstyti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais vietoj pavadinimo „Suvalkijos (Sūduvos)“ siūloma įteisinti vieną pavadinimą „Sūduva“.
Siūlymas sulaukė prieštaringų vertinimų
Kadangi toks siūlymas sulaukė prieštaringų vertinimų, o su visuomene viešai apie tai diskutuota nebuvo, skaitytojai buvo pakviesti diskutuoti šia tema ir jau gautas ne vienas pasisakymas.
Malonu, kad į diskusiją įsijungė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meilūnaitė.
„Jau ne vienerius metus vyksta diskusijos dėl to, kaip derėtų vadinti vieną iš penkių Lietuvos etnografinių regionų – Suvalkiją. Atsiranda sumanymų šio pavadinimo atsisakyti ir, atsigręžus į istoriją, rinktis Sūduvos vardą. Tiesa, šiuo vardu regioną galima vadinti ir dabar – oficialiai siūlomi du pavadinimai – Suvalkija ir Sūduva.
Istorinės Sūduvos laikai
Gręžimasis į istorinės Sūduvos laikus grindžiamas tapatybės išlaikymo, istorinio teisingumo atkūrimo, imperinės valios primestų taisyklių nusikratymo argumentais. Jie tikrai vertingi ir suprantami. Be savo šaknų įprasminimo labai daug netektume. Tačiau ką laimėtume, visiškai atsisakydami pavadinimo, kuris turi jau poros šimtų metų paprotį?
Nors Sūduva ir sūduviai nukelia mus į romantinius istorinius laikus, tačiau pats regionas su savo teritorija ir papročiais susiformuoja XIX–XX a. sandūroje, kai ir atsiranda Suvalkijos pavadinimas.
suvalkiTaigi Suvalkijos pavadinimas nėra atsitiktinai primestas – jis siejasi su tuo pačiu istoriniu laikotarpiu, kuriuo grindžiama ir etnografinio regiono samprata. Taigi turime pirmą neatitikimą – istoriniai sūduvių genties laikai ir regiono susiformavimo metas nesutampa.
Ir kitų regionų istorinės šaknys siekia kuršių, žiemgalių, jotvingių, sėlių ir kitų baltų genčių laikus, bet tapatinti etnografinio regiono ir ten kadaise gyvenusių genčių pavadinimų nevertėtų. Tai skirtingi mūsų istorijos klodai.
Istorinės Sūduvos ir dabartinės Suvalkijos ribos skiriasi
Sūduvių genties gyventa teritorija, remiantis išsamiu lenkų tyrinėtojo Jerzio Nalepos žemėlapiu (1964 m.), buvo tik kairėje Šešupės pusėje ir apėmė dabartines Vilkaviškio rajono apylinkes, iki Kalvarijos pietuose, Marijampolės rytuose ir Šakių rajono ribos šiaurėje. Taigi turime dar vieną neatitikimą – dalis suvalkiečių gyvena visai ne sūduvių gyventose žemėse.
Ir dar vienas itin svarbus dalykas – ar tikrai Suvalkijos gyventojų dauguma norėtų būti vadinami sūduviais? Štai Lietuvių kalbos instituto dialektologų duomenys, surinkti XXI amžiaus 2-ame dešimtmetyje (2011–2014 m.), rodo, jog absoliuti dauguma apklaustų krašto gyventojų linkę tapatintis su Suvalkija, vadintis suvalkiečiais, o savo kalbėjimą taip pat apibūdina kaip suvalkietišką.
Tik šiaurinėje dalyje, Šakių rajono teritorijoje, paplitę ir kiti pavadinimai (zanavykai ir liocai / liociai), liudijantys vietinę tapatybę. Sūduvių, kaip, beje, ir kapsų, to meto atsakymuose visai nebuvo išgirsta.
Kiek teko stebėti viešąją erdvę ir bendrauti su Suvalkijos atstovais, jiems nėra tekę dalyvauti apklausoje, kaip derėtų vadinti jų gyvenamą regioną. Prieš priimant tokius sprendimus dėl vieno pavadinimo panaikinimo, vertėtų diskutuoti bent jau su to regiono žmonėmis, išgirsti jų nuomonę.
Taigi kol kas Kalbos komisija nepalaikytų siūlymo visiškai atsisakyti Suvalkijos pavadinimo ir siūlytų pradėti nuo plačių diskusijų su regiono gyventojais, kad būtų išsiaiškintas tikrasis tokio keitimo poreikis.“
Siūlyčiau,Sūduva{Suvalkija},,,
Tai gal imkim ir Dzūkiją vadinti Dainava?
Keista, kad Rytų Aukštaitijos dalis nuo Dieveniškių iki Švenčionių ribos priskiriama Dzūkijos etnografiniam regionui. Juk žmonės buityje kalba ta pačia tarme ir Sariuose, ir į šiaurę nuo Švenčionių, ir beveik tokia pat tarme Dieveniškių apylinkėse. Dzūkija prasideda į pietryčius nuo Kernavės, už Neries, nuo Grigiškių, Jašiūnų, Šalčininkų. Skiriamasis bruožas – priešdėlis už- ( užu-/ažu-) vietovių pavadinimuose. Rytų aukštaitiški pavadinimai Vilniaus r. : Ažulaukė, Ažukalniai Šalčininkų rajone netoli Dieveniškių. O štai Trakų rajone randame dzūkiškas formas- Užubaliai, Užukampis, Šalčininkų rajone, į vakarus nuo Šalčininkų- Užuklonis.
Bet pavadinimai Ažulaukė, Ažukalniai gali būti ne priešdėliniai dariniai, o apslavjimai iš ‘ąžuolas’. Pirmu atveju – priesaginis darinys, antru – sudurtinis žodis.
Klystate , Vilna. Apslavintas Ažulaukės pavadinimas yra Oželuvka ( Orzelowka- gal „Ereliukė“ ?) Dzūkiškai būtų Užulaukė . Beje, Ažulaukis yra ir kitoje rytų aukštaičių tarmių ploto dalyje Rokiškio rajone, netoli Kamajų- ten slavų kalbų įtakos nėra . Zarasų ir Švenčionių rajonuose yra Ažukalnio ežerai. Beje,dabartinėje Baltarusioje, į rytus nuo Astravo yra vietovės Ažuroisti, Ažugery ( rytų aukštaitiškai Ažuraisčiai, Ažugiriai), netoli Dieveniškių, už sienos- Ažuboli , Ažukolni( rytų aukštaitiškai Ažubaliai, Ažukalniai).
Kaip visad – į pievas.
Baisu, kaip deramai nei istorijos, kalbotyros, archeologijos ir t,t, mokslai Užnemunės nėra tyrinėję. Antai vadovaujamasi lenko Jerzio Nalepos tyrimų duomenimis, kad sūduviai gyveno tik kairėje Šešupės pusėje. Tačiau nieko nepasakoma, ką jis manąs apie gyvenusius, kas jie buvo, dešinėje upės pusėje. Ar tai tik tarminis skirtumas tarp jų buvęs, ar ir etnogafinis – vienų gyvenimai jotvingiški, kitų lietuviški (dzūkiški). Tai gal ne nuo gyventojų diskusiųjų ar apklausų dera pradėti, o pirmiausiai nuo atitinkamo jų švietimo. Čia (istorijoje, kalbotyroje) yra baisiai apleisti dalykai. Panašu, kad sūduviai gali būti tik atskiras ruožas įsiterpęs į ištisą tarmės plotą tarkim nuo Gardino iki Karaliaučiaus, Kuršių marių.
Pritariu Vilnai.Taip pat manau, kad šie šie dalykai LABAI apleisti ir ne tik dėl Suvalkijos ar Dzūkijos.
Beveik visas LRT dėmesys tik ekspedicinių istorikų “naratyvams” apie dalį Aukštaitijos ir Dzūkijos- Pietryčių Lietuvą, kurie ,manau, neprieštarauja “strateginės partnerės” “naratyvams”,bet manau, prieštarauja istoriniams faktams. Po to kai kurie politikai atkartoja tuos “naratyvus”, galimai parodydami Lietuvos istorijos neišmanymą , o gal ir nenorą išmanyti? Dėl Suvalkijos-manau, ji tęsiasi į pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos, kaip ir Dzūkija, kaip į rytus ir pietryčius tęsiasi Aukštaitija. Tokia mano nuomonė.
Istoriškai,- Sūduva.
Kažkas negerai su VLKK laikysena dėl svarbių lietuvybės reikalų išsaugojimo.Keista tai,kad okupantų įvestam ir įtvirtintam sūduvių krašto ( dabar iš dalies kaimyninių šalių išdraskytam) Suvalkijos pavadinimą, patinka ir Gerb.VLKK pirmininkei. Istorinė tikrovė yra ta,kad sūduviais yra ir dabar vadinamas Dainavos kraštas. Istorinės tiesos negalima savaip aiškinti,tad dabartinį Suvalkijos pavadinimą grąžinti į SŪDUVĄ.
> skt.
Orzelowka pavadinimas gali būti laikomas priesaginės, priešdėlinės arba sudurtinės darybos lietuvišku žodžiu. Jame apslavėjusi gali būti priesaga -owka iš -auka, pridėta prie žodžio oželis arba žodis laukas, jeigu pavadinimas yra sudarytas iš ožys ir laukas. Visgi apslavintas skambesys Oželuvka labiau sakytų, kad tai priesaginės darybos lietuviškas pavadinimas, pasidarytas iš ožys, oželis pridėjus priesgą -auka. Plg. pavadinimus Igliauka, Lietauka. Įžvelgti čia esant priešdėlį už, užu manau vargu ar būtų kalbinio pamato. Ažukalniai taip pat veikiau yra iš ožys, o ne su priešdėliu ažu- pasidarytas pavadinimas, bet klausimas dar reikalingas patyrinėjimo.
Orzelowka yra padarytas iš lenkiško žodžio orzel – erelis, o ne oželis.
Tiesiog reikėtų mažaraščiams entuziastams paaiškinti, kad istoriniai ir etnografiniai regionai nėra tas pats. Greitai koks babaušis dar sugalvos Karšuvą ar Žiemgalą į šiuolaikinius administracinius žemėlapius įtraukti.
Beje, labai galimas daiktas, kad Suvalkai ir yra istorinėje Karšuvos žemėje. Juk tą jų pavadinimų žodžių giminystę esant galima kalbotyriškai įžvelgti, Karšuvą vedant iš neršti (neršia žuvys), o Suvalkus – iš žuvis, žuvauti (žuvaukai, žuvalkai – galėjo būti vadinami žvejai). Plg. pavad. ežer. Žuvintas, kaimas Živulciškės, vyr. kunigaikštis Žuvinbudas ir t.t. Apskritai, iš Lietuvos istorijos atrodo, kad dėl Užnemunės tarsi ir kovų nebuvo, ji kaip ir savaime Lietuvai atiteko. Baisiai ne lietuviška padėtis yra istorijos moksle.