Kol mes, karo veteranai, karinės patirties sėmėmės kovodami įvairiuose Ukrainos frontuose, kiti tuo metu prognozavo greitą dronų mirtį ir svajojo apie šarvuotosios technikos manevrus bei oro viršenybę, kurią mums neva turės užtikrinti amerikiečiai.
Šarvuotosios technikos manevrai tapo tokia pat beprotybe, kaip Pirmojo pasaulinio karo laikų kavalerijos atakos prieš spygliuotąja viela pridengtus kulkosvaidžius, o amerikiečių užtikrinama oro viršenybė labiau primena gražią svajonę nei realybę.
Tačiau mūsų „darytojai“, užuot įvertinę pasikeitusią situaciją ir persvarstę akivaizdžiai pasenusią gynybos strategiją bei planus, toliau iš inercijos juda ta pačia kryptimi: kaimynai lenkai stato „Shahed“ tipo dronų gamyklas, o mes rengiamės surinkinėti tankus.
Pakitęs karo pobūdis reikalauja struktūrinės kariuomenės pertvarkos ir ginkluotės įsigijimo procedūrų peržiūros.
Pagrindiniai mūsų gynybos prioritetai šiandien turėtų būti:
✅ aktyviojo rezervo rengimas ir apginklavimas;
✅ gynybinių linijų ir fortifikacijų įrengimas;
✅ kariuomenės modernizacija – bepiločių sistemų pajėgų sukūrimas ir oro gynybos stiprinimas.
Vietoje to visuotinio šaukimo reforma vis atidedama, o šiemet net pranešta, kad privalomąją pradinę karo tarnybą galės pradėti ne visi norintieji, nes tam atseit nepakanka nei lėšų, nei instruktorių.
Visa tai skamba apgailėtinai, kai tuo pat metu galime sau leisti sumokėti beveik pusę milijardo eurų už brokuotus „Fegdos“ kelius ir skirti milijardus kariniams miesteliams, tankams bei sunkiajai šarvuotajai technikai įsigyti.
Net beveik dvigubai mažiau gyventojų turinti Estija šiandien turi daugiau aktyviojo rezervo karių nei Lietuva. Su Suomija, kurios aktyvųjį rezervą sudaro apie 850 tūkstančių rezervistų, net neverta lygintis.
Kalbant apie gynybinių linijų ir įtvirtinimų įrengimą, situacija labai panaši. Estija jau kurį laiką fortifikuoja sieną su Rusija, stato bunkerius ir įrengia gynybos atramos punktus. Latvija kasa prieštankinius griovius ir formuoja gynybines linijas.
Lietuva tuo tarpu apsiriboja tik pasyviomis priemonėmis – užsimenama apie pelkių atkūrimą pasienio zonose, miškų kirtimo ribojimus ir kontrmobilumo priemonių sandėliavimo parkų kūrimą. Akivaizdu, kad tai tėra veiklos imitacija, o ne realios priemonės galimai priešo invazijai stabdyti.
O gal penktaisiais karo Ukrainoje metais pasistūmėjome kariuomenės modernizavimo srityje? Deja, ir čia girdime tuos pačius pasiteisinimus – trūksta lėšų, personalo, moderni ginkluotė greitai sensta, o jos įsigijimo procedūros pernelyg ilgos.
Dar ir šiandien iš Gynybos štabo karininkų galima išgirsti svarstymų, kad dronai gal nėra tokie jau efektyvūs, nes vienam taikiniui sunaikinti esą tenka panaudoti šimtus bepiločių. Suprask, sena gera „Tomahawk“ raketa, kurios, beje, mes taip pat neturime, tą darbą atliktų greičiau ir pigiau.
Ukraina bepilotėmis sistemomis intensyviai kariauja nuo 2023 metų pradžios, o dronais sunaikina apie 90 procentų priešo technikos ir gyvosios jėgos.
Tuo tarpu mes vis dar nesugebame reformuoti savo kariuomenės, sukurti visaverčių bepiločių sistemų pajėgų, o mūsų oro gynyba jau kelerius metus iš eilės nesugeba aptikti, sekti ir neutralizuoti Lietuvos oro erdvę pažeidžiančių bepiločių orlaivių bei kontrabandininkų oro balionų.
Tad apie kokius „darytojus“ kalbama? Kur tų „darytojų“ darbo rezultatai? Ar tai už milijardus eurų įsigyti keturiasdešimt keturi tankai ir pėstininkų kovos mašinos už pusantro milijardo?
O gal divizija su vėliava ir štabu, tačiau be karių? Ar eksperimentinis bepiločių sistemų padalinys skambiu ANBO pavadinimu, tačiau be realaus turinio?
Tų rezultatų nėra. Todėl kas buvo tikrieji „pezėtojai“, paaiškės tada, kai skaitlingesnį, mūšiuose užsigrūdinusį ir gerokai modernizuotą priešą teks stabdyti atvirame lauke su praėjusius karus menančia ginkluote.
Autorius yra Ukrainoje kovojantis karys savanoris
Atsiliepimai, nuomonės:
Tavo postą labai tiksliai iliustruoja vieno pažįstamo kariškio pasakojimas apie bendras Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos pratybas. Rezultatas buvo daugiau nei iškalbingas: nebuvo nei apsauginių tinklų, nei metalinių kliūčių nuo FPV dronų, nei pakankamų kovos su bepiločiais pajėgumų. Pagal scenarijų LK turėjo užimti ir išlaikyti pastatą, tačiau per daugiau kaip tris valandas iki jo taip ir nenusigavo. Galiausiai pratybų vadovams teko sustabdyti scenarijų ir tiesiog nurodyti šauliams „pasiduoti“.
Vos tik pajudėdavo JLTV „Oshkosh“ ar kita technika, virš jos iš karto būdavo „pakabinamas“ žvalgybinis dronas. Gynėjai realiu laiku matė, kur juda pajėgos, kokia jų sudėtis ir ką jos ruošiasi daryti. Jeigu tai būtų buvusi reali kovinė situacija, o šauliai būtų turėję daugiau FPV operatorių, puolančioji grupė, tikėtina, būtų buvusi sunaikinta dar nepasiekusi objekto. Galbūt net visas batalionas.
Mano pagarba LŠS – jūs šaunuoliai. Pratybas galima pralaimėti, ypač, kai liepiama pasiduoti, nes jos tam ir rengiamos: kad būtų atskleistos klaidos ir iš jų pasimokyta. Didžiausia bėda ne tai, kad LK šį kartą nesugebėjo įvykdyti užduoties. Bėda ta, kad labai tikėtina, jog ir po tokių pratybų nebuvo ir nebus padaryta jokių sisteminių išvadų. Vėl bus graži ataskaita, varnelė ir judėjimas pirmyn pagal tą pačią pasenusią schemą – iki pirmojo tikro karo, kuriame scenaristai jau nebegalės liepti priešui „pasiduoti“.
