Apie ketvirtą ryto pabundu nuo kaimynų šuns kaukimo. Nepasiduodu, vis dar bandau užmigti, panaudoju net ausų kamštukus. Nepadeda. Dar kurį laiką pasikankinęs, keliuosi ir lipu per kaimynų tvorą pasikalbėti su tuo žvėrimi.Didžiulis sulysęs vilkšunis nekreipia į mane dėmesio nei kol lipu per tvorą, nei kai jau visai priartėju prie jo. Šalia stovi pusiau pripildytas kibiras vandens, tačiau jokio maisto nematyti.
Prieinu arčiau, bandau susidraugauti ir išlaisvinti vargšą nuo grandinės, tačiau, man tik prisilietus prie jo antkaklio, šis ima šiepti dantis ir staiga puola mane.
Laiku atšoku atgal ir tik įsitempusi grandinė jį sustabdo. „Gerai, nenori, kaip sau nori“ – tariu ir grįžtu atgal į savo „chatą”.
Iš trilitrinio stiklainio (taip Ukrainoje konservuojami lašiniai) traukiu kelis gabalus lašinių ir nešu juos savo nepatikliam draugui. Permetus lašinius per tvorą, šis vis dar piktai debsodamas į mane, ima juos iš lėto kramsnoti. Aš tuo tarpu grįžtu į savo guolį ir bandau dar kiek numigti.
Frontui priartėjus prie miesto, žmonės iš jo masiškai evakuojasi, o gatvėse lieka slampinėti būriai jų paliktų augintinių – šunų ir kačių. Dėkui Dievui, mano kaimynai į pavakarę sugrįžo. Panašu, kad po truputį išveža daiktus, kraustosi. Tikiuosi, kad nepaliks ir savo šuns.
Kažkur netoliese griaudėja artilerijos kanonada, tolumoje girdėti net kulkosvaidžių kalenimas. Rusams liko tik aštuoni kilometrai iki Pokrovsko, svarbaus rytų Ukrainos transporto ir logistikos centro, kuriame bazuojasi ir mano padalinys.
Iki pilno masto karo Pokrovske gyveno virš 60 tūkstančių žmonių, dabar likę mažiau nei pusė ir tie patys daugiausia kariškiai.
Po kelių dienų poilsio, vėl ruošiuosi į pozicijas. Dėl paaštrėjusios padėties, dabar išvykstame nebe trims, kaip anksčiau, o keturioms paroms. Neseniai, link mūsų pozicijų vedančiame kelyje, buvo pastebėti transportui stabdyti skirti spygliai (metaliniai trišakiai). Suprantame, kad tai tik pradžia.
Siekiant sutrikdyti mūsų logistiką, bus pasitelktos tiek numetamos minos, tiek FPV dronai. Vėlesni įvykiai tai tik patvirtino.
Lauke jau naktis. Žaliai dažytą Volkswagen minibusą iki pat lubų užkrauname sprogmenimis, dronais, antenomis ir kita įranga. Vairuotojas įjungia antidroninę sistemą ir mes, FPV dronų komanda, pajudame į iš trijų pusių priešo apsuptas mūsų pozicijas.
Kokią valandą laukų šunkeliais kratomės iki tarpinio punkto, kur mūsų jau laukia Hummer šarvuotis. Kuo įmanoma greičiau į jį perkrauname savo daiktus ir rengiamės važiuoti toliau.
Staiga radio stotelėje išgirstame prieš mus ką tik tuo pačiu maršrutu išvykusios „mavikistų” grupės pagalbos šauksmą: „Mus atakavo FPV dronas, šarvuotis sunaikintas, vairuotojas sunkiai sužeistas, du keleiviai patyrę kontūziją, siųskite transportą evakuacijai”.
Paimti sužeistųjų išsiunčiama paramedikų komanda. Mūsų išvykimas sustabdomas.
Paaiškėjus, kad iki senųjų pozicijų privažiuoti greičiausiai nepavyks, perkrauname savo įrangą su amunicija atgal į Volkswagen ir vykstame į netoliese esančią tarpinę bazę. Buvo priimtas sprendimas nerizikuoti ir ryt ieškoti naujos vietos, iš kurios galėtume skraidyti.
Anksti ryte sužinome, kad tuo pačiu maršrutu vykdami į pozicijas, priešo FPV dronais buvo atakuoti mūsų ryšininkai. Visa laimė, jiems pasisekė – niekas nežuvo ir net nebuvo sužeistas.
Visą sekančią dieną įsikūrinėjame naujoje vietoje. Išaušus rytui, prasideda eilinė rusų šarvuotos technikos ataka – link mūsų pozicijų pajuda vienas tankas ir trys BMP su pėstininkais. Mums savo FPV dronais su kumuliatyviniais užtaisais pavyksta kliudyti tanką ir vieną BMP.
O pasijungus ir kitoms, tame ruože veikiančioms FPV komandoms, tik viena priešo BMP tesugeba grįžti atgal. Persekiojome ją iki Donecko prieigų, tačiau po kiek laiko ši dingsta iš mūsų akiračio.
Šio mėnesio pradžioje sėkmingai prasidėjęs, o vėliau ne mažiau sėkmingai išplėtotas (buvo užimta virš 1000 kvadratinių km teritorijos ir į nelaisvę paimta šimtai rusų karių) įsiveržimas į RF Kursko sritį suteikė vilčių, kad rusai šių teritorijų gynybai atitrauks pajėgumus iš kitų fronto ruožų.
Tuo pačiu sumažės spaudimas ir mano brigados ginamam Donecko fronto ruožui. Deja, praėjus beveik trims savaitėms, po ZSU įsiveržimo į Rusijos teritoriją, paaiškėjo, kad rusai nė neketina mažinti Ukrainos teritorijos puolimo spartos.
Dėl Kursko operacijos ilgalaikės naudos esu skeptiškas ir sutinku su garsiu Ukrainos karo žurnalistu Jurijumi Butusovu, teigiančiu, kad: „Tuo metu, kai priešas mus puola kaip minimum aštuoniomis operatyvinėmis kryptimis, mes pradedame puolimą devinta kryptimi.
Ir ši situacija mums sukuria labai dideles rizikas, nes aktyvūs koviniai veiksmai vyksta visuose frontuose. Ir nežiūrint užimtos Sudžos informacinės ir politinės reikšmės, karine prasme, nacionalinių interesų prasme, 50 Sudžų nėra vertos vieno Pokrovsko, Mirnogrado ar Selidovo, į kuriuos šiuo metu priešas gali įžengti”.
Vokiečių dienraštis „Die Welt” dar kategoriškesnis ir teigia, kad:
1. Artimiausiu metu Vakarų noras tiekti ginklus ne padidės, o sumažės.
2. Ukraina greičiausiai nesugebės išlaikyti užkariautų teritorijų.
3. Operacija Kurske išplėtė fronto liniją ir taip susilpnino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų fronto linijos gynybą.
4. Rusija ne tik kad neatitraukė rezervų iš Donbaso, bet net suintensyvino puolimą ir nuolat žengia į priekį, o du strategiškai svarbūs Ukrainos miestai Časov Jaras ir Pokrovskas – šis miestas yra pagrindinis transporto mazgas, aprūpinantis Donbase esančius Ukrainos karius – yra ties žlugimo riba.
Taigi, nežiūrint civilius apėmusios euforijos, fronte tarp karių vyrauja kiek santūresnės nuotaikos. Ir tik ateitis parodys, ar Ukrainai pakaks pajėgumų – technikos, karių ir amunicijos – vienu metu ir kontroliuoti naujai užimtas Kursko srities teritorijas ir ginti kitus, strategiškai svarbius, staiga išsitęsusio fronto ruožus.
Autorius yra Ukrainoje kovojantis karys savanoris
Pagarba LDK Ukrainos gynėjams