A. Kumpis. Kaip ten su ta munduro garbe?

2014-ųjų rudenį, atnešęs savanorio prašymą į KASP 8-osios rinktinės štabą, iš vieno tuometinių kuopos vadų išgirdau tokį, sovietmečio laikus menantį karininko pajuokavimą apie eilinius karius: „Į kurią vietą kareiviui tik nebučiuosi, visur šikna.“

Per aštuonerius tarnybos Krašto apsaugos savanorių pajėgose metus teko sutikti įvairiausių karininkų – nuo paprastų prisitaikėlių karjeristų iki tikrų profesionalų, savo šalies patriotų.

Dabar sunku pasakyti, kurių šiandien Lietuvos kariuomenėje yra daugiau, tačiau nepaneigsi fakto, kad vis daugiau sąžiningų ir gabių karininkų palieka tarnybą nematydami joje nei savirealizacijos galimybių, nei tolimesnių perspektyvų.

Kvalifikuotų kadrų stygiaus negalima nepastebėti visuose Lietuvos kariuomenės lygmenyse.

Tačiau tai – tik dalis problemos. Iš sovietmečio paveldėtas mentalitetas ir požiūris į eilinius karius ne kaip į gyvus žmones, o tik kaip į pėstininkus šachmatų lentoje, yra daug gilesnė, sisteminė problema, su kuria susiduria visos posovietinių šalių kariuomenės. Tai itin išryškėjo Ukrainoje prasidėjus plataus masto karui.

Kaip viename interviu teigė buvęs „Azov“ brigados štabo viršininkas Bohdanas Krotevyčius: „Geriausius rezultatus šiame kare, kaip taisyklė, rodo jau karo metu iškilę aukšti karo vadai, tuo tarpu buvę taikos meto generolai visiškai nepateisina lūkesčių.“

Bijau, kad tai galioja ir Lietuvai. Kurį laiką manyta, kad anglų kalbos kursai ir studijos Vakarų kariniuose koledžuose pakeis ir mūsų karininkijos mentalitetą. Deja.

Šiandien, skaitydamas vieno Lietuvos kariuomenės rezervo kario DELFI portale publikuotus įspūdžius iš mokymų, kuriuose jam teko dalyvauti, suprantu, kad esame dar gilesnėje duobėje, nei galima buvo numanyti.

Spalio 6-26 d. Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų brigadoje „Žemaitija“ buvo organizuoti aktyviojo rezervo karių mokymai, integruoti į brigados „STIPRUS GRIFONAS 25“ pratybas. Šiose pratybose dalyvavęs, prieš dvejus metus privalomąją karo tarnybą baigęs karys rašo, kad pratybų metu „ne tik nebuvo užtikrintos sveikatos, poilsio ir saugumo sąlygos, bet ir vadų požiūris į rezervistus nebuvo pagarbus“.

Anot jo, mokymų programa buvo apgailėtina, o karinė vadovybė ne tik kad nepasirūpino oro sąlygas atitinkančia karių apranga – dėl to dalis karių iškart peršalo ir susirgo – bet ir pratybų pabaigoje pasityčiojo, privertusi visus šlapius ir sušalusius kelias valandas laukti, kol pasirodys aukšti karininkai bendrai nuotraukai.

Perskaitęs tai, negalėjau neprisiminti atvejo Ukrainoje, kai vienas mano kovos draugų, kariaujantis nuo 2014-ųjų, viešai (ir ne be pagrindo) pažemino į mūsų padalinio vyrų apdovanojimo ceremoniją atvykusius aukštus karininkus, kvietusius bendrai nuotraukai, jiems pareikšdamas: „Aš jūsų negerbiu ir fotografuotis su jumis nesiruošiu.“ Ir tai tik vienas iš švelnesnių šio karo epizodų.

Mūsų karininkai dažniausiai tikrą karą pažįsta tik iš „YouTube“ filmukų arba iš Ukrainos kolegų pasakojimų ir vargu ar susimąsto apie tai, kas ten lieka už kadro.

Grįždamas atostogų iš Donecko fronto, kartais aplankydavau Dnepro miesto karinėje prokuratūroje tarnavusį buvusį kovos draugą, kuris papasakodavo šokiruojančių istorijų.

Ukrainos štabų karininkai savo kolegoms iš Lietuvos niekada nepapasakos nei apie šimtus gyvybių pražudžiusią karininkų nekompetenciją, nei apie kai kurių iš jų tragiškus likimus, susidūrus su iš savižudiškos užduoties sugrįžusiu išgyvenusiu kariu, nei apie atsisakymus vykdyti įsakymus ar dezertyravimus.

Mes, kariavę ar tebekariaujantys Ukrainoje, nelinkę garsiai kalbėti apie tokius dalykus, tačiau tai nereiškia, kad jų nėra – ir kad su tuo nesusidursime čia, Lietuvoje.

Mokytis ir daryti išvadas geriau dabar, o ne tada, kai už kiekvieną klaidą teks mokėti krauju ir gyvybėmis. Deja, požiūris į problemas eilinį kartą nuvilia ir primena mano kažkada girdėtą: „Į kurią vietą kareiviui tik nebučiuosi, visur šikna.“

Oficialiame kariuomenės atsakyme į Lietuvos rezervo kario pareikštas pastabas teigiama, kad kariai paprasčiausiai buvo pratinti prie lauko gyvenimo sąlygų:

„Pratybų metu visų lygių vadai nuosekliai dėjo pastangas užtikrinti, kad numatyti pratybų tikslai būtų pasiekti. Jie rūpinosi sklandžiu užduočių vykdymu, tinkamu karių pasirengimu, motyvacija ir karinės pratybų aplinkos sukūrimu. Vadai mokė, stebėjo karių veiksmus, vertino jų gebėjimą vykdyti užduotis, imituojant sunkias karines sąlygas, ir siekė, kad kiekvienas karys savo paskirtas užduotis atliktų saugiausiu įmanomu būdu, vadovaudamasis nustatytomis procedūromis.“

Toks formalus atsakymas ne tik neįtikina, bet ir parodo kariuomenės vadovybės požiūrį į egzistuojančias problemas: „mes viską darome taip, kaip priklauso, o pareikštos pastabos – tai tik vieno kario subjektyvi nuomonė.“ Ar tikrai?

Realybėje šiandien turime pusantros sukomplektuotos brigados. Karo atveju iš aktyvaus rezervo planuojama suformuoti trečią, tačiau procesas stringa – patiriama problemų tiek su rezervistų mokymais, tiek su jų apginklavimu.

Anksčiau trūko pinigų, šiandien – personalo: puskarininkių ir karininkų. O po panašių atvejų dar neaišku, ar pakankamai turėsime ir eilinių karių iš aktyvaus rezervo. Sakote, užteks tik įsakymo?

Pagarba, autoritetas ir pasitikėjimas – o ne užimamos pareigos ar žvaigždės ant antpečių – kare garantuoja, kad eiliniai kariai vykdys tavo įsakymą ir rizikuos savo gyvybe. Ukrainoje, siekdami užsitarnauti savo vyrų pagarbą ir pasitikėjimą, kovinių kuopų ir batalionų vadai pirmi eina į mūšį ir paskutiniai iš jo sugrįžta (arba ne).

Užsieniečiai – gruzinai, amerikiečiai, britai, švedai – net ir turėdami pulkininkų laipsnius kaunasi fronte greta eilinių ukrainiečių karių.

Per daugiau nei dvejus metus kare neteko sutikti nė vieno atsargos pulkininko ar net majoro iš Lietuvos. Atsitiktinumas? Nemanau. Greičiau jau sistema – pas mus ruošiami ne karo, o taikos meto karininkai. Ir tai jau tampa tradicija.

1944 m. vasario 16 d. generolui Povilui Plechavičiui paskelbus kvietimą, į Lietuvos vietinę rinktinę susibūrė iki 20 tūkstančių savanorių – trūko tik karininkų. O kiek nepriklausomos Lietuvos karininkų vadovavo pokario partizanų būriams? Vienetai.

Ir tikrai ne todėl, kad visi buvo represuoti. Pagal 1940 m. duomenis, rusams okupavus Lietuvą, iš 1728 tuometinių Lietuvos karininkų apie 1500 iškart tapo buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo Vitkausko vadovaujamo Raudonosios armijos korpuso karininkais.

Šiandien turime ne ką geresnį vaizdą: vienas buvęs kariuomenės vadas, generolas Valdas Tutkus, prisijungė prie prorusiško politinio judėjimo ir propaguoja „taiką su agresore“, kitas – generolas Valdemaras Rupšys – mina teismų slenksčius bylinėdamasis dėl ne pagal paskirtį panaudotų kariuomenės pinigų.

Tai kaip ten su ta munduro garbe?

Autorius yra Ukrainoje kovojantis karys savanoris