A. Navys, M. Sėjūnas. Ar Rusija žino kaip reaguos NATO?

Remiantis šiandien žinoma informacija, Rusijos Kh-101 sparnuotoji raketa, vykdant masinę ataką prieš Ukrainą, kirto Lenkijos oro erdvę ir sprogo netoli Tarnava Kolonia kaimo.

Lenkija pakėlė naikintuvus, NATO štabai patvirtino glaudų koordinavimą su Varšuva, o pirminiai oficialias pareigas einančių asmenų pasisakymai rodo, kad Lenkija nebuvo tiesioginis taikinys.

Tačiau tiek už uždarų durų, gerai šaldomuose ir tvarka blizgančiuose kabinetuose, tiek įprastuose socialiniuose tinkluose kalbančių galvų komentaruose klausiama (baiminamasi, teigiama), ar Rusija sąmoningai pasiuntė raketą į NATO teritoriją.

Manome, kad tai nėra visiškai teisinga formuluotė. Manome, kad klausimas turėtų būti kitas. O būtent – kodėl Rusija nebebijo, kad jos raketa gali nukristi NATO teritorijoje?

Tai nėra tas pats. Pirmasis klausimas verčia spėlioti apie Kremliaus ketinimus. Antrasis – analizuoti Kremliaus skaičiavimus.

J. Vaiškūnas. Rusija smogė Lenkijai: pavojingiausia būtų prie to priprasti

Jeigu Maskva šiandien laiko priimtina riziką, kad jos raketos kris NATO teritorijoje, vadinasi, ji yra įsitikinusi, jog tokia rizika nesukels jai nepriimtinų pasekmių.
Čia slypi didžiausia Vakarų mąstymo problema, bandant suprasti maskolių strategiją.

Kai klausiama, ar Rusijos sparnuotoji raketa, sprogusi Lenkijos teritorijoje, nukrypo dėl navigacijos klaidos, techninio gedimo ar buvo tyčinė provokacija, atmetama arba nepakankamai įvertinama galimybė, kad Kremlius jau yra įsitikinęs savo rizikos skaičiavimo teisingumu.

Rusija jau ne pirmus metus demonstruoja vieną labai aiškų dalyką – ji yra pasirengusi priimti vis didesnę eskalacijos riziką, jei mano, kad Vakarų atsakas išliks toks pats. Nuspėjamas. Ji bombarduoja Ukrainos miestus žinodama, kad dalis raketų dėl techninių gedimų, elektroninės kovos ar oro gynybos poveikio gali nukrypti nuo kurso.

Pasikartosim: taip, Kremlius tą puikiai žino. Šią riziką jis sąmoningai priima. Vadinasi, politinė tokios rizikos kaina Maskvai atrodo mažesnė už karinę naudą.
Tai ir yra svarbiausia šio įvykio žinia.

Todėl, kai girdime sakant, kad provokacijomis Rusija „testuoja NATO“, norime kiek patikslinti. Nors tai yra iš dalies tiesa, žodis „testuoja“ pernelyg supaprastina situaciją.

Rusija netestuoja Aljanso ta prasme, kad ji jau seniai žino, kaip NATO reaguos. Ji tikrina, ar NATO reakcija nepasikeitė.

Rusija stebi mūsų sprendimų ciklą: ar NATO naikintuvai pakilo, ar oro erdvės stebėjimo sistema suveikė, ar gyventojai buvo įspėti, ar prasidėjo konsultacijos, kokie buvo politiniai pareiškimai (strateginė komunikacija), kokia buvo žiniasklaidos reakcija, kokios diskusijos vyko socialiniuose tinkluose.

Visa tai – informacija, kuria žongliruoja ne tik žurnalistai. Ją detaliai analizuoja ir Rusijos GRU kadrai. Kiekviena tokia provokacija leidžia tiksliau modeliuoti būsimas NATO reakcijas.

Tai klasikinis sprendimų ciklo stebėjimas, kurį Vakaruose įprasta sieti su pulkininko Johno Boydo OODA (Observe–Orient–Decide–Act) koncepcija. Kas greičiau supranta situaciją ir prie jos prisitaiko, tas įgyja iniciatyvą.

Šiuolaikiniame kare ji dažnai įgyjama ne mūšio lauke, o priešininko sprendimų priėmimo grandinėje.

Todėl kiekviena tokia raketa yra ne tik smūgis NATO šalies prestižui, pasitikėjimui jos ginkluotosioms pajėgoms, valstybės institucijoms. Tai kartu ir žvalgybos operacija, šiek tiek primenantį taktinės žvalgybos patrulį, kuris naktį tikrina priešininko gynybą.

Žvalgybos patrulis neturi užduoties užimti vienos ar kitos pozicijos. Jo tikslas – perduoti tikslią informaciją: kur bus atidengta ugnis, per kiek laiko bus sureaguota, kokiomis priemonėmis bus atsakoma. Kitą kartą į tą pačią vietą jau gali judėti pagrindinės pajėgos.

Karinėje praktikoje sakoma, kad geras žvalgybinis patrulis vertingas ne todėl, kad randa silpną vietą. Jis vertingas todėl, kad tiksliai parodo, kur silpnos vietos nėra. Dažnai tai yra dar net svarbesnė informacija planuojant kitą operaciją.

Ir dar vienas aspektas, apie kurį kalbama gerokai per mažai. Nuo 2022 metų Rusija sistemingai plečia vadinamąją pilkąją zoną: GPS trikdžiai Baltijos jūroje, kabelių ir kitos kritinės infrastruktūros pažeidimai, sabotažai Europoje, kibernetinės atakos, psichologinės operacijos, migracijos instrumentalizavimas.

Dabar – raketa NATO teritorijoje.

Jeigu kiekvieną šių veiksmų nagrinėsime atskirai, jie atrodys kaip pavieniai incidentai. Tačiau atsitraukus ir pažvelgus į visumą iš strateginės perspektyvos, dėsningumas tampa akivaizdus. Maskva nuosekliai plečia rizikos ribas, stebėdama, kur ir koks bus Vakarų atsakas. Kitaip sakant, strategijoje svarbiausia ne pavieniai įvykiai. Svarbiausia – jų pasikartojantis modelis.

Lietuvai šio įvykio išvada paprasta. Vietoje spėliojimų, ką vakar galvojo Kremlius, šiandien, dabar mums reikia užtikrinti, kad bet kuris jo būsimas sprendimas Rusijai kainuotų per brangiai. Taip brangiai, jog taptų nebevertas rizikos.

Valstybės saugumą lemia ne vien tai, kiek raketų ji gali numušti. Didžiąja dalimi mūsų visų saugumą lemia tai, kiek raketų priešas apskritai neišdrįsta paleisti.