Lietuvos istorija, šimtametė mūsų tautos patirtis nuo pat Moskovijos kunigaikštystės su(si)kūrimo 1283 metais sako, kad šis mūsų kaimynas rytuose nuo pat savo ištakų yra užprogramuotas kariauti dėl išlikimo.
Rusijos Imperija, dabartinė kolonijinė Rusijos Federacija, yra logiška tąsa to, ką tarp dviejų priekalų – Lietuvos ir Mongolų ordos – nukalė tarp dviejų to meto didžiausių Europoje jėgų laviravę, prisitaikę, žiaurumu ir klasta užvaldę Maskvos kunigaikščiai.
Todėl ir dabar, rašydami šias eilutes, mes nuogąstaujame, kad jei netrukus bus pasirašytos paliaubos, prasidės taip laukiamos Vakaruose taikos derybos tarp Ukrainos ir Rusijos, dauguma civilizuoto pasaulio atsipūs, o su tariamos Rusijos opozicijos ir kito agentūrinio tinklo pagalba po truputį vėl atsiras naratyvas „su Rusija reikia draugauti“.
Mes, deja, labai gerai žinome, koks klaidingas buvo ir yra požiūris, esą „iš tiesų Rusijos žmonės siekia taikos, nebenori karo”.
Požiūris, kuris senose demokratijose yra paremtas „business as usual“ (anglų k. – įprastas biznis) sąvoka, vėl užgoš didįjį Rusijos imperijos ledkalnio pagrindą, o politikai Briuselyje, Paryžiuje ir Berlyne matys tik „nuolankią ir taikos siekiančią” viršūnėlę. Taikos „naujos realybės“ formate, žinoma.
Deja, Rusija, tokia, kokia yra šiandien – pati nesustos ir kariaus visada. Ji kurs puolimo planus, net ir jei kažkas iš kvailumo ar sąmoningai trimituoja apie taiką ir vienasmenę Vladimiro Putino kaltę.
Putinas, nors ir karo nusikaltėlis bei teroristas, tačiau toli gražu ne didysis karo kaltininkas. Jis tiesiog yra imperialistinės Rusijos produktas. Kūrinys. Rusijos tikslų įsikūnijimas.
Klysta tie, kurie klausydami taip vadinamos Kremliaus „opozicijos” suokimo mano, kad pakeitus Putiną, Rusija staiga taps visiškai kitokia. Taip nebus, nes Rusija ir su Putinu, ir be Putino kelia ir kels didžiulę grėsmę pasaulio tvarkai, demokratijai ir visų mūsų laisvei.
Kodėl?
„Toje paklusnioje tautoje visuomenės institucijų įtaka visoms klasėms tokia didelė, – nevalinga įpročių įtaka taip suformuoja žmonių charakterius, – kad net kraštutiniu keršto įsisiautėjimo atveju, atrodo, veikia tam tikra disciplina.
Sąmoningai apskaičiuota žmogžudystė vykdoma ritmingai. Žmonės žudo vieni kitus, tarsi atlikdami karo, religijos prievolę, be pykčio, be emocijų, be žodžių, ir ta jų ramybė baisesnė už neapykantos siautulį.
<…> Žmonės niekada nėra tikri, kad išlaikys savo teritoriją. Tokios sistemos pasekmė yra tai, kad žmogus prirakintas prie savo žemės, savo nelaisvėje neturi net tos vienintelės paguodos, kurią galėtų užtikrinti visuomeninė būklė, – pastovumo, įpročių, prieraišumo prie savo vietos. Veikiamas pragariškų kombinacijų jis, nebūdamas laisvas, juda. Vienas valdovo žodis jį kaip medį išrauna su šaknimis, atima jo gimtąją žemę ir išsiunčia, kad kažkur kitame pasaulio gale žūtų ar sielvartautų…
<…> Rusijos istorija yra karūnos valdų dalis. Tai yra kunigaikščio moralinė nuosavybė, kaip žmonės bei žemė yra jo materiali nuosavybė. Ji komponuojama ir laikoma tarsi baldų sandėlyje, kartu su imperijos iždu ir iš jos visos rodoma tik tai, kas tinkama.
<…> Rusija Europą mato kaip grobį, kurį į jo rankas anksčiau ar vėliau atiduos mūsų vidaus nesantaika. Ji Europoje kursto anarchiją, vildamasi gauti naudos iš demoralizacijos, kurią pati remia, nes tai paranku jos užmačioms…“
Tekstas aktualus? Norisi ginčytis, kad Rusija šiandien neturi pajėgumų suardyti ir sunaikinti visos Europos? Deja, ginčytis tektų su šį, beveik prieš du šimtus metu parašiusio teksto autoriumi markizu Astolfas Lui Leonoras de Kiustinas (Astolphe de Custine), kuris tiksliai įvardino Rusijos valstybingumo esmę, dabartinį „ruskij mir“ (rusiško pasaulio) variklį po savo 1839 m. kelionių po Nikolajaus I-ojo imperiją.
Prancūzų aristokrato įžvalgos tada sukėlė didžiulę audrą ir pasipiktinimą Rusijos elito bei ambasadorių tarpe. (Šias prancūzų autoriaus, o taip pat ir lenkų rašytojo Česlovo Milošo įžvalgas galite paskaityti knygoje „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“).
Kas pasikeitė Rusijoje per du šimtus metų?
Beveik niekas. Turime galvoje valstybės (imperijos) funkcionavimo pamatą ir jos eilinio piliečio savivoką. Šia prasme, Rusija nesikeičia šimtmečius ir, greičiausiai, dar ilgai nesikeis. Nesikeis, jei mes nieko nedarysime.
Tik šiuo atveju mes kalbame ne apie karą ir mūšius ant žemės, o apie imperinės sąmonės išardymą, jos sugriovimą ne Rusijos miestuose, o didžiulės valstybės piliečių galvose.
Tiek mes, vakariečiai, tiek mūsų draugai rusai ir ukrainiečiai, turi suvokti, jog esminė, didžioji Rusijos problema yra jos uždarumas. Jis pasireiškia kultūriniu atsiribojimu, kraštutiniu nacionalizmu, imperiniu identitetu, išskirtinės, rusiškosios tapatybės įtvirtinimu neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, laikant save aukščiau, sutrypiant kitas tautas ir valstybes, absoliutinant „ruskij mir“, o svarbiausia – nuolatiniu šovinistiniu visa, kas rusiška puoselėjimu.
Šiuolaikiniam Rusijos piliečiui tikriausiai labai sunku apčiuopti savo istorinę tapatybę, neidentifikuojant jos kartu su Kaukazo, Sibiro ar Vidurio Azijos tautomis. Ta tapatybė – daugiatautė, tačiau išplaukianti iš pavergtų represuotų tautų ir okupuotų teritorijų sampratos.
Tuo tarpu mūsų problema ta, jog susilieję su vakarais, pametame giluminį Rusijos vaizdą, jos pajautą ir tendencijas. O jos nesikečia šimtmečiais. Ir Putinas čia niekuo dėtas. Nemanykime, kad Putinas per keliolika metų sukūrė teroristines slaptąsias tarnybas ir liepė joms žudyti žmones. Ne.
Būtent tos institucijos ir sukūrė Putiną, kaip Rusijos imperinių tikslų įgyvendintoją. O imperiniai tikslai, kurie, kaip suprantate, nesikeičia šimtmečiais, vystomi Rusijoje labai seniai ir labai giliai.
Karo, prievartos, smurto kultas ugdomas nuo pat pirmųjų vaikų visuomeninio gyvenimo dienų, totalus visuomenės militarizavimas vyksta beveik visose socialinio gyvenimo srityse. Jis buvo vykdomas šimtmečiais ir dešimtmečiais, kalant į galvas vaikams, jog mirti už tėvynę ir carą yra tikrasis didysis rusiškas gėris ir didžioji „ruskij mir“ misija.
Gal kai kam jūsų, skaitančių šias eilutes, atrodo, kad tai gerokai perlenkta, bet iš tiesų, tai – anokia naujiena. Apie imperinis rusų ambicijas seniai skelbia istorikai, nagrinėdami Ivano IV, Petro I, Jekaterinos imperinės politikos raidą. Deja, istorikų negirdi šių laikų antraščių politikai, nenori girdėti jų pritarėjai. Viską užgožia labai paprastas ir primityvus antivertybinis aspektas – Didžioji Ekonominė Nauda.
Visgi, norėdami, jog mūsų kaimynai transformuotųsi, privalome pradėti kalbėti apie jų problemas, įtraukdami į diskusiją žinomus visuomenės veikėjus, tikruosius rusų disidentus, vakarų pozicijos ir opozicijos atstovus.
Nes siekdami išsaugoti imperiją, kad ir „demokratinės reformų Rusijos“ pavadinimu, mes nebūsime pajudėję iš mirties taško ideologiniame lygmenyje. O tai reikš tik viena – naują Rusijos imperijos plėtros etapą.
Naują karą. Dar baisesnį, dar labiau griaunantį ir gniuždantį.
Kaip pakeisti Rusiją rusų mąstysenoje? Apie tai jau kalba žinomi Ukrainos analitikai, teigdami, jog neįmanoma „sunaikinti 140 milijonų“, tačiau būtina formuoti naujus naratyvus „perprogramuojant rusus kitokiam elgesiui“.
Tam, kad pasiektume šį tikslą, būtina perprogramuoti save. Kaip tai padaryti – kitose mūsų analitinėse įžvalgose.
Itin dėkojame Medijų rėmimo fondui, nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, poniai Salvai M., UAB Vilkeda, Lietuvos aludarių gildijai bei visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.
Šalom Zelenckis ir vėl nustebino pasaulį: sukūrė planą, kaip užbaigti karą ir jį nusivežė į JAV. Pagal jo pasiūlyta planą, Ukraina turi tapti JAV interesų įgyvendintoja slavų pasaulyje, koks yra Izraelis arabų pasaulyje. O tai reiškia visakeriopą, neribotą rėmimą ginklais. Įskaitant branduolinius. Jei taip bus, pažadėjo sutriuškinti Rusiją dar iki Kalėdų, ir tuo karas bus užbaigtas. Bet ar tai ne genialu ? JAV tiek laiko suko galvą, kaip panaudoti nukliukus ir negauti atgal. Sumanė, kad juos naudos europiečių rankomis, o čia net europiečiam nereikės teptis rankas. Ahbar Zenenckj.
O ką siūlo “tamstos” mylimas putleris, o gal “okurok”, gal “blednaja mol” ? (čia pavadinimai sugalvoti kgbistų)
Geras klausimas, kaip tik vakar putleriukas pateikė pasiūlymą: nutraukti ugnį, atsisakyti NATO agresyvuios politikos ir gerbti tautines mažumas. Kai tai rimtai įsipareigos , pažadėjo iš kart sėsti prie derybų stalo. Bet at ne tokie buvo patys pirmieji reikalavimai, kurių ciniškas nepaisymas ir privedė prie krizės ?
O putleriukas apie savo tautines mažumas, sumestas į jo užkurta ugnį Ukrainoje pasiūlė gerbti?
Nors straipsnis tiesiogiai nepateikia nacistinės ideologijos, kai kurie jo bruožai, tokie kaip tautos demonizavimas, kolektyvinės kaltės priskyrimas ir griežtas skirstymas į „geruosius“ ir „bloguosius“, gali turėti šovinistinių ar net nacizmui būdingų elementų. Tokie teiginiai skatina stereotipus ir kolektyvinę atsakomybę, kas gali būti pavojinga, nes gali paskatinti neapykantą ir susipriešinimą tarp tautų. 1941 m. jau taip buvo.
Ir aš skaičiau, kad 1941 m. jau taip buvo- tų metų birželio mėnesį Sovietų sąjunga, vadovaujama Stalino, įvykdė masinį dešimčių tūkstančių žmonių trėmimą iš 1940–1941 m. okupuotų teritorijų: Lietuvos, Latvijos, Estijos, okupuotos Lenkijos (daugiausiai dabartinės Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos) ir Moldavijos.
“….Trėmimai įvyko praėjus metams po Baltijos šalių, Besarabijos bei šiaurinės Bukovinos okupacijos ir aneksijos, ir buvo nukreipti į „antitarybinius elementus“ – buvusius politikus, policininkus, pasiturinčius pramonininkus, žemės savininkus …Be trėmimų, birželio 22–27 d. Lietuvoje įvyko apie 40 masinių žudynių. Pavyzdžiui, Pravieniškių darbo stovykloje buvo nužudyta 230 lietuvių kalinių ir civilių gyventojų, o 15 kalinių įvykdyta mirties bausmė kalėjime Minske. Be to, po Birželio sukilimo NKVD nužudė 70–80 Lietuvos politinių kalinių Rainių miške…” ht tps://lt.wikipedia.org/wiki/Birželio_trėmimai .
Kaip įveikti Rusiją ? Neįmanoma nepastebėti, kaip Izraelis įveikia savo priešus – ogi kapoja vadų galvas. Dešimtimis. svarbiausias buvo Irano prezidentas, dabar Hezbollah vadas. Kaip jiems tai pavyksta ? Labai įdomu butų sužinoti jūsų pamąstymus, o gal , turimą informaciją ? Neabejoju, jog tas metodas bus naudojamas ir kituose karuose. Kaip tai veikia ? Kitas, kiek iš kitos pusės, klausimas : kodėl užpultieji nesipriešina ? Kaip tai paaiškinti ?