Dar prieš tris metus, o ir vėliau rašėme, jog ZAPAD metu, galimai Rusijos diversinių grupių treniravimas veikti prie Baltijos šalių sienų vyko ne veltui. Kai atkreipėme į tai atsakingų politikų dėmesį, mums buvo atsakyta, kad jokios žvalgybinės informacijos apie rusų diversantus ir jų ketinamas rengti diversijas nėra.
Vėliau, rusų „samdinių“, o iš tiesų, GRU išlaikomos ir koordinuojamos „Wagner“ grupės permetimo į Baltarusiją išvakarėse, būta puse lūpų ištartų ir viešų, sąmoningai paskleistų žinučių apie ketinimus prasiveržti į Lietuvos ar Lenkijos teritoriją. Informaciją analizavome ir dalinomės su jumis, akcentuodami ribotos provokacijos tikimybę, kuri, jos nepasiruošus atremti, galėjo skaudžiai kainuoti ir sukelti valstybėje chaosą.
Po prie Estijos sienos fiksuoto ginkluotų, be skiriamųjų ženklų, vadinamųjų „žalių žmogeliukų“ judėjimo, jaučiame pareigą priminti, kad Rusija tęsia asimetrinius (jei norite, hibridinius) karinius veiksmus prieš rytinį NATO flangą.
Ar NATO, Estijos ir kitų šalių žvalgyba turėjo išankstinių duomenų ir ar galėjo turėti informacijos apie ginkluotų asmenų grupės pasirodymą prie Estijos sienos? Labai tuo abejojame. Deja, kad ir kokie technologiškai pažengę bebūtų, bet NATO šalių žvalgybos palydovai nefiksuoja nedidelių grupių žmonių judėjimo.
Vargu, ar Aljansas turi galimybes „matyti“ ir didesnių grupių judėjimą be sunkaus transporto ar karinės įrangos. Ir ne todėl, kad Vakarų šalys neturi žmogiškosios žvalgybos (HUMINT) išteklių, ar negali greitai koncentruoti techninių pajėgumų, pavyzdžiui, elektroninės ir ryšių žvalgybos, pakėlę savo AWACSus ar mažiau plačiajai visuomenei žinomas platformas.
Bėda mąstyme. Į vakarus nuo Vilniaus, Helsinkio ir Varšuvos, kelių tūkstančių migrantų artėjimas prie Aljanso sienų nėra laikomas didele grėsme, keliančią pavojų galingiausiai karinei pasaulio sąjungai.
Bet pabandykime įsivaizduoti tuos kelis tūkstančius mažomis grupėmis judančius link Lietuvos, Estijos ar Lenkijos, tarp kurių pagal iš anksto parengtą planą veikia keli šimtai gerai paruoštų ginkluotų diversantų, tokių, kurie kažkada buvo rengiami 22-jame atskirajame Rusijos specnazo batalione.
Arba visai netikėtą kelių dešimčių ginkluotų teroristų “atsiradimą“ Vilniaus centre, dideliame prekybos centre, kurie grobia įkaitus, šaudo į dešinę ir į kairę, kaip kokioje „Crocus City Hall“ arenoje.
O jei tuo pat metu „neidentifikuotieji ichtamnietu“ įsiveržia į šalį ant motociklų? O jei prasideda susišaudymas? O ką, jei išpuolis (kas labai tikėtina) būtų vykdomas didelių socialinių neramumų fone?
Neabejojame, kad Kremliui užtektų piktdžiugos patrolinti visą Aljansą, Vilniui siūlant pagalbą „kovojant prieš įsiveržusius teroristus“. Kaip 2022-jų sausį jie „padėjo“ Almatoje, Kazachstane, ruošdamiesi Kijevo šturmui.
Stebėdami tai, kas politinėje dienotvarkėje vadinama rytinio NATO flango „testavimu“, aiškiai, didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis įvardiname: testavimas – tai ne segmentinė, izoliuota, o tęstinio, etapinio scenarijaus dalis. Scenarijus turi pradžią ir pabaigą. Galimai planuojamą pradžios, kuri vakarų karyboje vadinama „formavimo (parengimo) operacija“ (anglų k. shaping operations), pabaigą maždaug nupiešėme.
Parodomosios diversinės grupės pasirodymas prie Estijos sienos – tyčinė galios demonstracija. Nereikia suklysti – tai nėra konvencinio karo veiksmai. Rusija niekur veržtis (kol kas) neketina. Tačiau šiuo ėjimu GRU siekė patikrinti, kaip greitai Estija (Aljansas) sugeba reaguoti į galimą karinę diversiją, per kiek valandų, o gal dienų, gali permesti parengtas reaguoti pajėgas, kokia technika bei kokiomis kitomis priemonėmis valstybė pasirengusi ginti sieną, kokios procedūros įveiklinamos realybėje.
O svarbiausia – kas vyksta NATO štabuose, kas laimi, ir kas pralaimi politinio kinkadrebio varžybose už uždarų durų.
Rusijos žvalgyba šiuo metu akylai stebi ir vertina, kas vyksta mūsų pusėje. Pagal Estijos bei NATO reakcijos adekvatumą, stiprumą bus priimtas atitinkamas sprendimas.
Jei Kremliaus chunta nutars, jog reakcija buvo silpna, siena pažeidžiama, ši vieta bus pažymėta, kaip tinkama galimam smūgiui. Ne parodomajam. Realiam.
Trumpiau tariant, Kremlius testuoja ne tai, kiek kartų viešoje erdvėje politikai pakartos žodį „provokacija“, o per kiek laiko prie sienos bus dislokuotas tam tikras karinių vienetų kiekis.
Ką daryti, kaip pristabdyti Rusiją? Mūsų galva, tokiais atvejais teisingiausiai elgiasi kaimynai lenkai, kurie nedelsdami siunčia į pasienį tūkstančius karių ir didelį kiekį karinės technikos.
Galbūt toks galios demonstravimas yra perteklinis, tačiau strateginė komunikacija suprantama ir Ivanui Gavnojedovų kaime: tokiu ėjimu Varšuva siunčia žinutę Maskvai, kad ji mato, ką Rusija daro ir ko siekia.
Tai lyg didžiulis skelbimas raudonomis raidėmis: bet koks įsiveržimas į mūsų šalies teritoriją gaus žaibišką, triuškinantį karinį atkirtį.
Kremlius kalba ir supranta tik veiksmo, galios, triuškinančių kirčių kalbą.
Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.
