Skelbti, [kad] tauta esanti gera, kilni, nedaug tereiškia, jeigu tautoje nėra nė pastangų gera būti. Tokie skelbimai yra tik tada naudingi, kada jie rodo, kokia tauta turėtų būti, ir žadina norą tokia būti. Bet jeigu skelbiame visa ką gera apie tautą, jai apklojus bloga, tada puvimas neišvengiamas. Ir ne po ilgo laiko bus puvėsių dvokimas.
Iš verguvės išėję, nenorėkime vienas kito pavergti!
***
Niekas taip neįrodo žmogaus valios silpnumo ir visiško jo niekšingumo kaip tai, kad savo žodžio ne[si]laiko. Ir nėra jokio santykiavimo su žmogumi, kurs žada, o manyt nemano to tesėti. Kur daug tokių žmonių yra, čia bendras darbas, bendras gyvenimas visai nėra galimas.
Visas gyvenimas liekasi niekingas. Kiekvienas atskiras žmogus, kurs žadėjęs, to neištesėjęs jį silpnina. Ir silpnina save.
Kurs žodį duoda ir jo ne[si]laiko, yra visų kitų skriaudėjas, bet labiausiai savęs paties. Yra tikras suglebėlis, tikriausia mazgotė. O kada daug tokių draugijoje arba net tautoje, tada ji bus amžinai silpna.
Jeigu norime, kad lietuvių tauta stiprėtų, pasistenkime kiekvienas duotąjį žodį ištesėti. Tada pamatysime, kaip mes patys stiprėjame ir kaip visas mūsų darbas daugiau pradės reikšti, ir visas gyvenimas įgaus tvirtumo. Jis bus nešamas tvirtėjančios žmonių valios.
Bet jo tvirtėjimas prasideda duotojo žodžio laikymu[si]. Jis silpnėja kas kartą, kad jo ne[si]laikome.
***
Kai kurie, melagiais pavadinti, žinoma, supyksta. Bet esmi patyręs, kad kitiems toks pravardžiavimas nėra taip labai skaudus. Jiems tik todėl nėra skaudu, kad juos melagiais vadina, kadangi meluoti arba teisybę sakyti jiems nėra didis dalykas. Nemato jie, kad melas ir teisybė skiriasi kaip pragaras nuo dangaus. Nepajaučia jie, kad žmogus, tų dalykų taip giliai neskirdamas, tėra lėkštas, tuščias, vienu žodžiu – niekšas.
Iš kūdikio dienų išlikę labai gražių atsiminimų apie lietuvių teisingumą. Žinau, kad mano tėvas kito lietuvio jam duotu žodžiu taip pasitikėdavo, lyg būtų tas jau pats veikimas. Neabejodavo tuo, kas jam kito lietuvio būdavo žadėta. Žodis būdavo taip tikrai ir ištesimas, kaip kad rytais saulė užteka.
Žinomas yra net vokiečiams tas lietuvių pasitikėjimas lietuviu. Rašoma, esą lietuviai skolindavo vienas kitam pinigų nereikalaudami jokio rašto, vien pasitikėdami duotu žodžiu. O to būdavo ir laikomasi. Ar nėra nuostabus žmonių teisingumas ir pasitikėjimas, kuris taip apsireiškė?!
***
Melagiai iš lengvo žudo žmonišką savo sielą. Ir pagaliaus pasilieka šešėliais, kurie atrodo kaip žmonės, bet kuriuose nėra žmogaus.
Jie kalba, pasako šį ir tą darysią. Ir visą savo veikimą ant to guldai. Bet pasirodo, jie nė manyti nemanė savo žodį vykinti. Tokie žmonės ir nededa svarbumo į tai, ką kitas jiems sako arba pažada. Taip tada nėra tikro ir tvirto santykiavimo tarp tokių žmonių.
Reikia pasistengti savo žodį taip vertu laikyti kaip savo asmenį. Žodį pakalbėjęs, o juo nesirūpindamas, pats save niekini. Bet žodį davęs ir visu savo žmoniškumu jį stodamas, savyje tvirtėji, tarsi augtum.
Todėl garbingo žmogaus žodis yra kaip kokia uola. Ant jos gali statyti daugelio metų veikimą. O tauta, kuri susideda iš tokių žmonių, kuriems žodis yra tarsi asmenybės dalis, taip stiprėja, kad ją nelengvai kas apversti galėtų.
***************
Ištraukos iš straipsnių „Kad atrodytų, kaip yra, ir kad būtų, kaip atrodo!“ (1929), „Siektinas mums kultūros laipsnis“ (1921), „Kaip svarbėti galima“ (1928), „Mūsų teisingumas“ (1912) ir „Lietuvių žodis“ (1911) iš rinkinio: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 259, 271, 282–283, 299, 301–302.
Parengė Dainius Razauskas
Žinoma, svarbu išlaikyti savo sąžiningumą ir skolas vėliau ar anksčiau teks grąžinti ir niekur nesidėsi. Tačiau realus gyvenimas yra labai sudėtingas. Būna situacijų, kai susirenki papildomą tikresnę informaciją ir tuomet, nori ar nenori, privalai atsižvelgti į pakitusį momentą ir atitinkamai naujai sureaguoti, jeigu nesi analfabetas. Žmogaus tobulėjimui negalima priešpastatyti jokių pasenusių taisyklių. Antraip gyventume pastovioje stagnacijoje ir apie kokią pažangą nė nesvajoki.
” Žmogaus tobulėjimui negalima priešpastatyti jokių pasenusių taisyklių. ” Gal galėtumėte išvardinti keletą pasenusių dorovės taisyklių ? Ir: apie kokią pažangą kalbate, kuriai tos taisyklės trukdo ? Kaip atrodo ta pažanga būtent ? Ačiū.