Pasitaiko kartais, žinoma, kad labai nuobodu klausytis, ką kitas praneša. Priežastis yra ta, kad jis neįžiebia mūsų sąmoningumo, o jį temdina, gal ir migdo arba tiesiog, jam viso to nenumanant, marina. Taip veikia klausytoją menko žmoniškumo kalbėtojas, kurs gal yra sveiko, stipraus kūno ir gyvos nuotaikos, bet be esmiškos šviesos.
Bet dar keistesnis yra skirtumas tarp to, kaip vyksta kalbėjimas ir rašymas. Kalbėdami jaučiame, kad mąstymas ir jo apsireiškimas vyksta suglaustai, vienoje vietoje. Širdis, galva ir burna santykiuoja lyg susiėję. Galvojimas išduoda čia pat ir kalbėjimą. Viskas vyksta visai savaimingai. Pamanai ir pasakai. Klausytojui pateikiama, ir jis pagauna.
O rašant mąstymas tūlus kartus kūlversčiais toli nusikelia. Mintys veržiasi vingiuotais takais per visokius gyvumo laipsnius. Todėl, norint rašyti, reikalingas visai kitoks susikaupimas ir visai kitoks sąmoningumas, kita dvasios laikysena. Žmogaus sąmoningumas turi būti sušvitęs, tarsi jis degte degtų. Tade rašte gali būti ir gyvo prasmingumo.
Žinoma, gana dažnai rašomi, kaip ir suplepami, visokie niekai.
Neužtenka to, kad grožinė raštija atvaizduoja kaip nors pasitaikiusį lietuvišką gyvenimą ir taip savo turiniu mano įrodanti lietuviškumą. Labai daug reiškia, ar vien jo tamsumai, menkumai, niekingumai, ar ir jo dorybės, vertybės vaizduojamos. Nepagrįsta teisintis tuo, kad gyvenimas parodomas, koks jis yra. Kiekvienas žmogus mato jo tik mažą skritulį, kuris negali būti visos tautos atvaizdu. Dar kiekvienas ir mato visa savaip. surūgusiam viskas rūgsta.
Ir pasitaiko dažnai taip, kad tūli rašytojai, gal to nė nujausdami, šmeižia savo tautą.
Tiesa, mūsų laikais apgailėtinu būdu visoj žmonijoj dvasinė žmonių šviesa, jų sąmoningumas yra visai ypatingai apsiniaukę. O šūkiai apie pažangą primena vaikus, kurie miške rėkauja jeib iš savo baimės iškiltų.
***
Žmogus kažką nori reikšti gyvenime, nori būti pastebimas, nori išgarsėti ir rašo. Toks noras yra didžiausiojo rašytojų skaičiaus akstinas dirbti.
Bet yra ir tokių rašytojų, kurie rašo, kadangi jų vidus yra sklidinas gyvumo. Jų darbas yra jų esmės atspindys, yra jos šiluma ir šviesa.
Tikras menininkas kuria būdamas sklidinas vidaus, būtent dvasios-sielos, gyvumo. Tasai jo gyvumas veržiasi į šį pasaulį, jeib čia spręstų savo uždavinį, eitų savo pareigas.
Kurs pats yra vargšas, nieko negalės kitam suteikti. Kurs pats tuščias, negalės nieko pildyti. Iš jo nekils didžio turinio veikalas. Todėl tūli vien niekų prirašo.
***
Kartais apie vieną antrą rašytoją sakoma, kad jis savo apysakose arba dramose parodąs, kokie žmonės yra iš tikrųjų. Bet ar jis tai daro? Ar ir galima tai daryti? Pagalvokime!
Laikraščiai dažnai praneša visokių žinių. Apie ką jie rašo? Žinoma, apie žmones. Ir ne visuomet pameluota, kas čia surašoma. Bet dažniausiai rašoma tiktai apie nelaimes ir žmonių nelabumus, jų nedorybes, piktybes. Imki kokį laikraštį tik nori – labai nuobodu visą tą bjaurumą skaityti.
Bet tūli žmonės jį tik ir ryja kiek galėdami. O laikraščio neskaito, kad jis bjaurių dalykų nepraneša.
Keista! Rodos, žmonės nevalgo dvėsenos ir panašių dalykų. Bet žinių apie būtus ir nebūtus tikriausio nesveikumo vyksnius – to jie nori. Ir nejaučia, kad visiškai apsinuodija.
Gal sako: nori žinoti, kas pasaulyje darosi, nori teisybę – tikrovę patirti. Bet ar skelbiamieji vyksniai yra iš tikrųjų visa tai, kas pasaulyje atsitinka? Man atrodo, kad tai tik dalis. O gal net labai maža dalis. Kas pasaulyje iš tikrųjų darosi, to ta dalis neleidžia suprasti. Priešingai, ji suklaidina žmones. Toks, kaip jis laikraščiuose rodomas, pasaulis nėra.
O laikraščiai ne vien klaidina žmones, jie juos ir purvina, ir nuodija.
***
O dabar vėl pažiūrėkime į tuos rašytojus, kurie parodo, kokie žmonės yra iš tikrųjų.
Manau, niekas to padaryti negali. Žmonės niekuomet nėra tie patys, bet nuolatai virsta kitokie. Amžinas jausmų-geidulių-aistrų pakitimas pastebimas. Kas žmogui buvo svarbu prieš dešimt metų, šiandien jam nieko nereiškia. Kuo jis džiaugėsi jaunas būdamas, tą jis peikia pribrendęs ir t. t.
O žiūrėkime į tautos, žmonijos amžių! Tai dar daugiau aiškėja, kad žmogus ir žmonių gyvenimas yra amžina srovė. O toj srovėje veikia įvairiausios jėgos. Viena yra šviesi – spindinti, kita yra tamsi – juoda, nešvari, destis, koks yra dangus virš jos.
Kas gali parodyti, kokie žmonės yra iš tikrųjų?
Bet pasižiūrėkime, ką tie rodo, apie kuriuos taip sakoma. Jųjų parodomi žmonės yra dažniausiai menko arba net menkiausio žmoniškumo paveikslai.
Teisybė, didžiausioji žmonių dalis nėra dar kilnaus, žymesnio žmoniškumo. Bet ir iš menkiausio žmogaus jis kartais sušvinta. O toliau ir menkiausias žmogus gyvai ilgisi pilnesnio, tauresnio žmoniškumo.
O kiek yra tikro žmogaus garbingumo žmonių? Apie juos nerašoma. Gerieji jų darbai nėra įdomūs. Kam juos minėti? O tada tūli ir sako: „Nėra gerų, kilnių žmonių.“ Bet teisybė ta, kad taip sakantieji nėra geri. O tačiau ir juose yra kartais gerų norų, gyvo tikrojo kilnaus žmoniškumo ilgesio.
Todėl kilnus žmoniškumas yra tai, kas sudaro žmonių esmę. Ir tas parašys, kokie žmonės yra iš tikrųjų, kurs atvaizduos esmingąjį žmogaus gyvenimą, o ne tas, kaip tūli laikraščiai, sukraus vien tik žmonių veikimus.
Ne tas yra realistas, kurs visa ko parodo, bet pirmiausia – ko giliausias žmonių ilgesys trokšta. Tuo jis tad ir žadina žmonėms tikrąjį žmoniškumą. Ir jis tai rašydamas parodo, kokie žmonės yra iš tikrųjų.
******************
Ištraukos iš straipsnių „Tautinės raštijos reikšmė ir uždavinys“ (1938), „Rašytojai menininkai“ (1926) ir vos patrumpintas straipsnis „Kokie yra žmonės iš tikrųjų“ (1928). Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 139–142, 146–147, 255–257.
Parengė Dainius Razauskas
“Surūgusiam viskas rūgsta… Ir dažnai pasitaiko taip, kad tūli rašytojai, gal to nė nujausdami, šmeižia savo tautą”. Auksiniai šie tavo žodžiai, Vydūnai. Nes tokių tūlų rašytojų matome ir šiandien, kurie, surūgusių desovietizacijos šūkių vedami šmeižia Justiną Marcinkevičių, Vilniaus Salomėjos Neries gimnaziją pasišauna pervadinti į šv. Kotrynos gimnaziją arba į lietuvių kalbos raštiją įvedinėja lenkų raidyno raides. Surūgus esi ir tu, Dobrowolska, pro sukąstus dantis švogždama “Vilno naše”. Atsirūgs tau šitas tavo surūgimas, Dobrovolska, Oi kaip atsirūgs gyvenime dar.
Keista, bet lengviau skaityti šitą Vydūno tekstą negu kokį kitą dabartinių žurnalistų tekstą su daugybe tarptautinių žodžių. Turbūt esmei pasakyti ar parašyti kartais užtenka savų lietuviškų žodžių.