Kultūra visuomet yra tokia, koks yra žmogaus pasaulio supratimas, tai yra – kaip žmogus pasaulį pasitinka. Kam jis skiria savo sąmonę, tat auga.
Buvo jau visokių kultūrų. Ką jos reiškė, tik retai kam žinoma. Dabar žūvančioji yra matematiškoji-materialistiškoji. Ji daugiausiai augo Europoj. Ją gaminusios tautos, jų pačių požiūriu, yra kultūringiausios. Lietuvių tauta ją gaminant nedalyvavo.
Prasidėjo ta kultūra nauju laiku, kurio rytmety švietė vardai Dekartas, Kepleris, Galilėjus, Niutonas ir t. t. Virto tikrenybe vis daugiau matematiškai apskaičiuojamas judėjimas ir sveriamoji materija su jėga. Į tai žmonės vis daugiau dėjo savo dvasios, ir iš materijos vis daugiau išaugo tų vaisių, kurie vadinami mūsų laikų technikos kultūra.
Bet dingo žmogui vis daugiau iš akių dvasinis pasaulio ir žmogaus turinys ir dvasinė abiejų prasmė. Gyvybė, psichiniai ir dvasiniai reiškiniai buvo laikomi tik pašalinėmis materijos būsenomis. Ir taip visas gyvenimas įgavo kitą prasmę. Lavinama buvo vien galia auginti ir kaupti visokias mintis, įvaizdžius, sąvokas, trumpai – lavinamas buvo intelektas.
Iš lengvo pradėjo žmonės numanyti, kad tai labai didis apsirikimas. Iš lengvo biologija ir psichologija pažino, kad jų sritys yra visai sau atskiros visame pasaulyje, su ypatingais įstatymais [dėsniais].
Žmogus kreipia savo dvasią daugiau į gyvybės, į psichinės, į dvasios-sielos sritis. Ir aišku, kad tosios vis daugiau svarbėja žmogui ir visam gyvenimui. Visai kitokie reiškiniai turi išaugti.
Rodos, kalbama dar apie technikos tobulėjimą, bet naujoji kultūra savo esme su ja nieko bendro neturi. Kur dvasinės jėgos pradeda daugiau reikšti, čia materinės pameta savo svarbumą.
O kas svarbiausia – žmogus pradės kitaip vertinti pasaulio prasmę. Gyvybė jam bus svarbesnė negu daiktas. Taip jau svarbės jam dvasinės žmogaus ypatybės. Dvasinė žmogaus ir viso pasaulio vertybė pradės vėl žmonių akyse šviesėti.
Lietuvių tauta nedalyvavo žūvančioj kultūroj. Bet gal ji dalyvaus naujojoj. O aišku, kiek ji čia dalyvaus, tiek ji reikš žmonijai ir tvirtins savo būvį geriau negu visais ginklais.
***
Lietuviai visai kitaip negu kitos tautos gyveno paskutiniais šimtmečiais, kada išaugo garsioji mūsų laikų kultūra. Per mūsų tautą plūdo kitų tautų dvasia ir veikimas ir mus spaudė.
Garsioji Europos kultūra žūva. Bet supraskime, ką tai reiškia! Kiekviena kultūros rūšis, ir garsioji techninė, turi savo reikšmę žmonijai. Kaip ši kultūra augo iš ypatingo žmogaus susitikimo su pasauliu, taip ji ir žadino jame visokias jėgas. Ypačiai geidimą viso ko turėti, viso ko patirti.
Kitaip sakant, žmonėms augo protavimo galia, bet ir godas, gobšumas, karštasis troškimas. Rūpinosi žmonės labai savo protavimo jėgų auginimu ir pasistengė kaupti visokius materialinius to protavimo gaminius.
Dabar atsiranda numanymas, kad žmogus gali auginti ir kitas – dar kilnesnes ir galingesnes – jėgas. O tuo laiku kaip tik lietuvių tauta pakilo iš vergovės su nors nežymia savo kultūra. Aukščiau už daiktą lietuviai iškelia gyvybę, aukščiau už kitų pavergimą – jųjų šelpimą.
Vokiečių laikraščių vienas antras rašė, kad lietuviai esą be troškimų viso ko susikrauti ir kad reikią jiems juos pažadinti. Jų akyse gobšumas yra kultūros požymis. Mūsų kultūros jie nematė. Tačiau ta kultūra yra, nors ir menka, vis dėlto tai, ką dabar žmonija auginti ruošiasi.
Tuo tarpu mes dabar skubinamės išauginti visa, ką kitur pradedama dėti į šalį. Kas kitų „kultūros“ centruose matyti, turi būti ir Lietuvos gyvenimo lizde randama. Lietuviai traukia savęspi visas nešvarias žūvančios kultūros putas. Ir tūli džiaugiasi, esą taip kuriama mūsų kultūra. Taip visame tūli lietuviai stengiasi gaminti „kultūros“ šmėklą, o ne jos gyvybę.
Mes turime su aiškiu žinojimu ir pasiryžimu auginti dvasios ir širdies kultūrą – tąją, kuri mūsų taip, kad ir silpnai, visais laikais buvo auginama. Nenorėkime susilyginti su kitais! Tai mūsų neverta. Ženkime savo takais! Ir žengsime žmonijos priešaky.
Sutrumpinti straipsniai „Naujoji kultūra“ ir „Mūsų kultūra“, pirmąsyk skelbti 1922 m. Darbymetyje. Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys, sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 39–42.
Parengė Dainius Razauskas
