J. Vaiškūnas. Savaitgalį „ypatingo astronominio reiškinio“ nebus: „rožinė pilnatis“ dangaus nenutvieks

Vėl dideliu tiražu paskleista, švelniai tariant, pseudomokslinė, sensacija. Eilinė metų pilnatis paversta išgalvotu „ypatingu ASTRONOMINIU reiškiniu“. O kad būtų įspūdingiau, pavadinta dar ir „Rožine Pilnatim“ arba „Rožiniu Mėnuliu“.

Pasak Delfi.lt, „savaitgalį prasidės ypatingas astronominis reiškinys: dangų nutvieks rožinė pilnatis“!!!

Nejaugi?

Tai štai, – balandžio 16 d. nebus jokio ypatingo astronominio reiškinio, tebus – eilinė pilnatis. Tokių pilnačių per metus būna 12, ir mūsų krašte jos vadinamos ne amerikoniškais, ne indėniškais, o lietuviškais mėnesių/mėnulių vardais: sausio mėnuo – sausio pilnatis, vasario mėnuo – vasario pilnatis ir tt.

Šiuo atveju tai bus BALANDŽIO PILNATIS. Mes nesame senovės indėnai iš Šiaurės Amerikos ir mūsų mėnesių/Mėnulių pavadinimai turi lietuviškus pavadinimus, perteikiančius žinias apie mūsų kultūrą, mūsų gamtą ir gamtinį laiką.

Įdėmiau pasiskaičius po Delfi.lt  skelbiamu rašiniu nurodytus šaltinius, iš kurių traukiama ši ypatinga žinia – nesunku įsitikinti, kad nurodytose interneto svetainėse niekur nerašoma, kad tai ASTRONOMINIS REIŠKINYS, bet visur aiškiai pabrėžiama, kad tai Šiaurės Amerikos indėnų tradicijai būdingas šio metų laiko Mėnulio pilnaties pavadinimas. Ir viskas.

Jeigu norima populiarinti Amerikos indėnų kultūrą Lietuvoje, tai taip ir reiktų rašyti, užuot skiedus pseudomokslinį kokteilį apie YPATINGUS ASTRONOMINIUS REIŠKINIUS nebuvėlius.

Balandžio 16 d. paprasta, na, gerai – krikščionims priešvelykinė – pilnatis tekės 20:03 val.. Tikslią astronominę pilnaties atmainą Mėnulis šį vakarą praeis 21:55 val. jau pasilypėjęs gerokai  aukštyn, pietryčiuose.

Lietuviškos žiniasklaidos pamėgtieji slaptingieji Mėnulio ir jo kaitą atitinkančių mėnesių vardai amerikiečių literatūroje ir kalboje atsirado daugiausia iš angliškai persakytų Amerikos indėnų. Dauguma jų susidarė Kolonijnėje Amerikoje, įtraukus Amerikos čiabuvių mėnesių vardus į to meto spausdintinius kalendorius, tokius kaip „Senųjų fermerių almanachas“ (Old Farmer’s Almanac).

 

1 of 3

- +

1. Alkas.lt ekrano nuotr.

2. Alkas.lt ekrano nuotr.

3. Alkas.lt ekrano nuotr.

Iš čia amerikoniškuose kalendoriuose atsirado tie savotiški Mėnulio pilnačių pavadinimai. Štai vienas iš tokių pavadinimų rinkinių: sausis – vilko mėnuo, vasaris – sniego mėnuo, kovas – kirmių mėnuo, balandis – rožinis mėnuo, gegužis – gėlių/žydėjimo mėnuo, birželis – braškių mėnuo, liepa – buko mėnuo (buck moon, čia buck – elnio patinas, plg. liet. bukas – miškinis ožys, stirninas), rugpjūtis – erškėto mėnuo, rugsėjis arba spalis – derliaus mėnuo, rugsėjis – kukurūzų mėnuo, spalis – medžiotojo mėnuo, lapkritis – bebro mėnuo, gruodis – šaltas mėnuo.

Čia reikia pažymėti, kad įvairių genčių indėnai tais ar kitais vardais vadino  ne tik Mėnulio pilnatis, bet ir visą mėnesį.

Mūsų kalboje Mėnulio ir Mėnesio vardai tapatūs, t.y. mėnuo – reiškia ne tik dangaus šviesulį, bet ir laiko tarpą – vieną 4-ių pagrindinių Mėnulio atmainų kaitos ratą, atitinkantį 4 savaites – 1/12 metų. Tad ir balandžio mėnesį danguje sušvinta ne amerikoniška ir ne indėniška ar rusiška pilnatis, o lietuviškas – balandžio Mėnulis, balandžio pilnatis.

O jei jau norime patraukti skaitytojo dėmesį paįvairinimu, tai verta prisiminti kitus liaudiškus šio mėnesio/Mėnulio pavadinimus, pvz.: mildvinis, sultekis, Velykų mėnuo. Taigi, ne kokių nors Šiaurės Amerikos rožinių flioksų spalvos Mėnulio pilnatis, o lietuviška – mildvinė, sultekio, Velykų pilnatis!

Mėnesių pavadinimais lietuvių kalba išsiskiria iš daugelio Europos kalbų, nes mes jų nesiskolinome iš lotynų kalbos, mes išlaikėme senuosius iš protėvių paveldėtus mėnesių vardus, susijusius su gamta: augmenija, paukščiais, gamtos reiškiniais ir žemės ūkio darbais. Sausis, vasaris, kovas, balandis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis ir tt.

Etnografiniuose užrašuose galima rasti  ir kitokius gamtinius šių mėnesių pavadinimus ir įvairias jų atmainas. Pvz.: kovinis, pusis, pustis, pusčius, ragutis, mažasis ragutis, karvelinis, balandinis, mildvinis, sultekis, žiedų, biržėtas, biržis, jaunis, kirmėlių mėnuo, pūdymo, sėjinis, sėmenis, paukštlėkis, rudugis, šilinis, šilų, viržių, spalinis, vėlių, lapkristis, grodinis, grudis, siekis, seikis, kalėdis ir kt.

Senųjų visuomenių pasaulėžiūroje Mėnulis reiškėsi ne kaip dangaus kūnas, o kaip išraiškingas dangaus ženklas – dėl savo išvaizdos kaitos tapęs seniausiu laiko matu. Mėnulio kaitos matais matuoti metų laikai ir žymėtos bendruomenės gerbūviui svarbios dienos – laikas, kurio negalima praleisti, kurį būtina išnaudoti veiklai ir būtent tai, kuriai tuo metu palanki gamta, kad užsitikrintum gerbūvį, kad išliktum.

Prieš rašant sensacingus, skirtus užsidirbti iš interneto lankytojų smalsumo rašinius, reiktų pirmiausia išmokti skirti du dalykus: 1) Mėnulį kaip dangaus kūną nuo Mėnulio-mėnesio – laiko mato, išreiškiančio ir per to mėnesio pavadinimą perteikiančio to mėnesio metų laiko ypatybes; 2) suvokti skirtumą tarp dangaus kūnų bei jų fizinių savybių ir jiems visuomenės priskiriamų kultūrinių, mitologinių ar kitokių reikšmių.