M. Kundrotas. Jeigu puls rusai

Šiandien labiau, nei bet kada, ginčijamasi, ar Lietuvai gresia išpuoliai iš Rusijos pusės. Vieni skaičiuoja šios valstybės karius šalia mūsų sąjungininkų sienų, kiti baimingai varto XX-ojo amžiaus I-os pusės spaudą, ieškodami asociacijų su dabartimi, kiti prunkštauja: mums jau trisdešimt metų kalba, kad rusai puola, vargšai niekaip nesugeba užpulti!

Aišku tiek, kad Rusija tikrai laiko mus savo įtakos zona ir mielai susigrąžintų mus į savo sudėtį. Užtenka pavyzdžių, kuo siekiai išsiveržti iš Kremliaus įtakos erdvės baigėsi Ukrainai ir Gruzijai. Karu ir dalies teritorijų atplėšimu.

Naiviems ar nupirktiems šaipokams galima atsakyti taip pat pašaipiai: Rusija niekada nieko nepuolė, visi jos karai vykdavo savose teritorijose, ji tiktai gindavosi. Besigindama išsiplėtė nuo Karaliaučiaus ir Karelijos iki Čiukotkos ir Kurilų. Kaip taisyklė, tai Rusiją kas nors puola, ir beveik visada – mažesnės ir silpnesnės šalys: Baltijos valstybės, Čečėnija, Gruzija, Ukraina… Bepigu gintis.

Dažnas rusas ir šiandien mieliau vaikščios pliku užpakaliu, gyvens pusbadžiu, bet užtai visi jo bijos. Ne veltui karikatūrininkai vaizduoja Kremliaus diktatorių kaip pavianą su sprogstamuoju užtaisu. Visa laimė, kad Rusija nėra vienintelė šalis, disponuojanti grėsmingais ginklais.

Tai – viena reikalo pusė. Kita – tokia, kad norai ir galimybės gali skirtis. Vladimiro Putino Rusija nėra nei Josifo Stalino Sovietų Sąjunga, nei juolab – Adolfo Hitlerio Vokietija, nors ambicijomis joms prilygsta. Tai – didžiulių etninių ir socialinių konfliktų kratoma šalis, valdoma tarpusavyje besivaržančių įtakos klanų, su vis krentančiais vadovų reitingais, faktiškai jau praradusi dalį Sibiro kinų naudai ir vis labiau pati tampanti Kinijos vasale, o Šiaurės Kaukazui mokanti duoklę už tai, kad šis formaliai liktų jos sudėtyje.

Be išvardytų aplinkybių yra dar trys svarbūs veiksniai, skiriantys Kremliaus režimo norus nuo galimybių.

Pirmas veiksnys – tai NATO blokas. Lietuva su savo Baltijos sesėmis priklauso galingiausiam kariniam blokui per visą žmonijos istoriją. Ne, jis nėra gerasis samarietis, saugantis savo narius iš artimo meilės. Viskas daug praktiškiau: NATO lyderės – JAV ir visas anglosaksų pasaulis – siekia pasaulinės galios, varžosi dėl įtakos su Rusija ir Kinija, tad nėra suinteresuotos prarasti vieną ar kitą erdvę varžovų naudai. Džiugu, kad pasauliniame galių žaidime ir mažesnės valstybės tampa svarbios.

Pradėti konvencinį karą su NATO reiškia pradėti jį su visomis jos šalimis. Galbūt tai sugebėtų jungtinis Rusijos ir Kinijos blokas, ir tai dar klausimas, kaip toks karas baigtųsi. O kol kas Kinija mieliau renkasi tiesiog supirkti silpnesnes Azijos, Afrikos ir – taip! – Europos šalis, nei veltis į ginkluotus konfliktus.

Ji net atsiskyrusią savo koloniją – Taivaną – palieka ramybėje, pasitenkindama status quo. Kam jai karas dėl Rusijos, kuri artimiausiu metu pati taps kliūtimi įsisavinti sėkmingai kolonizuotas teritorijas Sibire?

Tie, kurie šiandien gąsdina karine Rusijos grėsme, prieš porą dešimtmečių aktyviai agitavo stoti į NATO, o taip pat – į mažai, kuo čia dėtą Europos Sąjungą, kad tos grėsmės išvengtume. Dėl Europos Sąjungos tada buvome skirtingose barikadų pusėse, dėl NATO – vienoje komandoje. Tad kas nutiko, kad šie žmonės dabar praranda pasitikėjimą NATO? O gal jie tiktai blefuoja?

Antras veiksnys – branduolinis ginklas. Šio veiksnio dėka Šaltasis karas XX-ojo amžiaus II-oje pusėje taip ir netapo karštuoju pasauliniu karu. Tiek Maskva, tiek Vašingtonas disponavo – ir disponuoja – ginklais, kurių panaudojimas sunaikintų visą žmoniją, visą gyvybę ir pačią planetą. Abi pusės tai žino ir kiekviena jų žino, kad ir kita pusė tai žino. Nei vienos pusės lyderiai nėra Pilėnų Margiriai, tai – pernelyg pragmatiški žmonės, kad veltųsi į karą, kuris juos pačius pražudytų. Paradoksalu, bet grėsmingiausias mirties įrankis šiandien yra pasaulinės taikos garantas.

Trečias veiksnys – Rusijos priklausomybė nuo eksporto. Ši šalis ir jos režimas laikosi ant eksportuojamų gamtinių išteklių. Be eksporto ji išsyk taptų eiliniu Trečiojo pasaulio užkampiu. O tada jau lauk ir pilietinio karo. Net J. Stalinas vos išvengė perversmo, o V. Putinas realiomis galiomis šalies viduje labiau primena vargšą Nikolajų II-ąjį. Jei Vakarų šalys būtų mažiau pragmatiškos, jos jau dabar galėtų paskelbti Rusijai embargą ir jos režimas žlugtų per keletą metų. Kita vertus šiam pragmatizmui NATO bloke turime dėkoti už šio bloko stabilumą ir savo pačių saugumą.

Taigi, įprastinio konvencinio karo tikimybė iš Rusijos pusės – itin menka. Tačiau lieka informacinio karo grėsmė. Tiesą sakant, toks karas jau vyksta. Statistiškai beveik trečdalis Lietuvos gyventojų palaiko Rusijos režimą arba ilgisi sovietų, o dažnai šios dvi pozicijos reiškiamos kartu. Tad labai tikėtina, kad artimiausiu metu Seimo rinkimuose turėsime puikiai parengtą Kremliaus Penktąją koloną. Jei šiai jėgai pavyktų prasibrauti ir į valdančiąją koaliciją, ore pakibtų ir narystė NATO. O tada galima tikėtis visko. Buvęs Lietuvos Prezidentas jau važinėjasi pas V. Putiną derinti veiksmų ir ragina Lietuvą demilitarizuotis.

Prie Penktosios kolonos gausėjimo prisideda ir pseudoliberali politinė-informacinė-akademinė sistema, kuri visa, kas prieštarauja pseudoliberalizmui, tapatina su putinizmu. Prigimtinė šeima, krikščioniška moralė, netgi tautinė savimonė rašomos į V. Putino koncepcijų sąrašą. Ir tada žmonės, kurie nėra pseudoliberalai, bet stokoja subtilesnio, kritiškesnio požiūrio, galvoja: gal tas V. Putinas – geras vaikinas?

V. Putino, kaip konservatyvaus nacionalisto, įvaizdis realiai remiasi į vieną, itin siaurą aspektą – LGBT partijos apribojimą. Visa kita – arba melas, arba pritempinėjimai. Imigracijos aspektu Rusija – tokia pati kosmopolitinė skylė, kaip šiandieninė Vakarų Europa.

Abortais ir skyrybomis ji taip pat pakankamai „vakarietiška“. Rytietiška ji lieka socialine atskirtimi, autoritariniu represiniu valdymu ir korupcija. Pompastiškas religijos eksponavimas ir šūkiai apie didįjį Rusų pasaulį – tik fasadas, už kurio glūdi nustekenta, pervargusi, išmirštanti tauta.

Kas dar gali įkvėpti šiuos žmones palaikyti režimą – tai greitas ir pergalingas karas. Šis motyvas suveikė Čečėnijoje ir Gruzijoje. Bet net Ukrainoje toks scenarijus užstrigo ilgam. Vakarai aiškiai pasakė, kad Ukraina gali tapti V. Putinui tuo, kuo A. Hitleriui tapo Lenkija, tai yra – paskutine kantrybės riba.

Tad net Ukrainos atžvilgiu atviras konvencinis karas – mažai tikėtinas. Nebent Vakarai išduotų Ukrainą, kaip jau išdavė Gruziją. Mūsų gi padėtis – kita, mes – galingo branduolinio bloko nariai. Net vienos šalies-narės išdavystė reikštų viso ilgai ir sunkiai konstruoto galios bloko žlugimą.

Išvada – tokia, kad nuo ginkluoto karo iš Rusijos pusės esame sąlygiškai saugūs. Kas kita – informacinis karas. Čia yra, kur padirbėti. Jei Lietuvoje veiktų normalus įstatymas, baudžiantis už priešiškos valstybės propagandą, nereikėtų pritemptų bylų dėl tariamo šnipinėjimo.

Ką gali iššnipinėti marginalas Algirdas Paleckis, kurio prorusiškumas žinomas visai tautai? Jis tikrai turėtų sėdėti, kaip ir Vaidas Lekstutis, Kazimieras Juraitis ir Laurynas Ragelskis, bet dėl visai kitų priežasčių, nei iš lubų traukta byla.

Kremliaus propaganda, kaip ir LGBT bei kosmopolitizmo propaganda, yra veikimas prieš tai, kas dar liko iš Lietuvos valstybės ir prieš jos konstitucinę tautą. Tad valstybės gaivinimas ir stiprinimas turėtų vykti kartu su destrukcijos užkardymu.

O kol kas paklauskime savęs: kodėl pseudoliberalai, kurie labiausiai gąsdina mus konvencinio karo grėsme, ligšiol saugiai sėdi Lietuvoje?

Pirmas variantas – jie yra tikri patriotai, pasirengę mirti Lietuvoje ir už Lietuvą.

Antras variantas – jie puikiai žino, kad jokio ginkluoto karo čia nebus.

Spręskite patys, kuris iš šių dviejų variantų labiau tikėtinas.

Autorius yra politologas

Spausdinti