A. Matulevičius. Šventiniai pamąstymai, kaip nėra, bet galėtų būti

Artėja didžiosios metų šventės. Man šv. Kalėdos nuo vaikystės buvo paslapties, stebuklo laukimo dienos. Sakoma, kad su metais mes ne tik įgyjame patirties, bet ir vėl tampame panašiais į vaikus, kurie dar tiki stebuklais. Ir žinote, nematau čia jokios prieštaros ar nusikalbėjimo. Tikime į pomirtinį gyvenimą ar kitokią sielos energetinę būseną, kurios egzistavimas jau lyg ir neprieštarauja kvantinės fizikos dėsniams. Arba – netikime, nors šiaip jau turbūt kiekvienas žmogus, ruošdamasis susitikti su Nežinomybe ar Amžinybe, vis dėlto nori kažkuo tikėti ar dėl kažko viltis.

Todėl, belaukiant šventų Kalėdų, man norisi pasvajoti, kad ir mūsų Tėvynėje gali įvykti stebuklų. Visų pirma, kad mes pradėtume įgyvendinti patį svarbiausią ir esminį mūsų kaip valstybę atkūrusios Tautos ir bendruomenės užduotį – išmoktume susitarti ir būti vieningais siekiant svarbiausių tikslų. Ar bent jau pradžiai pradėtume civilizuotai, be įžeidžiančių epitetų, be neapykantos kitaip manančiam, diskutuoti.

Būtent sugebėjimas susitarti dėl bendrų dalykų, dėl bendros veiklos ir buvo pirmoji tokių valstybių, kaip Šveicarija, Skandinavijos šalys, Singapūras, Naujoji Zelandija, Australija, Kanada, suklestėjimo sąlyga. Būtent todėl, kad sugebėjo susišnekėti, susitarti, šios šalys ir tapo solidariomis klestinčiomis bendruomenėmis. Patikėkite, tokia gali tapti ir Lietuva, tik tam be jau paminėtos esminės prielaidos – susišnekėjimo – būtina kantriai, kartais gal net taip, kaip tėvai aiškina savo vaikams,  susitarti dėl kelių fundamentalių principinių nuostatų.

Tos nuostatos būtų šios:

1) Atsisakyti patyčių ir tai pirmiausia padaryti žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Patyčios turėtų būti prilygintos nesantaikos kurstymui, už jas derėtų bausti, jas viešai smerkti.

2) Vagys ir kyšininkai turi tapti ne tik teisėsaugos institucijų persekiojimo ir labai griežto baudimo objektais, bet ir smerkiami bendruomenėje kaip nevisaverčiai jos nariai. Nė vienas atvejis negali būti paliktas neištirtas ir nesulaukti adekvataus įvertinimo – kaip ir viešo pasmerkimo.

3) Vengimas dirbti ir siekis gyventi kitų sąskaita turi būti netoleruojamas ir smerkiamas. Bet kokia naudinga veikla – gerbiama ir vertinama tiek finansiškai, tiek moraliai.

4) Visa sąmoninga, naudinga veikla ne tik versle, bet ir švietime, moksle, kultūroje, sveikatos ir socialinės apsaugos sferose yra vertintina kaip kūrybinė, nešanti bendruomenei materialinę bei dvasinę naudą ir kurianti pridėtinę vertę.

5) Visi darbinės veiklos dalyviai, o ne vien kapitalo investicijos, yra vertinami ir traktuojami kaip naujos pridėtinės vertės kūrėjai (nes kapitalas pats savaime nieko nesukuria!) ir pagal asmeninį indėlį turi teisę gauti dalį tos sukurtos vertės.

6) Neleidžiamas bendruomenės narių žeminimas dėl įgimtų mažesnių gabumų, mokant jiems žemesnį atlygį, neatitinkantį jų atliekamo darbo. Tai vertintina kaip darbuotojų išnaudojimas ir griežtai draudžiama.

7) Visas viešas žmonių gyvenimas, įskaitant ir darbinę veiklą, privalo būti skaidrus ir skaidriai viešinamas.

8) Bendrų valstybės reikalų tvarkymas (kas įvardijama kaip politinė veikla) vykdomas realios valstybės piliečių daugumos konsensuso (sutarimo) pagrindu, laikantis priimtų taisyklių ir jas vienodai taikant visiems piliečiams. Galioja nuostata – ne tik visi lygūs prieš įstatymą, bet ir visi privalo elgtis moraliai.

9) Užtikrinant skaidrų valstybės reikalų tvarkymą visų pirma:

a) įteisinamas privalomas visų piliečių dalyvavimas demokratiniuose rinkimuose ir referendumuose;

b) įtvirtinama nuostata, kad į politinę valdžią gali būt renkami tik nepriekaištingos reputacijos, savo gyvenimu ir prasminga bei naudinga veikla nusipelnę valstybės piliečiai. Šie reikalavimai įteisinami kandidatams ir taikomi visiems politikams, valstybės tarnautojams, pareigūnams, žiniasklaidos atstovams ir verslininkams;

c) rinkimuose leidžiama naudoti tik labai ribotus skaidrius finansinius resursus. O skaidrų ir visiems vienodą viešumą užtikrina valstybė.

10) Laisvas žodis nesuderinamas su privačia, naudos siekiančia žiniasklaida. Šalia komercinės žiniasklaidos egzistuoja valstybės finansuojamos atviros bei skaidrios žiniasklaidos priemonės, kurios užsiima ne bulvaru ir skandalais, o bendruomenės švietimu bei informavimu.

Susitarus dėl išvardintų principų, galima žengti praktinius tų principų įgyvendinimo žingsnius. Suprantama, jų būtų labai daug ir įvairių, paminėsiu tik kelis, kurie tiktų šventiniam apmastymui, kai mūsų visų širdys, nežiūrint ideologinių nuostatų, linksta prie to, kas gera, prasminga.

Manau, kad būtų galima tartis ir imtis pirmųjų svarbių sprendimų jau šiuo metu. Tam reikėtų:

• Mano sukurtos Skaidrumo sistemos koncepcijos pagrindu ateinančiais metais paruošti Skaidrumo sistemos kodeksą. Pastaba: tai leistų, atėjus rinkimų metams, ne tuščiai plepėti ir dalinti melagingus pažadus, o rimtai padiskutuoti, kaip Lietuvoje pereiti prie visiško skaidrumo visose gyvenimo ir veiklos srityse.
• Įgyvendinant pirmą pasiūlymą, neišvengiamai būtų paliestas visos politinės sistemos, o lietuviškai – valstybės reikalų tvarkymo – segmentas. Jis didžiulis, bet yra keli esminiai dalykai:

a) ateina laikas apsispręsti, kas bendruomenei geriau – nežabota konkurencija visose gyvenimo sferose, jau daug kur peraugusi į antagonizmą, neapykantą (gal iš čia auga ir patyčių bei skandalų „kultūra“), ar vis dėlto – bendradarbiavimas, kurį mums diktuoja eksponentiškai augantis mokslo ir technologijų potencialas;

b) pinigų, ypač nelegalių, naudojimas rinkimuose ir iki jų, net paperkant žurnalistus, kad šie kviestų į laidas, arba reitingų auginimas, už tai susimokant agentūroms;

c) ne darbo, ne veiklos rezultatai, lemiantys populiarumą, o viešųjų ryšių specialistų manipuliacijos, populiarinant net negerus darbus atliekančius;

d) teisingumo atkūrimas ir visos teisinės sistemos išvalymas nuo korupcijos ir apgaulės liūno;

e) valstybės raidos tęstinumo uždavinys, besikeičiant valdantiesiems, ir jos reikalų tvarkymo profesionalumo lygio kėlimas;

f) socialinio dialogo sistemos sukūrimas ir jos pastovus tobulinimas, ir t.t. ir pan.

• Tiesioginės demokratijos taikymas, kuriam reikia:

a) privalomo visų piliečių dalyvavimo rinkimuose;

b) dažnesnio referendumų rengimo;

c) visuotino visuomenės narių švietimo – mokymo būti piliečiais, kurie turi teises ir pareigas ir nuo kurių priklauso, kokia valstybė bus.

• Pažangių, anksčiau paminėtų šalių patirties studijavimas ir jos panaudojimas mūsų sąlygomis. Kaip pavyzdys galėtų būti ir pas mus nutylimas Šveicarijos atvejis, kai parlamente nėra opozicijos: visi tautos išrinktieji sutelktai dirba savo šaliai, kuri klesti. Kodėl to nepanagrinėjus įdėmiau?

Šiuos šventinius pamąstymus dar būtų galima tęsti ir tęsti, bet taip ir šventes praleistume. Be to, po švenčių, net ir pačių gražiausių, visuomet neišvengiamai prasideda kasdienybė, o ji gerokai skiriasi nuo svajonių. Tačiau nepraraskim vilties ir tvirtai žinokim, ko norim ir ko siekiam kaip tauta bei valstybė, ir tai išsipildys. Išsipildys taip, kaip ne sykį išsipildė mūsų slapčiausi prašymai Kalėdų Seneliui. Tegul jis atneša į mūsų šalį Vienybės metus. O jei bus vienybė, tai mes sugebėsime susitarti ir dėl pačių svarbiausių tikslų. Su šventomis Kalėdomis, brangūs tėvynainiai!

Autorius yra Politikos ir verslo ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.