A. Lapinskas. Lietuva-Lenkija: jokių tarpvalstybinių kivirčų nėra

Atsiliepti į gerbiamo Seimo nario Egidijaus Vareikio straipsnį, ar kaip jis įvardijo – paskaitą, po pusantro mėnesio nuo jos pasirodymo, gal ir nėra gero tono požymis, bet jo „Paskaita apie Lietuvos taiką su Lenkiją“, manyčiau, tikrai neprarado aktualumo.

Dėl pačios paskaitos, žinoma, jokių pretenzijų negali būti, tai profesionalus ir aukštos kokybės darbas. Vis dėlto, norėčiau brūkštelėti keletą pastabėlių dėl kelių vertinimo momentų, o konkrečiai – dėl kai kurių E.Vareikio teikiamų esamos padėties apibrėžimų.

Pirmiausia, dėl paskaitos pavadinimo. Taikai, o jei tiksliau – taikos sutarčiai sudaryti visada yra būtinos bent dvi šalys. Jeigu viena iš jų lieka kariauti, o kita sako, kad skelbia taiką, tai bus jau ne taika, bet kapituliacija. Lietuvai skelbti taiką su Lenkija nėra jokio pagrindo, nes Lietuva jokių karo, žinoma šaltojo, veiksmų – ultimatumų, skundų ir peticijų Europos institucijoms bei tai pačiai Lenkijai dėl jos vidaus politikos nereiškia. Visi tokie veiksmai – aštrūs raštai ir žodžiai Lietuvos vidaus politikos adresu girdimi ir matomi tik iš Lenkijos pusės.

O Lenkijos premjero Donaldo Tusko mestą akibrokštą, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos valdžios santykiai su lenkų tautine mažuma, vertėtų įvardyti be jokių užuolankų: tai grubus ultimatumas. Suprask, Lietuva, norėdama gerų santykių su Lenkija, privalės Lietuvos lenkams suteikti ne tik Lietuvos, bet ir analogiškiems Lenkijos įstatymams prieštaraujančias privilegijas, būtent tokių nori Lietuvos lenkai. Ačiū Dievui, toks Lenkijos spaudimas tai dar ne tiesioginis jėgos naudojimas, bet abejingumą Lietuvos europinei plėtrai nuo Vyslos krantų mes tikrai jaučiame.

Taigi, Lenkijos manymu, Lietuvos valdžios santykiai su lenkų mažuma yra blogi, todėl ir Lenkijos su Lietuva tokie pat. Atskiri Lenkijos veikėjai vos ne kas savaitę sau leidžia tvirtinti, kad Lietuvos lenkai yra persekiojami dėl kalbos, žemės, švietimo. Kaip tik dėl to persekiojimo galėčiau lenkų pusei priminti keletą sakinių iš Lenkijos istorijos tekstų.

„1939 m. kovą vokiečių propaganda pradėjo isterišką kampaniją dėl persekiojamos vokiečių mažumos Lenkijoje“… „1939 m. gegužę vokiečių spaudą užplūdo dramatiški pranešimai apie persekiojamą vokiečių tautinę mažumą: Aukštutinėje Silezijoje [ji priklausė Lenkijai] užpuldinėjami laikraščių pardavėjai, išdaužomos vokiečių parduotuvių vitrinos, lenkų vaikai apmėto akmenimis mokinius, einančius į vokiečių mokyklas. Ir liudininkai, ir aukos tuose tekstuose būdavo be pavardžių. „Du vokiečiai“, „Pagyvenusi vokietė“ pasakojo, kaip jiems vis sunkiau gyventi tarp agresyvių lenkų“… „Hitleriui esą persekiojamos vokiečių mažumos teisių gynimas tapo pretekstu užimti Čekiją 1938 m., o vėliau Lenkiją 1939 m.“

Lenkijos dievagojimaisi, kad vokiečių mažumai jokie persekiojimai negrėsė, tuometinio Vokietijos vado neįtikino, jis nutarė, jo įvardijimu, „sezoninę valstybę“ Lenkiją ištrinti iš pasaulio žemėlapio…
Dabartinė Lenkijos kaltinimų Lietuvai lavina dėl lenkų persekiojimo 100 proc. atitinka anų laikų Hitlerio Vokietijos retoriką – ir dėl agresyvių lietuvių, ir dėl konkretybių trūkumo, ir dėl elementaraus melo. Jau vien nuo šių analogijų Lenkijos pusei turėtų būti, švelniai tariant, nelabai smagu, o Lietuvai jau tikrai neramu.

* * *

Apie karą gerbiamas E.Vareikis kalba ir švietimo fronte: „Diskusija, geras ar negeras Švietimo įstatymas virto beveik jau karu tarp Lietuvos ir Lenkijos… stebint, kaip nežiniukiškai lietuviai ir lenkai drabstosi purvais…“.

Praleiskime karą, bet žodis „diskusija“ čia juk irgi netinka! Diskusija vėlgi gali būti bent tarp dviejų subjektų, o jų nėra. Yra tik Lenkija ir bendram fronte su ja Lietuvos lenkų veikėjai, kurie vos ne kasdien lieja purvus Lietuvos kryptimi.

Į priešingą pusę skrendantys Lietuvos prašymai, pvz., dosniau finansuoti Lenkijos lietuviškas mokyklas tėra tik mandagios užuominos palyginti su triukšmingais Lenkijos politinės artilerijos apšaudymais prieš Švietimo įstatyme numatytą normalų lietuvių kalbos mokymą.

Ankstesnė tvarka, kai Lietuvos lenkų mokyklose nemokėdami vieno iš pagrindinių mokymo dalykų, turiu mintyje lietuvių kalbą, lenkų mokiniai gaudavo tokį patį brandos atestatą kaip ir lietuviškų mokyklų mokiniai, neatitiko jokių sveiko proto kriterijų, beje ir analogiškos Lenkijos švietimo praktikos.

Grįžkime į patį švietimo fronto sūkurį. Kaip minėjau, jame pliekia tik lenkų sunkioji artilerija, suprantama, kad tokiame triukšme apie mandagumą ir tarpvalstybinių santykių etiką niekas nė neprisimena. Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis netgi pripažinęs, kad lenkiškų mokyklų tinklas Lietuvoje yra didžiausias pasaulyje, čia pat priduria, kad Lietuva jį paveldėjo iš sovietinių laikų, be to, anot R.Sikorskio, „[švietimo] įstatymas numato [lenkiškų] mokyklų uždarymą… prievartinę asimiliaciją“.

Jam pritaria ir žinomas Lenkijos politikas Jaroslawas Kaczynskis, jo manymu, „naujasis Lietuvos švietimo įstatymas sudavė skaudų kirtį lenkų švietimui šiame krašte“… tai stipriausias smūgis lenkams per keliasdešimt metų… net sovietų okupacijos laikais švietimo nuostatos buvo lenkams palankesnės nei dabar… švietimo įstatymas tai gerų lenkų ir lietuvių santykių griovimo viršūnė“.

Po tokios kanonados reikėtų manyti, kad prie sovietų Lietuvos lenkai jautėsi visai gerai, o štai dabar pasidarė žymiai blogiau… Tokiu atveju logiška būtų paklausti: jeigu kokiu nors stebuklu grįžtu sovietinė valdžia, t.y. sugrįžtu okupacija, tai lenkai turbūt ją sveikintų, išsiilgę to rojaus? Lenkijos politikų kalbos inspiruoja tokio klausimo kėlimą, o gal sufleruoja ir atsakymą.

Bent kiek žinančiam esamą lenkų švietimo padėtį tie paistalai apie lenkų mokyklų uždarymus ir asimiliacijas tėra gryniausias pramanas, tačiau Lenkijos politikai juos priima už gryną pinigą ir kelia triukšmą ne tik Lietuvos ir Lenkijos fronte, bet bando jį išplėsti toli už mūsų valstybių ribų.

Tvirtinimas, kad sovietmečiu lenkams buvo geriau, yra visiškai įžeidus ir patiems Lietuvos lenkams. Negi aklinai uždaryta Lietuvos Lenkijos siena buvo toks gėris? O kai dėl geresnio anuometinio lenkų švietimo su privalomomis sovietinėmis doktrinomis, visą ugdymo procesą sukant kuo geresnio rusų kalbos ir tuometinės ideologijos klišių mokėjimo link, tai panašios švietimo nuostatos juk buvo ir vadinamojoje liaudies Lenkijoje, negi tuomet joje irgi buvo geresnis gyvenimas nei dabar?

Paskutinės naujienos šiame fronte irgi yra gana įdomios, turiu mintyje Lietuvos lenkų veikėjų požiūrį į bendros Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų komisijos veiklą, ji puolama su ne mažesniu azartu, kaip ir pats švietimo įstatymas. Anot tų veikėjų, komisija nagrinėja ne tai, ko reikia, o pati komisija irgi sudaryta ne tokia, kokios reikėtų. Aišku, šiame puolime labiausiai kliūna Lietuvos švietimo viceministrui Vaidui Baciui, bet nemažai pretenzijų reiškiama ir pačios Lenkijos ekspertams, anot „Kurier Wilenski“, „Lenkijos delegacijai kažko trūksta“…

Beje, tame pačiame laikraštyje yra ir Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumo laiškas minėtos komisijos vadovams ir nariams, kuriame jau net nekalbama apie suvienodinto egzamino įvedimą kada nors vėliau – tą siūlo Lenkijos atstovai, bet jau aiškinama, kad pasirengti tokiam egzaminui iš viso nebus įmanoma. Kodėl? Todėl, kad sustiprinus lietuvių kalbos mokymą, tautinių mažumų mokyklų 9-10 klasėse dabar yra 34 savaitinės pamokos, kai lietuviškose – 32.

Štai jums ir pretekstas dar vienam šauksmui dėl lenkų diskriminacijos: Lietuvos valdžios prispaustiems lenkų vaikams yra sunkiau mokytis negu lietuviams… Bet juk Punsko lietuviškoje mokykloje pamokų skaičius irgi yra didesnis nei lenkiškoje, nes prie visų Lenkijos mokyklose reikalaujamų dalykų, jokių dalykų nesilpninant, prisideda dar ir lietuvių kalba. Lenkijos valdžia lietuviukams sako trumpai drūtai: jeigu jums per sunku mokytis lietuviškoje, eikite į lenkišką mokyklą. Tačiau Punsko mokiniai nesiskundžia ir tik džiaugiasi, kad dar turi lietuvišką mokyklą.

Kas kita – Lietuvos lenkai. Čia jie piktinasi viskuo, kuo tik gali ir todėl su nostalgija prisimena sovietinius laikus. Tada, galiu priminti, sovietinės armijos karininkų vaikai rusų mokyklose iš viso būdavo atleisti nuo lietuvių kalbos mokymo, nes jų tėvai nebuvo garantuoti, kad Lietuvoje užsibus ilgesnį laiką ir nebus perkelti kur nors už Uralo – kam tuomet mokytis nereikalingo dalyko. Negi Lietuvos lenkų tėvai irgi save norėtų prilyginti anų laikų sovietų klajokliams?

* * *

„Šiandien etninis kivirčas jau peržengė valstybių sienas. Į nesutarimus jau įtraukti ne tik moksleiviai ir mokytojai“, – rašo E.Vareikis. Pagal tokį aiškinimą atrodytų, kad kur nors netoli Kauknorio ežero vienoje sienos pusėje renkasi Kapčiamiesčio lietuviai, kitoje – Berznyko lenkai (beje, čia gyvena ir lietuvių, dėl jų pačių ramybės jie to neafišuoja) ir kivirčijasi pagaliais ar bent negražiais žodžiais. O iš minimų esą nesutarimų atrodytų, kad kur nors Neries pakrantėje pagalius vieni į kitus svaido Vilniaus lietuviškų ir lenkiškų mokyklų moksleiviai.

Nieko to nėra. Jokių tarpvalstybinių kivirčų, jokių lietuvių ir lenkų vaikų nesutarimų. Yra tik saujelė Lietuvos lenkų konfliktiškos prigimties veikėjų, kurie kaimynų valstybės televizijai ir netgi patiems valstybės vadovams nuolat transliuoja žinias apie pragarą Vilniaus krašte (žinoma, paprašydami už šias žinias ir pinigų). Jiems padeda tokių pat triukšmingų revanšistinio mentaliteto žmonių būrelis Lenkijoje.

Nėra jokio tarpvalstybinio karo, kaip ir kivirčų šalies viduje. Bet lenkų pusės provokacijų, šmeižtų, įžeidinėjimų – kiek tik nori, ir Lietuva, pripažinkime, džentelmeniškai laikosi į juos neatsakydama. Būtent taip, aišku apgailestaujant, reikėtų įvardyti dabartinius Lietuvos valdžios santykius su lenkų tautine mažuma, o galų gale ir pačia Lenkijos Respublika.