A. Medalinskas: Lietuvoje nėra radikalaus nacionalizmo pavojaus

„Lietuvoje nėra radikalaus nacionalizmo pavojaus“, – teigia Lietuvos politologas, visuomenės veikėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Mykolo Riomerio universiteto dėstytojas Alvydas Medalinskas.

„Aušra“: Lietuvoje, lyginant su Lenkija, tautiškumo, patriotizmo labai nedaug. Lietuviai mėgsta pabūti patriotais nebent per krepšinio rungtynes. Bet juk toks patriotizmas yra gana lėkštokas. Sakoma, kad lietuviai ir lenkai yra panašūs – per bendrą istoriją, kultūrą. Tad kodėl taip ryškiai skiriasi tautiškumo suvokimas?

Alvydas Medalinskas: Ir pats bandau suvokti, kodėl Lietuva, nustebinusi pasaulį dainuojančia Sąjūdžio revoliucija, savo patriotizmu, pakilia tautiška nuotaika, vėliau taip pasikeitė. Suprantu nusivylimą valdžia, teisėsauga, korupcija, aukščiausiųjų pareigūnų nebaudžiamumu, ta situacija, kad net Valdovų rūmų negalime pastatyti be tamsių darbų šleifo, o Nacionalinio stadiono taip ir nepastatome, nes pinigai dingsta be atsakomybės. Bet nereikia nusivilti valstybe. Panašių reiškinių yra kitose pokomunistinėse Europos šalyse. Mums kartu reikia ieškoti receptų keisti padėtį savo valstybėse. Lietuva tikrai galėtų pasimokyti iš Lenkijos, kaip reikia skatinti tautiškumo, patriotizmo, meilės savo kultūrai jausmus, nors neretai, kai šie jausmai liejasi per kraštus, neišvengiame konflikto dėl skirtingo požiūrio į mūsų dviejų tautų istoriją. Patriotizmo per krepšinio rungtynes nevadinčiau lėkštoku. Ir jis nėra agresyvus, kaip kartais būna kitur. Bet tai kol kas tik vienas iš nedaugelio veiksnių, kurie tą patriotizmą, tautiškumą žadina. Ypač tarp jaunų žmonių.

Ar Lietuvoje kyla radikalizmo banga, ar net priešiškumo kitataučiams pavojus? Tokią nuomonę galima susidaryti iš kai kurių Lietuvos visuomenės ar politikos veikėjų pasisakymų ir dalies žiniasklaidos. O šios diskusijos kontekstas – Norvegijos įvykiai ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos stovykla Dieveniškėse[1].

Lietuvoje tikrai nekyla radikalaus nacionalizmo banga. Ir lietuvių sirgaliai Lenkijoje neišdarinėjo to, ką čia, Lietuvoje, darė lenkų sirgaliai, kai atvykę šūkaliojo „Vilno naše“. Įdomu, ką tie patys lenkai sakytų, jei, pavyzdžiui, į Gdanską atvykę vokiečiai teigtų, kad tai yra jų miestas. O Vilnius juk sena, istorinė Lietuvos sostinė. Jei kas kels klausimą kitaip, nenuostabu, kad susidurs su lietuvių priešiškumu.

Breiviko tipo asmenų Lietuvoje nematau, organizacijos, kurias gal būtų galima kaltinti radikalių nacionalistinių aistrų kurstymu, yra labai marginalios. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės, kurie anksčiau tik ir svarstė apie išvykimą iš Lietuvos, vis labiau susimąsto, kas laukia tautos, ir nusprendžia pasilikti čia, kad ką naudingo savo šaliai padarytų.

Gražu, kai jauni žmonės susirenka į tokias stovyklas kaip Dieveniškėse, kur gilinasi į savos istorijos, kultūros šaknis, kalba apie savo valstybės ateitį. O kad ši stovykla įvyko teritorijoje, kur gyvena daug lenkiškai kalbančių žmonių… Juk tai vis tiek Lietuvos žemė. Gal vietiniam jaunimui buvo net įdomu išgirsti apie istoriją, baltų kultūrą, nes jie dabar yra atskirti nuo viso to.

Rytų Lietuvoje yra tam tikros tautinės įtampos, ji egzistuoja nuo pat Lietuvos atgimimo laikų, o ypač pasireiškia pastaraisiais metais, kai lenkų tautinė mažuma vykdo „nepaklusnumo akciją“ prieš valstybės įstatymus (švietimo reforma, dvikalbiai gatvių ir vietovardžių užrašai). Žmogaus teisių gynėjai bei dalis žiniasklaidos kalba vien apie lietuvių radikalizmą, kad ir jau minėtą Tautinio jaunimo sąjungos stovyklą Dieveniškėse, tačiau nepastebi  kitos – lenkų pusės – radikalizmo. Pakanka vien pasiskaityti Lietuvos lenkų interneto portalus, kuriuose viešai raginama kurti lenkų autonomiją ar prisiminti europarlamentaro V. Tomaševskio žodžius, kad ne lenkai, o lietuviai turi integruotis Rytų Lietuvoje. Aiškėja, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų nepavyko lenkų integruoti į Lietuvą, kad Rytų Lietuva tapo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valda. Kodėl tokių problemų nėra su rusų mažuma? Kokias klaidas darė (ir daro) Lietuvos valdžia, politikai?

Nebuvau stovykloje Dieveniškėse, todėl galiu vertinti tik tai, ką apie ją kalbėjo ten buvę, tarp jų ir garbingi inteligentijos atstovai. Ir mūsų žiniasklaidoje, deja, pasirodė iškreiptas šios stovyklos darbų vertinimas. Net premjerą tai suklaidino. Vėliau, kai teko kalbėtis su reiškusiais šias nuomones, jie pripažino klydę, bet žodžiai jau buvo pasakyti ir jų nebeištrinsi. Reikia pažymėti, kad tos, deja, dabar kartais antilenkiškos nuotaikos kyla Lietuvoje kaip atsakas į kai kurių mūsų šalies lenkų politikų, visų pirma Valdemaro Tomaševskio, pareiškimus, palaikomus kai kurių įtakingų Lenkijos politikų. Visa tai siečiau ir su politiniais šių asmenų interesais, nutarus, kad lenkų korta prieš rinkimus gali būti labai naudinga sutelkti elektoratui. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva jau buvo susidūrusi su „autonomininkų“ judėjimu Pietryčių Lietuvoje, bet tada lenkai mūsų šalyje ir Lenkijoje tvirtino, jog tai Maskvos politika. Dabar nėra problemų su rusakalbe tautine mažuma Lietuvoje, kuri sėkmingai integruojasi į šalies gyvenimą, rūpindamasi ir savo tautinės kultūros puoselėjimu, bet kyla problemų su kai kuriais minėtais politikais, kurie ėmė gąsdinti vietos gyventojus, kad juos, esą, dabar asimiliuos. Tautinių mažumų integracija į valstybių gyvenimą vyksta nelengvai visoje Europoje, nepaisant to, ar šie žmonės gyveno tose valstybėse anksčiau, ar atvyko vėliau. Todėl didžiulį dėmesį ir Lietuvoje reikia skirti švietimo ir kultūros politikai, valstybinės kalbos užtikrinimui ir jos prieinamumo stiprinimui, kalbant apie tautines mažumas. Lenkai Lietuvoje turi ir dabar vienas geriausių sąlygų puoselėti savo kalbą, kultūrą. Geresnes už lietuvių Lenkijoje, o veidrodinis principas yra svarbus, vertinant tolesnę politiką tautinių mažumų atžvilgiu.

Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė, artima – tiek istorine, tiek politine prasme – valstybė, ir akivaizdu, kad naudinga turėti gerus kaimyninius santykius. Tačiau Varšuvos ir Vilniaus prioritetai skiriasi. Vilniui svarbiau bendri energetikos bei infrastruktūros projektai, Varšuvai – lenkų mažumos reikalai. Bet dar rimtesnė problema yra oficialiosios Varšuvos požiūris į tarpukario istoriją. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) yra pareiškęs, kad jis nemanąs, jog Lenkija tarpukariu okupavo Vilnių, o pastaruoju metu tai dar kartą patvirtino ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Tai labai sunkina Lietuvos padėtį.

Tai sunkina dviejų valstybių santykius. Politikai, kurie ėmė Lenkijoje mosuoti šia Vilniaus korta, turėtų gerai pagalvoti, ką daro. Jau dabar jų veiksmai padarė daug žalos, bet dar ne vėlu atsitokėti. Aišku, Lietuva gali imti plėtoti glaudesnius santykius su Skandinavijos šalimis, bet ta Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė buvo graži idėja. Nesinorėtų, kad ji užgestų. Kita vertus, joje buvo daug deklaratyvių momentų ir tik vėžlio greičiu judėjo strateginiai projektai, kurie vis dėlto yra svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai, kitoms šio regiono ES šalims. Dėl tokios politikos Lietuvos atžvilgiu ir įvaryto kaiščio į santykius tarp dviejų ne taip seniai buvusių strateginių partnerių ploti rankomis gali tik Maskva. Klausimas, kam to reikia.

Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ

[1] Liepos 27-31 dienomis Dieveniškėse vyko Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) stovykla, kurios šūkis „Ačiū Dievui (-ams), kad gimiau BALTAS!“ LTJS skelbia, kad Šalčia – baltų žemė, kad tai neatsiejama Lietuvos dalis. Stovykloje dalyvavo kelios dešimtys jaunuolių iš Lietuvos ir Latvijos. Dalis Lietuvos žiniasklaidos ir politikos bei visuomenės veikėjų teigė, kad LTJS surengtos stovyklos tikslai ir pasirinkta vieta „gausiai lenkų mažumos gyvenamose žemėse“ kelia tautinę nesantaiką.