Lapkričio 5 d., pirmadienį, 18 val. Bernardinų bažnyčioje įvyks devintasis „Lietuvos teatro amžiaus“ renginys. Po mišių už visus mirusius teatro kūrėjus aktorius Valentinas Masalskis skaitys Atsiskyrėlio-Gustavo-Konrado monologą iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“. Tai – devintas „Lietuvos teatro amžiaus renginys“.
Puikiai į lietuvių kalbą Justino Marcinkevičiaus išverstas Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ prie XX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių kultūros per teatrą priartino režisierius Jonas Vaitkus. Ilgai dėl įvairių priežasčių kurtas, šis spektaklis tapo itin svarbiu 1990-ųjų įvykiu. „Kariniai sraigtasparniai suka virš miesto, karinės mašinos senose, paminklinėse Vilniaus gatvėse, kariai užima pastatus, šaudo į beginklius žmones – ir visa tai Velykų išvakarėse; draugo Gorbačiovo dovana Lietuvai. O Vaitkaus dovana – „Vėlinės“ Didįjį penktadienį. Sveikinu…“, – rašė Alvida Bajor (Alwida Bajor) (Virsmas. Rozmowy z Jonasem Vaitkusem. – Biuro Kongresowe Urzędu Miasta Krakowa, 1991).
Ryškiausią vaidmenį šiame spektaklyje atliko vienas iškiliausių tuo metu ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos aktorių. Valentino Masalskio pasirodymas Vilniaus scenoje buvo didelis įvykis. Jo Gustavas – tai nepakeliama dvasinė kančia, lemta žmogui žiaurios ir abejingos istorijos akivaizdoje. Rimuotas, tobulų literatūros dėsnių valdomas tekstas Masalskio lūpose įgavo neįtikėtinai plačią niuansų skalę – nuo lyrinių, giedru šnabždesiu besiliejančių prisiminimų iki kapotų, džeržgiančios faktūros emocinių proveržių.
Įkalintas šiurkštaus medžio butaforiniame kostiume ar geležinių grandinių amžinojo rato gniaužtuose, Gustavas iškilo kaip vaizdinis simbolis, kaip režisieriaus minčių transformacija ir kaip nepaprastai įtaigi aktoriaus išpažinties galimybė.
„Vėlinėse aš galėjau atsiskleisti. Aš visą laiką troškau emocinio maksimalumo. Ir tai mane augino, tai mane padarė tokį,“ – sakė V. Masalskis.
Visai neseniai radau šviesaus atminimo teatro kritiko Valdo Gedgaudo laišką, kurį jis parašė lygiai prieš aštuonerius metus, kelios dienos po Vėlinių. (Sutapimas su būsimu renginiu!) Įkvėptas aktoriaus minčių, išsakytų knygoje „Ieškant teatro“, jis rašė: „Tas Masalskio kalbėjimas, aišku, beprotiškas, atrodo, kartais tuoj iškalbės kažką didelio ir gyvo, tuoj tie žodžiai taps kūnais… Tuoj viskas pradės lydytis… Vertas jis knygos – kaip ten bežiūrėsi, besvarstysi – bet imant nuo pradžių pradžios, nuo Vaičkaus gadynės – jis turbūt patektų tarp penkių geriausių visų laikų lietuvių aktorių vyrų.“
