Katažyna Koženiovska (Katarzyna Korzeniowska), kalbėdama apie III Lenkijos Respublikos planuojamą politiką Rytuose, teigia, kad kelis amžius Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje lenkų kultūra buvo atrakcinga ir įvyko ten lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sferas. Ir Rytų Europos gyventojai labiausiai tuomet lenkėjo, kada per carines įstaigas imta varyti rusifikacijos politiką. Tai vykę dėl dviejų priežasčių: 1. aukšto lenkų kultūros visuomeninio statuso tų žmonių, kurie jai atstovavo (lenkiškojo gaivalo dominavimas Bažnyčioje turi čia ypatingos reikšmės); 2. jos civilizacinių vertybių, konfrontuojant jas su rusybe.
Autorės manymu nuo XVI iki XIX amžiaus ten žmonės laisvanoriškai lenkėjo. Juokingiausia, kad tuo tikima iki šiandien ir tokios išvados daromos visai neatsiklausus tų gyventojų. Vokiečiai lygiai taip pat aiškino pasauliui, kad ir lenkai laisva valia germanizavosi. Tik šito kažkodėl lenkai niekaip nemoka pripažinti. Remiantis tokia nuostata bandoma ir šiandien tą lenkų kultūros patrauklumą visomis išgalėmis Rytuose įpiršti. Tos atrakcingos kultūros padariniai yra tarp kitko neatpažįstamai sumaitotas Rytų Lietuvos krašto vardynas. Antai Varėna tapusi Orany, Šalčininkai tai Soleczniki, Ukmergė – Wiłkomierz ir pan.
Galima klausti, ar autentiško vardyno išdarkymas, kad jo neįmanoma etimologizuoti, iš tikrųjų yra aukštos kultūros požymis? Jeigu jį didžioji kaimynė visomis priemonėmis bando per Lietuvos lenkų tautinę mažumą paversti oficialiu, ar tai nėra bandymas savo gudravimu pasiekti tai, ką ne iki galo padarė šimtmečiais vykusi polonizavimo politika ir Želigovsklio (Želigowski) kardas? Juo labiau tenka stebėtis, kad lenkai tai darė ir tuomet, kada jų pačių valstybė buvo po tuo pačiu Rusijos padu, kaip ir Lietuva. Todėl turime pavyzdį, kai skriaudžiamasis savo ruožtu engė dar silpnesnį ir aiškino, kad tas laisvanoriškai išsižada savo kalbos ir savo dvasios. Tas pats vyko ir sovietmečiu su Dieveniškėmis. Kai Stalinas perdavė jas Lietuvai, gyveno ten 80 proc. lietuvių. Kai atgavome laisvę – liko jų tik 18 proc. Apie šią dramą ponia K. Koženiovska nieko nebus girdėjusi. Ar tai aukštosios kultūros požymis? Tai primena kapo ir lagerininkų santykius.
Lietuvoje kasmet vyksta poezijos pavasarių šventės. Suvažiuoja poetai iš įvairių kraštų. Kai eina skaityti savo kūrinių, visi pasisveikina žodžiais „Laba diena“. Kai užsienio delegatai kalba Lietuvos seime, pradeda tais pačiais sakraliniais žodžiais „Laba diena“. JAV ambasadorius, rodydamas pagarbą išsivadavusiai Lietuvai, pramoko kalbėti lietuviškai. Kai atvažiavo į Lietuvą viešnia iš Portugalijos, buvo išmokusi pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai. Matyt, ponios Katažynos Koženiovskos manymu tai nėra aukštos kultūros požymis, nes tie, kurie visomis tomis progomis atvyksta iš Lenkijos, būtinai kreipiasi į publiką žodžiais „Dzień dobry“. Ir taip elgiasi atstovai tos valstybės, su kuria Lietuva tiek šimtmečių gyveno unijoje. Taip, Lietuva domėjosi bendros valstybės kita kalba ir kultūra. Deja, tai vienpusis domėjimasis. Taip ir susiformavo per tuos šimtmečius žiūrėjimo iš aukšto į žemumą požiūris. Iki šiandien lenkas kitaip nesako, kalbėdamas apie Lietuvą, kaip tik „na Litwie“, nors sako „w Polsce“. Tai pono ir tarno, aukštinamos ir žeminamos kultūros santykiai.
Vandalų išpuoliai prieš Punsko krašte lietuviškus užrašus ir paminklus ir jų išniekinimas lenkų nacionalinėmis spalvomis tai išpuolis prieš lietuvius. Jeigu mažasis bijo didžiojo, tai nėra aukštos kultūros požymis. Europos raginama, lenkų valstybė sukurpė įstatymą, leidžiantį dvikalbes vietovardžių lenteles kabinti, tačiau neparuošė tautos europietiškajam sugyvenimui. Pašaipūs žmonės kartoja žinomą posakį: „Kas iš to, kad Jėzulis davė, jeigu Švenčiausioji Mergelė atėmė“. Šitie vardai čia niekuo dėti, bet jie labai atspindi realiai susiklosčiusių vertybių sampratą.
Lentelių ir paminklų išniekintojų policija nesuras. Varmas varmui akies nekerta. Jeigu reiktų ieškoti kaltų, keliai vestų į viršūnes. Taikliai žurnalistas pajuokavo: Lietuvos aristokratas, tapęs prezidentu, kalba kaip ligšiolinis jo liokajus. Sustyguotas orkestras groja pagiežos maršus „žemajai kultūrai“, o jų dirigentai sėdi aukštuosiuose krėsluose. Tai kaip čia prieisi siūlo galą!
Tos išniekintos lentelės gali būti labai vertingos, nes į jas sudėtas neapykantos kapitalas. Tik išsaugokime jas istorijai. O naujų kabinti nėra prasmės. Gana, kad šitos atkentėjo. „Tauri širdis negeidžia dovanos, jei tas, kas duoda, nebemyli jos“ – mokė anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras (William Shakespeare).
Lenkija vykdo lietuvių atžvilgiu etninį holokaustą, ir sako, kad lietuviai laisvanoriškai perima atseit aukštesnę jų kultūrą.
Pagarba. Senokai neskaičiau išmintingo straipsnio šia tema.
Man juokingai atrodo nacionalistai kalbatnys apie kultura. Visas musu regionas buvo ir liko pakankamai neissvystes. Nei lietuviu nacionalistai, nei lenku nacionalistai negali duoti aukstos kulturos, nes nacionalizmas, tas primityvizmas, yra atsirades del zemos kulturos – maziau issvysciusiose tautose nacionalizmas, privimtyvizmas plinta lengvai. Is esmes lenkai nera labai ausktesni uz mus – jie nera pirmos klases, tikra Europa, jie yra panasesni i mus, negu i vokiecius ar prancuzus…, todel kai jie sako, kad jie yra europietiski, issivyste ir pan., jie mus apgauna. Jais tikintys lietuviai nlb. ka supranta ir apie auksta kultura. Rusai suprimityvejo, kai sunaikino aristokratija, o lenku, lietuviu tautos idejos yra pastatytos ant nacionalizmo, tautiskumo. Europa nesupranta slavu didziavimosi savo tautine, senovine kultura ir pan. Tai tartum nenorintys modernizuotis indenai – isikando savo tautiskumo ir laiko. Nelogiska.
O kas skiria Europa nuo Azijos? Logika.
Baik svaigt. Primityviose tautose ir tautelėse nacionalizmo, kaip reiškinio iš vis nėra. Kuo sudėtingesnė tauta, tuo nacionalizmas yra labiau išvystitas. Pabrėžiu – išvystitas. Jis tampa ne toks agresyvus, bet vis vien tarnaujantis, vienam ir tam pačiam tikslui, tai yra VALSTYBĖS STIPRINIMUI. Kol valstybė stipri ir jai niekas negresia, tol nacionalizmas miega, bet tik jai iškyla pavojus, nacionalizmas – nubunda. Nacionalizmas – tai yra VALSTYBĖS imūninė sistema. Jei valstybė netenka šios imūninės sistemos – ji žlunga. Šiame kontekste, Lenkijos nacionalizmo protrūkis, užveda ant minties, kad Lenkija jaučia grėsmę. Iš kur ir kokią, čia mes nežinome, bet greičiausiai tai yra įdentiteto trūkumas. Lenkiškosios Idėjos devalvacija. Taigi, ši konferencija yra kaip tik laiku. Tik gaila, kad joje nesugebėta atsiribota nuo lietuviškumo ir rusiškumo, tai yra reikėjo labiau užakcentuoti BALTO – SLAVO kontekstą, bei labiau panagrinėti INDO- IRANĖNIŠKĄ problematiką. Štai tada viskas stotusi į savo vietas.
Tamsta panowe, susikišk savo panslavizmą kur nesueina.., nes šita Jūsų Nūdienos kryptis yra Vėžys visai Europai…ir jei bus karas, tai Jūs Panslavistai būsite teisiami, kaip Niurnberge.
atsipra6au, čia replika į “nuomone”
Nieko tokio. Aš taip ir supratau. 🙂
Ačiū, Algi. Tik, ar esi vienintelis Punske stuburinis?
esu istorikas, tiriu XVI-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Ir todėl sakau: bajorai ir miestiečiai savanoriškai lenkėjo kalbiniu atžvilgiu, tačiau liko lietuviai tautiniu požiūriu. Tais laikais tokie dalykai buvo natūralūs. Lenkų kalba rašytuose Lietuvos didikų laiškuose apstu prakeiksmų “pusbroliams lenkams”, Lenkijos politikai laikomi beveik šėtono įrankiu, žodžiu, maždaug tas pats, ką dabar eilinis lietuvis mano apie Tomaševskį ir Sikorskį.
Lenkų kalba, kaip beje, ir lotynų, prancūzų, anais laikais buvo prestižinės. Dabar įžvelgčiau didesnį pavojų, kad lietuviai žymiai greičiau, ypač emigravę, suanglėja, nei anuomet ‘lenkėjo”.
Google nrneeka statistikos, bet ją ranka antivirusinės, kurios turi visokias papildomas funkcijas vaikams stebėti, teisėm riboti. Čia turbūt buvo tokią statistiką pateikę.
Lenkai tai senoves gudai i kuriu etnosa isiliejo hunai o paskui ir stepiu puolauciai. Jie labai arsus. Reikia gi irodyti,kad nutolo nuo savo proteviu saknu.Jie daug metu brovesi i Lietuva ir norejo ja istrinti is Europos zemelapio. Nepavyko.Tokia didele Lenkija per 500 metu niekaip nenutautina Lietuvos.Jiems patiems geda ir todel taip sirsta.Gera patarle :”Saugok viespatie mus nuo karo, maro ir lenku unijos.”Per visa istorija Lietuva nuo Lenkijos patyre vien tik nieksybes ir nieko teigiamo.Prieme kriksta is lenku-tai didele klaida,reikejo is vokieciu.Dar ir siandien aiskina,kad lietuvius jiems padovanojo Jogaila, tartum mes butume medziokliniai sunys ar zirgai. Kodel istorija keiciasi ir daug buvo palankiu ir nepalankiu sutarciu.Kazkodel Jogailos sutartis -amzina?Kai tarp Rusijos ir Lietuvos prasidejo zutbutinis karas,lenkai nepalaike Lietuvos.Jie netgi grasino karu, jei Lietuva nepasirasys Liublino unijos. Visalaik su rusais buvo sunku kariauti,o kaip kariauti dviem frontais?Unijos pasirasymas pasibaige Ukrainos atplesimu nuo Lietuvos.Ot tai su “geru” sajungininku susidejo.Lenkai dave zemes isikurti Dobrynes vokieciu ordinui.Patys uzaugino gyvate uzantyje, kai gyvate juos eme kapoti tada prase pagalbos, kaip ta gyvate likviduot.Zalgirio musis issprende problemas.Lenkai paskelbe,kad lietuviai is musio pabego.Idomu kaip butu pasibaiges musis jei zemaiciai savo manevru nebutu isarde rinktiniu Europos riteriu eiliu.Tai kodel net J.Mateika savo paveikslo cenre nutape VYTAUTA,bet ne Jogaila ar Zindrama pvz.Visoms lenku nieksybems surasyti reikia atskiro knygos tomo. Kuo toliau nuo tokiu kaimynu ir sajungininku.