A.Uzdila. Lietuvos lenkų problema – lenkybės ekspansijos problema

Katažyna Koženiovska (Katarzyna Korzeniowska), kalbėdama apie III Lenkijos Respublikos planuojamą politiką Rytuose, teigia, kad kelis amžius Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje lenkų kultūra buvo atrakcinga ir įvyko ten lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sferas. Ir Rytų Europos gyventojai labiausiai tuomet lenkėjo, kada per carines įstaigas imta varyti rusifikacijos politiką. Tai vykę dėl dviejų priežasčių: 1. aukšto lenkų kultūros visuomeninio statuso tų žmonių, kurie jai atstovavo (lenkiškojo gaivalo dominavimas Bažnyčioje turi čia ypatingos reikšmės); 2. jos civilizacinių vertybių, konfrontuojant jas su rusybe.

Autorės manymu nuo XVI iki XIX amžiaus ten žmonės laisvanoriškai lenkėjo. Juokingiausia, kad tuo tikima iki šiandien ir tokios išvados daromos visai neatsiklausus tų gyventojų. Vokiečiai lygiai taip pat aiškino pasauliui, kad ir lenkai laisva valia germanizavosi. Tik šito kažkodėl lenkai niekaip nemoka pripažinti. Remiantis tokia nuostata bandoma ir šiandien tą lenkų kultūros patrauklumą visomis išgalėmis Rytuose įpiršti. Tos atrakcingos kultūros padariniai yra tarp kitko neatpažįstamai sumaitotas Rytų Lietuvos krašto vardynas. Antai Varėna tapusi Orany, Šalčininkai tai Soleczniki, Ukmergė – Wiłkomierz ir pan.

Galima klausti, ar autentiško vardyno išdarkymas, kad jo neįmanoma etimologizuoti, iš tikrųjų yra aukštos kultūros požymis? Jeigu jį didžioji kaimynė visomis priemonėmis bando per Lietuvos lenkų tautinę mažumą paversti oficialiu, ar tai nėra bandymas savo gudravimu pasiekti tai, ką ne iki galo padarė šimtmečiais vykusi polonizavimo politika ir Želigovsklio (Želigowski) kardas? Juo labiau tenka stebėtis, kad lenkai tai darė ir tuomet, kada jų pačių valstybė buvo po tuo pačiu Rusijos padu, kaip ir Lietuva. Todėl turime pavyzdį, kai skriaudžiamasis savo ruožtu engė dar silpnesnį ir aiškino, kad tas laisvanoriškai išsižada savo kalbos ir savo dvasios. Tas pats vyko ir sovietmečiu su Dieveniškėmis. Kai Stalinas perdavė jas Lietuvai, gyveno ten 80 proc. lietuvių. Kai atgavome laisvę – liko jų tik 18 proc. Apie šią dramą ponia K. Koženiovska nieko nebus girdėjusi. Ar tai aukštosios kultūros požymis? Tai primena kapo ir lagerininkų santykius.

Lietuvoje kasmet vyksta poezijos pavasarių šventės. Suvažiuoja poetai iš įvairių kraštų. Kai eina skaityti savo kūrinių, visi pasisveikina žodžiais „Laba diena“. Kai užsienio delegatai kalba Lietuvos seime, pradeda tais pačiais sakraliniais žodžiais „Laba diena“. JAV ambasadorius, rodydamas pagarbą išsivadavusiai Lietuvai, pramoko kalbėti lietuviškai. Kai atvažiavo į Lietuvą viešnia iš Portugalijos, buvo išmokusi pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai. Matyt, ponios Katažynos Koženiovskos manymu tai nėra aukštos kultūros požymis, nes tie, kurie visomis tomis progomis atvyksta iš Lenkijos, būtinai kreipiasi į publiką žodžiais „Dzień dobry“. Ir taip elgiasi atstovai tos valstybės, su kuria Lietuva tiek šimtmečių gyveno unijoje. Taip, Lietuva domėjosi bendros valstybės kita kalba ir kultūra. Deja, tai vienpusis domėjimasis. Taip ir susiformavo per tuos šimtmečius žiūrėjimo iš aukšto į žemumą požiūris. Iki šiandien lenkas kitaip nesako, kalbėdamas apie Lietuvą, kaip tik „na Litwie“, nors sako „w Polsce“. Tai pono ir tarno, aukštinamos ir žeminamos kultūros santykiai.

Vandalų išpuoliai prieš Punsko krašte lietuviškus užrašus ir paminklus ir jų išniekinimas lenkų nacionalinėmis spalvomis tai išpuolis prieš lietuvius. Jeigu mažasis bijo didžiojo, tai nėra aukštos kultūros požymis. Europos raginama, lenkų valstybė sukurpė įstatymą, leidžiantį dvikalbes vietovardžių lenteles kabinti, tačiau neparuošė tautos europietiškajam sugyvenimui. Pašaipūs žmonės kartoja žinomą posakį: „Kas iš to, kad Jėzulis davė, jeigu Švenčiausioji Mergelė atėmė“. Šitie vardai čia niekuo dėti, bet jie labai atspindi realiai susiklosčiusių vertybių sampratą.

Lentelių ir paminklų išniekintojų policija nesuras. Varmas varmui akies nekerta. Jeigu reiktų ieškoti kaltų, keliai vestų į viršūnes. Taikliai žurnalistas pajuokavo: Lietuvos aristokratas, tapęs prezidentu, kalba kaip ligšiolinis jo liokajus. Sustyguotas orkestras groja pagiežos maršus „žemajai kultūrai“, o jų dirigentai sėdi aukštuosiuose krėsluose. Tai kaip čia prieisi siūlo galą!

Tos išniekintos lentelės gali būti labai vertingos, nes į jas sudėtas neapykantos kapitalas. Tik išsaugokime jas istorijai. O naujų kabinti nėra prasmės. Gana, kad šitos atkentėjo. „Tauri širdis negeidžia dovanos, jei tas, kas duoda, nebemyli jos“ – mokė anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras (William Shakespeare).