Sekmadienis, 2 balandžio, 2023
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Nuomonių ratas Lietuvos repolonizacijai – ne!

G.Songaila. Lenkijos draugiškumo kaina: lietuvybės išsižadėjimas? (II)

www.alkas.lt
2011-01-24 11:20:42
2

Gintaras Songaila, www.DELFI.lt   

G.Songaila, J.Markevičiaus nuotr.
G.Songaila, J.Markevičiaus nuotr.

Šarūnas Liekis savo straipsnyje prieškarinius tautininkus kaltina, kad šie sukūrė neistorišką tautiškumo tradiciją. Esą tokia „tradicija, nereikalaujanti nuoseklaus žvilgsnio į praeitį, suteikė nuoseklios raidos regimybę naujajai lietuvių kultūrai [paryškinta mūsų], pasiūlydama neistorišką tautinės kultūros amžinumo viziją“. Jo mintį turbūt reikia taip suprasti, kad nuoseklus žvilgsnis į praeitį tai būtų tik toks požiūris į istorinį procesą, kai į kiekvieną laikotarpį žvelgiama vien tik jo amžininkų savimonės, kiek ją pavyksta kritiškai dokumentuoti pagal išlikusius šaltinius, akimis.   

Pagal tokią koncepciją išeitų, kad jeigu savo laiku Lietuvos bajorai visokių ten baudžiauninkų oficialiai nelaikė lietuvių tautos dalimi, tai jie tokiais objektyviai („istoriškai“) ir nebuvo.   

Vadovaujantis tokia samprata, jokio „amžinai sudabartinto“ ar „laikiškai intersubjektyvaus“ taško (anot vokiečių istorijos politiko Jorno Riuseno, iš kurio galėtume moksliškai žvelgti į vėlyvosios LDK kultūros ir viešosios sąmonės reiškinius ir juos analizuoti istorinės raidos požiūriu, net ir negali būti. Arba toks išeities taškas kažkodėl nenorimas pripažinti būtent Lietuvos ir lietuvių tautos istorijai. O jeigu vis dėlto mėginama pasakyti, kad istorijos mokslas pripažįsta vien tik fenomenologinį bei sinchroninį vienalaikės materialiosios kultūros ir sąmonės faktų aprašymą, tai mums gana primityviai brukamas XIX amžiuje klestėjęs požiūris, kuris vargiai ar tinka tautininkų vizijos kritikai.   

A.Bumblauskas nardo tarp įvairių požiūrių (lenkiškų, rusiškų, baltarusiškų, lietuviškų), neapsistodamas nei ties vienu, bet galimai ieškodamas sutarimo tarp jų – platesnės perspektyvos, sutaikančios atskiras etnocentristines paradigmas. Savajai, lietuviškai paradigmai jis turi priekaištų dėl jos „žemaitiškumo”, „monoperspektyvaus tautinio požiūrio į LDK įstoriją“ (kurią kai kurie Lietuvos istorikai esą jau įveikė, žr. Rinkinį, 54 ir 27 psl.). Taigi, Š.Liekis savo straipsnyje žengia dar toliau, mėgindamas iš viso paneigti ir atmesti etnocentrizmą kaip neišvengiamą kultūrinės tapatybės kūrimo dėsningumą. Šį žingsnį, pasak A.Bumbliausko, pirmasis žengė būtent E.Gudavičius, „atmesdamas etnocentristinį antilenkišką Lietuvos istorijos naratyvą“.   

Apie dėl visko kaltą etnocentrizmą   

Š.Liekis teigia, kad „tautinis egoizmas buvo ir yra visų tragedijų priežastis“. O tiek praeities, tiek dabarties politikai, vadovaudamiesi „tautininkų režimo apibrėžtu tautiškumu“, kuris, deja, Lietuvos visuomenėje tapo ir iki šiol yra „neprilygstama vertybe ir visa ko matu“, esą „bando įteigti savo tautiečiams, kad jų interesai yra svarbesni nei kaimyno, kuris kalba kita kalba arba neišpažįsta jų dėstomo mitinio pasakojimo“.    

Jo manymu, tautininkiška laikysena, nukreipta į „svetimųjų įtakų atsikratymą“, buvo palanki „įtvirtinant lietuviškos etnokultūrinės bendruomenės dominavimą“. Jis taip pat kaltina neįvardintus dešiniuosius dabarties politikus, kad jie noriai naudoja tokius abejotinus terminus, kaip „tautos interesai“. Š.Liekis ir kituose savo darbuose neslepia, kad joks „lietuviškos etnokultūrinės bendruomenės dominavimas“ jam yra nepriimtinas. Jo idealas – tai pliuralistinis ir multikultūrinis vėlyvosios LDK modelis.     

Aptartose mintyse galima aiškiai įžiūrėti postmodernistinį raugą – mėginimą paneigti „didžiuosius istorinius pasakojimus“, kurie ir šiandien kuria atitinkamos kultūros tapatybę, apšaukiant juos neturinčiais jokios vertės „mitais, kuriais netiki kaimynai“ (arba ir dar daugiau – pačias tautas apšaukiant menamomis bendruomenėmis, o jų tapatybę – simuliakrais). Netgi jau minėtas vokiečių „istorijos politikas“ Jornas Riusenas, programiškai iškėlęs istorinio etnocentrizmo įveikimo tarpkultūriniame bendravime tikslą, taip toli, kaip Š.Liekis, nenuėjo. Jis nesiūlo iš viso atsisakyti etnocentrizmo, kaip universalios „identiteto formavimo kultūrinės strategijos“ (žr. Jorn Rusen, „Istorika“, 2007m., 264psl.), nes tai ir nebūtų įmanoma. Dar daugiau, jis kaip tik gina „didžiuosius pasakojimus“, nes be jų santarvės „socialinis vienis negalėtų išgyventi“, o istorija, „kaip identiteto formavimo kultūrinė praktika iš esmės yra šis tas daugiau nei tik išradimas arba fikcija“ (žr. „Istorika“, 274psl.).    

Ką gi daro Š.Liekis?    

Pirma, iš esmės jis atsisako būti Lietuvos istoriku. Nieko nuostabaus, nes net ir jo kritikuojamoje bendrojo lavinimo sistemoje, kurioje vis dar iki galo neišgyvendinti tautiškumo stereotipai, Lietuvos istoriją kaip atskirą discipliną Švietimo ministerija jau uždraudė; tikriausiai todėl, kad jos atskiras mokymas pliuralistinei ir multikultūrinei sąmonei keltų didžiulį pavojų.    

Antra, jis niekaip nenori ir tiesiog negali susitapatinti su visuomene, kurioje vis dar vyrauja „lietuviška etnokultūrinė bendruomenė“. Kadangi šioje visuomenėje, jos viešojoje erdvėje vis dar bendraujama lietuvių kalba, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vis dar parašyta apie lietuvių tautą, kad ji sukūrė šią valstybę, ir apie lietuvių kalbą, kad jai yra suteikiamas valstybinės kalbos statusas, tai tokiems politologams kaip Š.Liekis iškyla ne vien santykio su lietuviška tapatybe, bet ir su pilietybe tokioje „etnolingvistiniu nacionalizmu“ apkrėstoje valstybėje problema. Vis dėlto lieka neaišku, kodėl jis vis dar rašo lietuviškai ir iki šiol naudojasi Lietuvos Respublikos piliečio pasu?   

Trečia, nurašydamas į istorijos šiukšlyną visą moderniąją Lietuvos kultūrą, kaip „sodietiškai“ ribotą ir beviltiškai etnocentristinę, jis dėl šitokio jos būvio kaltina visų pirma lietuvio vardo nevertus lietuviakalbius eksbaudžiauninkus, pasidavusius Jono Basanavičiaus įtakai, ir tarpukario „valdančiąją tautininkų diktatūrą“, kurios „puoselėtos dabarties, ateities ir praeities vizijos giliai įsišaknijo visuomenės ir politikų pasąmonėje“. Š.Liekis, kaip tikras istorijos ir politologijos profesionalas, „naujajai lietuvių tautai“ jokios nuoseklios kultūros istorijos pripažinti negali bent jau tol, kol ji neatsikratė šios „indoktrinacijos“ ir nesugrįžo prie politinių LDK, o tuo pačiu ir prie Abiejų Tautų Respublikos pažangiųjų tradicijų.   

Taip Š.Liekis tik dar kartą patvirtina kaimyninės šalies istorikų ir politikų nuo prieškario kartotas „tiesas“, kad modernioji lietuvybė neturi nors kiek tvirtesnių tęstinių pagrindų ir yra tik „dirbtinis“, „laikinas“, „filologų išgalvotas“, „etnografinis“, „anticivilizacinis“, „rusiškas“ ir dėl šių priežasčių kuo greičiau keistinas ir netgi šalintinas reiškinys. Vis dėlto, aš manau, kad Š.Liekis netiktų į Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje narius. Kiek perdaug jo mintyse liberalizmo ir per mažai katalikiškumo.   

Nuo paraistorinių ieškojimų iki konkrečių receptų dabarties praktinei politikai   

Š.Liekis rašo: „Jeigu nesugebama nusileisti simboliniuose klausimuose, ar galima kalbėti apie strateginę partnerystę? Be abejonės, ne. Bet kur Lietuvos valstybės pragmatizmas? Vakarietiška prasme jo nėra“.   

Simboliškomis nuolaidomis Š.Liekis tikriausiai vadina tokį oficialiosios asmenvardžių ir vietovardžių rašybos pakeitimą, kai šie pagal tautinės mažumos atstovų pageidavimą būtų rašomi kitos kalbos (suprask, lenkų) rašmenimis ar kitos kalbos (suprask, lenkų) forma. Tai turbūt būtų praktinis „tautininkiškų stereotipų“ ir sodietiškų ribotumų atsisakymo pavidalas, paneigiant nuo Jono Jablonskio laikų įsitvirtinusios moderniosios rašybos tradiciją ir principus. Būtų vartojamas ne tik autentiškas geografinis pavadinimas „Šalčininkai“, bet ir polonizuotas „Soleczniki“ ir t.t.    

Tik neaišku, kodėl Lenkijos pusei šis simbolinis pasikeitimas toks svarbus, kad būtent ji dėl kelių raidelių grasina nutraukti strateginę partnerystę, o jos aukščiausi politikai dėl to atsisako važiuoti net į sausio tryliktosios dvidešimtmečio minėjimą?    

Ar šis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantis rašybos pasikeitimas, įvykdytas pagal Lenkijos užsakymą ir dėl jos milžiniško spaudimo, būtų toks jau menkniekis? Ir ar tai nėra tikrasis pasireiškimas tų „istorinių Lenkijos sentimentų“ Lietuvai, kuriais Š.Liekis ragina Lietuvos politikus pasinaudoti? Tai nėra tušti klausimai, nes, pavyzdžiui, bendraujant su Lenkijos žurnalistais ne sykį teko susidurti su unijinių santykių nostalgija. Jie klausia gan paprastai: kodėl Jūs taip priešinatės? Juk tai Jūsų istorinė rašyba! Pati lietuvių kalba masinėje lenkų sąmonėje iki šiol yra tik kažkokia anomalija. Taigi, tai nėra vien paprastas tautinės mažumos teisių klausimas ar vien tik kultūrinės bei teritorinės autonomijos kūrimo pastanga. Tai gali būti ir metodas visą Lietuvą vėl įtraukti į „lenkiškosios civilizacijos“ orbitą, šiandien simboliškai nusileidžiant spaudimui dėl vieno mūsų kultūros pagrindus liečiančio dalyko, o rytoj – jau dėl kito. Ar bus galas, einant šiuo keliu?   

Bet Š.Liekis savo straipsnį parašė aiškiai ne dėl aukščiau minėtų užsisenėjusių Lenkijos ir Lietuvos nesutarimų, bet dėl naujausių aktualijų – dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomos ir ketinamos artimiausiu metu priimti naujosios Švietimo įstatymo redakcijos. Štai čia ir atsiskleidžia tikrasis sugrįžimo prie LDK tradicijų, kaip tai supranta Š.Liekis, turinys! Įstatymo projekte kalbama apie iš sovietinių laikų paveldėto „segregacinio“ tautinių mažumų ugdymo modelio pakeitimą. Niekur kitur Europos Sąjungoje tokio modelio mokyklų jau nebėra. O štai Lietuvoje iki šiol tokiose mokyklose ugdymas vyko vien tik rusų ar lenkų kalbomis.    

Dabar gi siūloma bent kelis dalykus mokyti valstybine kalba ir įvesti dvikalbį ugdymą, taip sustiprinant valstybinės kalbos mokymąsi. Tai daroma, atsižvelgiant į geriausius Europos šalių pavyzdžius (įskaitant ir pačią Lenkiją), kurie tautinės mažumos kultūrinės tapatybės išsaugojimo tikslą suderina su jų pilietinės integracijos uždaviniais, o taip pat tam, kad tokias mokyklas baigę piliečiai turėtų kiek įmanoma vienodas galimybes šalies darbo ir studijų rinkoje.    

Lietuvos Respublikos Seimas po svarstymo stadijos jau pasirinko kaip tik tokį tautinių bendrijų ugdymo modelį, koks veikia Lenkijoje, pritaikytas Lenkijos lietuviams. Kaip antai, Punsko licėjuje ir kitose lietuvių tautinei mažumai skirtose mokyklose visi su Lenkijos istorija bei geografija susiję dalykai visuomet mokomi tik lenkų kalba. Lietuvoje šiuos dalykus taip pat siūloma mokyti visuomet tik lietuvių kalba.   

Nepaisant to, Š.Liekis protestuoja ir piktinasi pačiu šiuo veidrodiniu principu. Jis rašo: „Tačiau ar galima su savo bendrapiliečių grupe elgtis pariteto pagrindais, teikiant arba atimant teises pagal tai, kokia yra padėtis kaimyninėse valstybėse? Ar tai jau nėra savaime diskriminacija, ar žmonės neatsiduria įkaitų vietoje? /…/ Analogijos su padėtimi Lenkijoje tikrai neetiškos ir netinkamos, juolab kad mažumų švietimo padėtis yra ne gerinama, o bloginama“. Lietuvai Š.Liekis nepripažįsta tokių pačių ugdymo principų, kokie veikia Lenkijoje ar kitose Baltijos valstybėse!    

Nesvarbu, kad Lenkijoje lietuviai moksleiviai privalo gerai išmokti lenkų kalbą, laikyti tokius pačius egzaminus lenkų kalba – bet Lietuvoje lenkams, o gal ir kitiems piliečiams užtenka ugdymo vien tik lenkų kalba. Žinoma, prie ko čia „jaunalietuvių“ kalba?! Na ir kas, kad šiandien tai valstybinė kalba? Atsisakykime šio etnocentristinio baudžiauninkų stereotipo! Juk tai atitiktų geriausias vėlyvosios LDK šlėktos tradicijas…    

Negana to, straipsnio autorius žodis žodin pakartoja Lenkų rinkimų akcijos veikėjų argumentą, kad įvedant dvikalbį ugdymą lenkakalbėse mokyklose švietimo padėtis esą bloginama, o ne gerinama. Praktinis Š.Liekio politinis pasiūlymas bei jo retorika susišaukia ir su Lietuvos radijuje ir televizijoje įdarbintų „TV Polonia“ korespondentų neseniai išplatintos peticijos viso pasaulio lenkams tekstu. Esą negerieji Lietuvos politikai ne tik prievarta bruka lietuvių kalbą, bet ir kėsinasi „lenkų mokykloms“ primesti istorijos mokymą pagal Lietuvos versiją. Kur gi tos „lenkų mokyklos“ yra? Ar jau nebe Lietuvoje?   

Tampa akivaizdu, kad dalies Lietuvos istorikų darbai rengia dirvą „etnocentristinės paradigmos“ atsisakymui ne tik istorinio mąstymo lauke, bet taip pat ir praktinėje politikoje. Tikriausiai tokiu būdu planuojamas skubus santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos pagerinimas. Neapleidžia tautininkiškai ribotas įtarimas, kad bent kai kurios iš šių „jaunalietuvių“ kultūros suniekinimo koncepcijų nėra vien mechaniškai pasiskolintos iš lenkų kolegų, ir tai nėra vien tik šiaip nekritiškas, nekūrybiškas svetimų idėjų vartojimas ar kartojimas.   

Mums yra žinoma apie kai kurių Lenkijos akademinių sluoksnių, susijusių su „kresų“ tyrimais, puoselėjamus scenarijus apie kryptingą darbą su „stiprią savimonę išlaikiusiu nacionaliniu Lietuvos elitu“ (dėl kresų, esančių Gudijoje ir Ukrainoje, tokio aiškaus scenarijaus nėra). Tas scenarijus netgi turi pavadinimą – jis įvardijamos kaip Lenkijos „gerosios repolonizacijos“ politika. Ši kryptis, regis, yra žymiai svarbesnė, nei manipuliacijos ir spaudimai dėl tautinių mažumų teisių. Sakyčiau, tai didelė pažanga, lyginant su „blogąja polonizacija“, kurią Lenkija „kresuose“ vykdė prieš karą. Kas gi dabar galėtų pykti dėl Lenkijos finansuojamos kultūros ir lenkiškumo propagavimo politikos?   

Tačiau nuolatinis Lenkijos spaudimas Lietuvai, kad ši savo vidaus politikoje priimtų lenkiškas formules, susijusias su lietuviškosios kultūros tapatybės keitimu, mus verčia rinktis, kuriuo keliu eisime. Ar palaipsniui priimsime Lenkijos sampratas apie Lietuvos kultūros istoriją, nacionalinio švietimo principus ir lietuvių kalbos tvarkymo reikalus ir taip pirksime jos draugiškumą? Ar vis dėlto bandysime įtikinti savo partnerius, kad už tikrąjį draugiškumą mokėti niekas nereikalauja? Juk naujausia istorija (ypač – Sąjūdžio laikai) rodo, kad lietuviams iš seno gerai pažįstami „lenkiškojo draugiškumo“ stereotipai gali keistis ir į gera. Kai mums patiems trūksta aiškaus apsisprendimo, kai laikomasi delsimo taktikos, tai ir susiklosto tokia situacija, kuri vaizdžiai įvardinta Edvardo Lukaso straipsnyje.   

Straipsnio autorius klausia, ar lietuviai suvokia kaip rimtai Lietuva įgriso Lenkijai? Sprendžiant iš pastarojo meto Lenkijos politikų pastangų tarptautiniu mastu izoliuoti ir diskredituoti Lietuvą, ne taip jau ir sunku suvokti žodžius, kuriuos Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis apie Lietuvą tikriausiai ir pasakė E.Lukasui. Tačiau ir pati oficialioji Lenkija turėtų sau aiškiai atsakyti į klausimą, už ką gi ji taip įkyriai smerkia Lietuvą? Ir kodėl, vardan ko ji Lietuvai nuolat stengiasi užlipti ant sprando? 

Skaityti:
G.Songaila. Lenkijos draugiškumo kaina: lietuvybės išsižadėjimas? (I)  

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. G. Visockas. Lietuva įtiks tik praradusi lietuviškumą
  2. Kaip būti lietuviu

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 2

  1. arvydas damijonaitis says:
    10 metų ago

    Gineso rekordas – lietuviai savižudžiai:

    Lietuvos lenkų bendruomenė – jokia tautinė mažuma. Gerbiamieji, Tarptautinė teisė tautines grupes, turinčiais išorinę valstybę( pvz. lenkai -Lenkiją), nevadina “mažumomis”. Lietuvoje yra karaimų, totorių tautinės mažumos, rusų, žydų, lenkų tautinės bendruomenės. Jeigu Lietuvoje būtų lenkų tautinė mažuma, Kremlius būtų įkūręs” Šalčininkų respubliką”, kurią Rusija okupuotų ( Abchazijos pavyzdys Gruzijoje). Gerbiamieji, naiviai vartodamas terminą “tautinė mažuma”, darote meškos paslaugą Lietuvai…Kada lietuviai bus atsargesni? Chamiškam „tuteišų“ lenkinimui – STOP. Gineso rekordas – lenkų bendruomenė Lietuvoje turi 120 lenkiškų mokyklų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, pvz. JAV nėra nei vienos tokios lenkiškos mokyklos, Rusijoje – tik 9 lenkiškos mokyklos išlaikomos iš valstybės biudžeto. Tuteišų lenkinimas – lietuvių savižudybė,o tai prieštarauja Dievo valiai. Lietuvoje – 3,Lenkijoje – 40,Rusijoje -150, USA – 300 milijonų gyventojų… Lenkai nevardina savęs „tautine mažuma“ jokioje kitoje šalyje, išskyrus Lietuvą. Kodėl lenkai yra chamai tik Lietuvoje? Todėl, kad negauna tinkamo atsako..

    Balandžio 28 d.,14 val.,Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo įvyks mitingas dėl pasipriešinimo LLRA antivalstybinei politikai.

    Atsakyti
  2. vijole says:
    4 metai ago

    Lietuva yra nepriklausoma valstybe . Visada megstu lenkus–jie musu pusbroliai[nors yra–slavai]];;taciau’PIRKTI ” draugyste—ne,,tai ne preke tai DRAUGYSTE–abipusis supratimas ,rankos paspaudimas,,draugyste nenuperkama

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

„Aktualioji istorija“: Dainava prieš 770 metų ir dabar – ar galima tapatinti?

„Aktualioji istorija“: Skaitome Gedimino laišką: Vilnius prieš 700 metų

2023 03 31
Naujas muzikinis projektas Lietuvoje suvienijo dešimtis bendruomenių | Valstybinio ansamblio LIETUVA nuotr.

Meilės dainos Lietuvoje suvienijo dešimtis bendruomenių

2023 03 31
Sėdi iš kairės: seserys Veronika Tumelytė-Valinčienė, Agota Tumelytė-Jankauskienė, kun. Pijus Jankauskas-Jankus ir Agnieška Tumelytė-Pacenkienė. Stovi iš kairės: Petro Jankausko žmona Onutė, Leokadija Jankauskaitė, Birutė Jankauskaitė-Agurkienė. Už jų: iš kairės Petras Jankauskas, Rožė ir Danielius Jankauskai, Alicija Valinčiūtė-Siudikienė ir Birutė Pacenkaitė-Šnarienė. Priekyje Jankauskienės anūkai: Saulius, Giedrius, Rasuolė, Arūnas ir Gintas | punskas.pl nuotr.

A. Jankauskienė. Iš Senųjų Alksnėnų Tumelių šeimos kamieno (I)

2023 03 31
Alkas.lt, N. Balčiūnienės nuotr.

M. Kundrotas. Skirtingų kartų dešinieji: sąjunga įmanoma?

2023 03 30
„Aktualioji istorija“: Dainava prieš 770 metų ir dabar – ar galima tapatinti?

„Aktualioji istorija“: Dainava prieš 770 metų ir dabar – ar galima tapatinti?

2023 03 30
Memorandumo pasirašymas | sumin.lrv.lt nuotr.

Lietuva ir Ukraina plėtos naujus maršrutus

2023 03 30
„Aktualioji istorija“: Aukštaitija viduramžiais – kas tai?

„Aktualioji istorija“: Aukštaitija viduramžiais – kas tai?

2023 03 28
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą

2023 03 27
Ukrainos gynėjas | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.

Ukraina ruošiasi pavasario puolimui

2023 03 18
Dokumentinio filmo „Stichija“ kadras | LDK Valdovų rūmų nuotr.

Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos laisvės dvasią nulėmusi istorija – dokumentiniame filme „Stichija“

2023 03 17
Rodyti daugiau

Naujienos

Ukrainos gynėjai | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

NATO vadove turėtų būti geležinė ledi iš Lietuvos

2023 04 02
Būstas | pixabay.com, Rebecaml nuotr.
Lietuvoje

Kylančios kainos gali praryti ir draudimo išmokas

2023 04 02
Agrodronas | „Agrokoncerno“ nuotr.
Lietuvoje

Žemės ūkio parodoje – dirbtinis protas ir dėmesys aplinkosaugai

2023 04 02
Nemunas | sumin.lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Baigiamas atnaujinti laivybos kelias Nemunu

2023 04 02
Pirmą kartą įteikta Karolio Dineikos premija | Nacionalinės Sanatorijų ir Reabilitacijos Įstaigų Asociacijos nuotr.
Lietuvoje

Pirmą kartą įteikta Karolio Dineikos premija

2023 04 02
Atidaryta virtuali paroda, skirta A. Statkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
Istorija

Atidaryta virtuali paroda, skirta A. Statkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms

2023 04 02
Motociklai | sumin.lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Pavasaris atneša ir naujų iššūkių vairuotojams

2023 04 01
Ukrainos gynėjai | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

Papildoma JAV karinė įranga – puolimui pradėti

2023 04 01
Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • dar apie M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą
  • nuomonė apie M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą
  • Jonas Vaiškūnas apie M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą
  • Nuoroda apie D. Urbanavičienė. „Etninė kultūra – tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė“: siekiai ir esama padėtis

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • NATO vadove turėtų būti geležinė ledi iš Lietuvos
  • Sąnarių skausmas: ar kalti tik orai?
  • Skirtingoms gėlėms – skirtinga priežiūra
  • Kylančios kainos gali praryti ir draudimo išmokas
Lininės rankinės Lininės rankinės Lininės rankinės

Kiti Straipsniai

„Aktualioji istorija“: Skaitome Gedimino laišką: Vilnius prieš 700 metų

by Tomas Baranauskas
2023 03 31
0
„Aktualioji istorija“: Dainava prieš 770 metų ir dabar – ar galima tapatinti?

Šiame pokalbių su istorike Inga Baranauskiene etape mes kalbamės apie sukaktis, kurios siekia viduramžius, ir minimos šiemet. Jau kalbėjome apie...

Skaityti toliau

Meilės dainos Lietuvoje suvienijo dešimtis bendruomenių

by Kristina Aleknaitė
2023 03 31
0
Naujas muzikinis projektas Lietuvoje suvienijo dešimtis bendruomenių | Valstybinio ansamblio LIETUVA nuotr.

Meilės dainos gali ne tik prišaukti pavasarį, bet ir sutelkti bendram tikslui. Pirmą kartą pajėgas sujungė ansamblio „Lietuva“ orkestras ir...

Skaityti toliau

A. Jankauskienė. Iš Senųjų Alksnėnų Tumelių šeimos kamieno (I)

by Kristina Aleknaitė
2023 03 31
0
Sėdi iš kairės: seserys Veronika Tumelytė-Valinčienė, Agota Tumelytė-Jankauskienė, kun. Pijus Jankauskas-Jankus ir Agnieška Tumelytė-Pacenkienė. Stovi iš kairės: Petro Jankausko žmona Onutė, Leokadija Jankauskaitė, Birutė Jankauskaitė-Agurkienė. Už jų: iš kairės Petras Jankauskas, Rožė ir Danielius Jankauskai, Alicija Valinčiūtė-Siudikienė ir Birutė Pacenkaitė-Šnarienė. Priekyje Jankauskienės anūkai: Saulius, Giedrius, Rasuolė, Arūnas ir Gintas | punskas.pl nuotr.

Nuo Punsko miestelio į šiaurės rytus eina kelias Lietuvos ir Lenkijos sienos link. Čia, prie pat sienos, buvo Senųjų Alksnėnų...

Skaityti toliau

Skaitytojų nuomonės:

  • dar apie M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą
  • nuomonė apie M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą
  • Jonas Vaiškūnas apie M. Kundrotas. Pamilti Žečpospolitą
  • Nuoroda apie D. Urbanavičienė. „Etninė kultūra – tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė“: siekiai ir esama padėtis
  • grybienos sporomis apie Nacionaliniai architektūros apdovanojimai sujungia gamtą ir architektūrą
Kitas straipsnis

T.Baranauskas. Kvailių ir vagių žemė

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt

   https://lazerineklinika.lt/ | https://sportsman.lt/ | Farming Simulator 22 mods | ETS2 Mods | FS22 Mods | FS22 mods download | Bigbank.lt | kemi.lt | TIK BALDAI | ATS Mods | Skyrybos internetu - skyrybos bendru sutarimu | fs22 mods | ATWINS | Srotas24.lt - Dalys | Zuza.lt | LIVIN parduotuvė | Grozionamaisfinksas.lt | https://zvejojam.lt | Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai