A. Lapinskas. Keiksmai Lietuvai diskusijoje prieš Kremliaus propagandą

Lenkų diskusijų klube, kuris dar yra pasivadinęs „platforma, kurioje gimsta naujos Lietuvos lenkų padėties bei lenkų-lietuvių santykių gerinimo idėjos“ spalio 11 įvyko tarptautinė diskusija: „Lietuva ir Lenkija kartu prieš Kremliaus propagandą“. Čia pat dar paaiškinta: „Diskutuosime temomis, kuriose Lenkija ir Lietuva iš esmės sutaria“.

Kaip tik šis paaiškinimas nuteikė tam tikram optimizmui, nes jokia paslaptis, kad lig šiol lietuvių ir lenkų ginčai (taip pat ir Lenkų diskusijų klube) dažnai išvirsdavo į diskutantų kaltinimus Lietuvai dėl esą Lietuvos lenkų diskriminavimo.

Iš Lenkijos pusės dalyvavo Baltarusijai skirtos Lenkijos palydovinės televizijos „Bielsat“ direktorė Agneška Romaševska-Guzy (Agnieszka Romaszewska-Guzy), iš Lietuvos – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius, LRT TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis.

Klubo direktorius Gžegožas Miloševičius šia proga sakė: „Po trejų metų veiklos pagaliau pasiekėme lygį, kai dažniau  diskutuojame temomis, kuriose Lietuva ir Lenkija sutaria. Diskusijos temos, kurios mus skiria, keičiamos temomis, kurios mus jungia. Šį kartą ieškosime bendros kovos būdų, kaip kovoti su Kremliaus propaganda, kaip sėkmingai priešintis rusų informacinėms atakoms. 

Vis dėlto, po šių gražių žodžių diskusiją zw.lt portale aprašęs Antonis Radčenka padarė netikėtą išvadą, kad pirmiausia reikia kovoti ne su Kremliaus propaganda, bet normalizuoti Varšuvos-Vilniaus santykius, nes tik tuomet Lenkija ir Lietuva galės sėkmingai atsispirti tai  propagandai. Taigi vietoje bendros kovos šiame fronte, pasiūlyta kovoti su… Lietuva, kad ji pagaliau sutiktų normalizuoti lietuvių-lenkų santykius, esą dėl jų nenormalumo būtent ji kalta. 

Savo pasisakyme viceministras D. Skusevičius, ačiū Dievui, nekaltino Lietuvos, nors ankstesnieji ministrai tą darė (dabartinis daro ir dabar), bet priešingai, paminėjo puikią Lietuvos infrastruktūrą, gerus kontaktus su ES šalimis kaimynais, ypač su Lenkija, pagaliau atsparią visuomenę, suprantančią tuos reiškinius, galinčią atskirti, kas yra tiesa, o kas yra propaganda. Ačiū už komplimentus mūsų valstybei ir visuomenei.

Tiesa, vėliau viceministras  „pasitaisė”, esą santykiuose su Lenkija yra ką taisyti, ir tą daro dabartinė valdžia. Lenkija ir Lietuva turi pasiekimų energetikoje, gynyboje, o tarptautinėje arenoje Lietuvos ir Lenkijos diplomatai kartu praneša apie grėsmes iš Rytų. Nėra taip, kad amerikiečiai vieną kartą pabudo ir suprato, kad reikia padėti Lietuvai ir Lenkijai. Čia įdėta daug darbo, dažnai nematomo. Ačiū ir už tai, bet koks čia ryšys su Kremliaus propaganda?

„Bielsat“ direktorė A.Romaševska apsiėjo be priekaištų Lietuvai ir pastebėjo, kad Kremliaus propagandos problema yra skirtinga Lenkijoje ir Lietuvoje, jau vien dėl to, kad Lenkijoje nėra Rusijos televizijos. Lenkijoje dažnai net nejaučiama, kad rusų propaganda yra reali grėsmė. Ją greičiau reikėtų vadinti informacine agresija.

Propaganda yra tuomet, kai kare viena pusė sako, kad laimi, o kita pusė, kad būtent ji laimi. Rusijos televizijos Lenkijoje niekad nebuvo ir dabar nėra. Rusijos dezinformacija pasirodo ten, kur galima įkalti pleištą tarp Lenkijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos.

Viešnios nuomone, Rusijos informacinė diversija dažnai pateikiama antivakarietiškame ar antiamerikietiškame kontekste, jos tikslas ne įtikinti savo tiesa, bet nors sukelti abejones. Į tai atsakant daroma per mažai. Taip gana miglotai kalbėjo ponia iš Varšuvos.

Deja, ne ką aiškiau kalbėjo ir Lietuvos televizijos naujienų vadovas A.Matonis. Jis išreiškė pavydą Lenkijai, kad ji neturi Rusijos televizijos, bet tuo jo pavydas esą baigiasi, nes situacija su Kremliaus propaganda yra labai panaši (A.Romaševska aiškino priešingai), bet pritarė jai, kad padaryta per mažai, priešinantis Rusijos propagandai.

Kas mums pavyko, aiškino A.Matonis, tai įtikinti Vakarų partnerius, kad Rusija vykdo informacinę agresija, o mes nesame paranojikai. Mat prieš penkerius metus, mums apie tai kalbant, vakariečiai tik juokėsi, sakydami, kad jūsų rusofobija yra suprantama. Ačiū Dievui, padėtis pasikeitė ir, pirmiausia, medijų dėka, vėliau prisijungė ir valdžia.

Tačiau Lietuva turi ir pralaimėjimų, pripažino A.Matonis ir pradėjo… keikti Lietuvą. „Nieko nepadarėme, kad lenkų ir rusų mažumos liktų Vakarų informacinėje erdvėje…“. Betgi Lietuvos radijas tai irgi vakarietiška erdvė ir čia kasdien lenkiškai ir rusiškai transliuojamos  žinios nepalieka mažumų kitoje nei Vakarų informacinėje erdvėje. Jokių problemų klausyti šias laidas, kaip ir žiūrėti TV Polonia nėra. Vakarais ir naktį „Žinių radijas“ dar retransliuoja „Laisvės radiją“ rusiškai. Tai kur tas mažumų atribojimas nuo Vakarų informacijos?     

„…Lietuvos valdžia turėtų pasirūpinti kokybiška mažumų žiniasklaida“. Na čia pasakymas visiškai be kompetencijos. Valdžia tiesiog duoti pinigų ar materialinių vertybių mažumų ir kitokiai žiniasklaidai negali nė pagal jokį įstatymą. Parama galima tik per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, konkurso tvarka remiant kultūrinius ar šviečiamuosius projektus. Atskira eilute čia įrašyta fondo nuostata: „populiarinti Lietuvoje gyvenančių tautų etninės kultūros paveldą, skatinti jų kultūrinę, šviečiamąją veiklą“. Mažumų žiniasklaida tokia paramą gauna.

Po to Lietuvos televizijos atstovas prabilo jau visai lenkų nacionalistų leksika: „Lietuva privalo (!) visam laikui išspręsti ginčijamus klausimus, tokius kaip „originali pavardžių rašyba…“. Kodėl būtent rašyba? Ne vienas protingesnis lenkas aiškina, kad šis klausimas nėra prioritetinis, pvz., publicistas Aleksandras Radčenka: „pavardžių rašymo problema Lietuvos lenkams nėra svarbiausia“, buvęs Lenkijos ambasadorius Janas Vidackis (Jan Widacki): „pavardžių rašyba nesidomi mažiausiai 80 proc. Lietuvos lenkų“.

Lenkijos ambasadorė prieš savaitę Vilniuje susitikusi su žurnalistais (susitikimas atpasakotas laikraštyje „Kurier Wilenski“), jokių pretenzijų dėl pavardžių irgi nepareiškė. Tokiu būdu A.Matonio kaltinimai Lietuvai dėl lenkų pavardžių tikrai yra pertekliniai, nes patys lenkai tuo nelabai ir domisi.

Kitas A.Matonio „šūvis“ diskusijoje dėl Kremliaus propagandos dar įdomesnis: „Lietuva privalo išspręsti žemės grąžinimo klausimą“, turima minty rytų Lietuva. O toliau jau visai pagal lenkų nacionalistus: „kai šie klausimai (rašybos ir žemės) bus išspręsti, galima bus galvoti apie medijų bendradarbiavimą“.

Šis „šūvis“, priminsiu, paleistas diskusijoje dėl Kremliaus propagandos, ką bendro su ja turi žemė? Beje, kaimo vietovėse jos sugrąžinta 99 proc. prašomo ploto, Vilniaus mieste gerokai mažiau. Beje, Varšuvoje dar nuo pokario metų negrąžinta ar ne 8000 nacionalizuotų namų ar butų… 

Jau minėtas J.Vidackis prieš keletą metų aiškino, kad dėl žemės grąžinimo vėlavimo kalta ne tik Lietuvos valdžia, bet ir iš tarpukario laikų, t. y. Lenkijos paveldėta žemėtvarka, žymiai sunkiau pertvarkoma į šiuolaikinius standartus. O dėl Vilniaus miesto plėtros, tokie procesai visada sukelia visuomenines ir ekonomines problemas, tautinis aspektas čia ne prie ko.

Lenkijos ambasadorė pabaigoje reziumavo: „Abi pusės tai mažumai turi dideles nuodėmes“, o Lenkijos politika „ne visada buvo adekvati“. Ir dar, kad „verta skirti didesnį dėmesį lenkų pilietinimui“.  A. Matonio reziumė buvo kitoks: „Norėčiau, kad lenkai žiūrėtų ne „Banditskij Peterburg”, bet tik lenkiškas muilo operas“.