Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje pradedama nagrinėti derybų dėl Lietuvos krikšto tema. „Aktualiojoje istorijoje“ jau kalbėta apie Lietuvos krikšto bandymą Mindaugo laikais ir jo žlugimo priežastis. Šį kartą istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie kitus Lietuvos krikšto projektus, kilusius po Mindaugo mirties, Vytenio, Gedimino ir Kęstučio iniciatyva.
Kuo naujieji krikšto projektai skyrėsi nuo Mindaugo krikšto bandymo? Kokie buvo pagrindiniai lietuvių siekiai ir reikalavimai? Kas juos rėmė? Kokia Vytenio sąjungos su Rygos arkivyskupu reikšmė? Kodėl ir Vytenis, ir Gediminas žadėjo krikštytis, bet taip ir nepasikrikštijo? Kas privertė Gediminą atsisakyti popiežiui pareikšto noro krikštytis ir kodėl jo legatų pasiuntiniai pateisino Gediminą? Ar Gediminas grįžo prie krikšto projekto gyvenimo pabaigoje ir už tai buvo nunuodytas, kaip dėstė istorikas Alvydas Nikžentaitis? Kas buvo Gedimino derybų dėl krikšto aktyviausias rėmėjas po jo mirties? Kodėl Kęstutis 1349 m. derėjosi dėl krikšto be Algirdo žinios? Kokią įtaką Kęstučio politikai padarė jo vedybos su Birute? Kuo baigėsi pirmoji Kęstučio krikšto akcija?
Šie ir kiti klausimai aptariami laidos metu. Laidą veda istorikas Tomas Baranauskas.
[youtube]https://youtu.be/c6uFpaF3noU[/youtube]
Žaisti svetimus žaidimus (ar net juos aptarinėt), laiko gaišinimas, ir gaišti, netgi gaišinti jau per prabangu.
“Susintetintų” tikybų galybių galybės ir išsigimdyt kažką panašaus raštiškai galima vos ne kasdien, ar net po kelias
(nuo ryto iki vakaro, visokių ešafotų, balvonų, kryžių ar kitokių budeliškų trinkų …prisispausdžiant); tai jau nelaimėliška
praeitis, mums patiems, aplinkiniams ir dar “robotizacinės sintetikos” pavyzdžiais tebetikintiems, tikybų susintetinimo.
Na, susibegs tuoj kas (be Mindaugo, Vytenio, Gedimino…) ir robotizacilizacijai (tikinimui) dar susisintetins naujadievius
– bet ne, esam GYVI. Dar esam.
Bet… Vytenis vertas atminties l a b i a u.
Ar rasis Vytenis, – jo Atminimas?? Rasim. kaip ir kur…
Kada ir kaip atkast, kas (be svetimo)?
Lietuvos, o tai ir Žemaitijos krikštas, įvyko 1251 m. Nedera to painioti su kunigaikščių manipuliacijomis bei Jogailos vykdyta polonizacija ir baltų skaldymo politika
Kad, Lietuva krikštą priėmė, iš Lenkijos 1387 metais ir išsigelbėjo, tai tikras stebuklas, nors Jogaila prieš ateidamas į LDK sostą jau žinojo, kad taps Lenkijos karalium, nes likus 3 metams, iki jo atėjimo į LDK sostą, 1374 metais Lenkijos ir Vengrijos karalius Liudvikas, Lenkijos bajorams, suteikė Košicės privilegiją, mainais už tai Lenkijos sostas buvo pripažintas vienai iš Liudviko dukterų( kadangi Liudvikas neturėjo vyriškos lyties palikuonių, tai jo įpėdine Lenkijoje buvo pripažinta viena iš dukterų) Taigi Jogailai atsirado puiki galimybė tapti Lenkijos karalium, be to – jis buvo ne vedęs, priešingai nei Vytautas. Mano manymu, Jogaila ruošėsi tapti Lenkijos karalium, dar neatėjęs į valdžią Lietuvoje. Tam pasiruošimui jis turėjo 3 metus – plius dar tiek, kada mirs Liudvikas ir bus galima kovoti dėl Lenkijos sosto. Visa Jogailos politika nuo 1377 metų iki 1385 metų yra tas pasiruošimas. Nereikia pamiršti kad 1379 metais, Krokuvoje ir Budoje, Jogailos paliepimu, derėtis dėl krikšto atvyko Skirgaila. Tai tiek.
Įdomi mintis apie tuos išankstinius pasiruošimus. Algirdas gyvenimo pabaigoje tarsi buvo sužadėjęs Jogailą su Maskvos kunigaikštyte, paskui tas projektas buvo gaivintas 1383-1384 metų santūroje, bet iki santuokos taip ir neprieita, nes nei viena iš pusių nerodė ypatingo noro.
Bet ar, Jogaila po tos santuokos būtų tapęs Maskvos didžiuoju kniaziumi ?
Atsiprašau – aukščiau, esantis mano komentaras, skirtas Ingai Baranauskienei, bet ne “Atmintis” komentatoriui.
Ne.
Giliai įsitikinęs ir turiu tam istorinį pagrindą, kad, jei Mindaugo krikštas būtų nežlugęs Lietuva būtų didelė Europos valstybė bent iki tų žemių, kurias suspėjo suvienyti karalius Mindaugas t.y. iki Naugarduko rytuose, beveik neabejoju, kad ir diduma Prūsijos, Jotvingių žemių (Palenkė) šiandien priklausytų Lietuvos respublikai kaip etninės lietuvių žemės. Gyventojų skaičius, manau, siektų Baltarusijos gyventojų skaičių ir dar didesnį. Į Lietuvos Krikštą pažiūrėkime rimtai, kaip į Dievo malonės ženklą mūsų tautai, dėka kurio ji bent jau išliko iki šių dienų. Liberalizmo propaganda, atitolimas nuo krikščionybės vėlgi šiais laikais neveda niekur, bet į mūsų tautos mažėjimą, tiek gyventojų, tiek visos valstybės prasmė.
Mindaugo krikštą sužlugdė paties Mindaugo politika: nebūtų taip beviltiškai nuolaidžiavęs kryžiuočiams, gal ir iš to krikšto kas nors būtų išėję.
Kur čia tas Mindaugo nuolaidžiavimas kryžiuočiams, kelių dvarų dovanojimas Lietuvos vyskupui bei kaip kaimynui Livonijos ordinui valdyti, tuo metu esant su juo geriems santykiams, krikšto ir karūnavimo proga buvo priimtas dalykas to meto karalysčių valdovų gyvenime. Be to, abejojama, bent jau dalies, tų dovanojimo aktų tikrumu. Negalvokime apie tuos laikus šiandieniškai – mužikiškai…
Spalio 14-oji – karaliaus Mindaugo vardo diena. Kiekvieną lietuvį džiugina 1254 m. kovo 12 d. karaliaus rašte esantis valdovo pasveikinimas visiems, kuriuos ši žinia pasieks. Ori žinia yra Lietuvos kultūros paveldo moralinių vertybių iždo brangenybė, istorijos dovana, kuri suartina mus su praeitimi, su didžiais įvykiais. XVI a. Jonas Radvanas Lietuvis aukštino karaliaus autoritetą: „Šičia stovėjo šventieji karaliai lietuvių kilimo / Švietė aukštai ryškiais spinduliais lietuvių karalius / Mindaugas, jam ant galvos karūna lotynų gulėjo“.
Sveikinimas visiems, kuriuos raštas pasieks, yra standartinė kanceliarinė formulė.
Ar tai, kad sveikinimas standartinis, jį menkintų (!)…
Neabejotina, jog Lietuvos karalystės iškilumas slavų valstybėms ne prie širdies, todėl ir perša lietuviams ochmanskišką požiūrį muistytis prie nepavykusių LDK siekių. Regis tokia propaganda pelninga, bet nacionaliniu požiūriu tai nederama istorinių verčių klastotė.
Kada “Alkas” išaugs iš Mindaugo- Vytauto laikotarpio “kelnaičių” ir pasieks “Gardarikiją”, o vėliau ir “Sarmatiją”???!!! Juk būtent šie laikotarpiai LIETUVAI ir LIETUVIAMS yra įdomiausi ir GARBINGIAUSI!!! Jau pradedu pykti ant gerbiamų Baranauskų!