Laidoje „Aktualioji istorija“ Tomas Baranauskas su istoriku Ričardu Dediala kalbasi apie 1311 m. balandžio 7 d. įvykusį Voplaukio mūšį tarp Vytenio vadovaujamų lietuvių ir didžiojo komtūro Henriko Plockiečio vadovaujamų kryžiuočių, kuris buvo lietuvių pralaimėtas. Nors mes esame įpratę minėti lietuvių karines pergales, R. Dediala mano, kad neturime užmiršti ir pralaimėjimų, kurie taip pat byloja apie tai, kaip kovojo mūsų protėviai.
Ko siekė Vytenis, 1311 m. du kartus įsiverždamas į Prūsiją? Kokia buvo Vokiečių ordino padėtis tuo laikotarpiu, kuomet inkvizicija vykdė teismo procesą prieš tamplierius, o taip pat ir Vokiečių ordiną? Ką šiame kontekste reiškė Vytenio sąjunga su Rygos arkivyskupu ir Ryga? Ar tiesa, kad prieš mūšį Vytenis tyčiojosi iš krikščionybės? Kaip vyko pats mūšis, kokį vaidmenį jame suvaidino rusėnų šauliai? Kodėl kaip šauliai XIV a. Lietuvos kariuomenės sudėtyje dažniausiai įvardijami būtent rusėnai? Kokį vaidmenį Voplaukio mūšis paliko istorinėje atmintyje? Kodėl Lenkijoje mūšio vietoje ši pergalė švenčiama?
Šiuos ir kitus klausimus aptariame laidoje.
Ką tik tyloje nuvilnijo Didžiojo karvedžio Vytenio, žemių Lietuvai – mūsų Valstybei klestėt ir gyvuot Didžio užkariautojo
700-ųjų mirimo metinių t y l i o s i o s pagarbos Metai… Ir jau ant Vytenio piliakalnio Vilniuje – jo nurodymu sostinę kurt
Gedimino sargybos bokšteliui (vienam, – kitas apsaugotas garsiąja Katedros varpine užstatyta) grėsmė nuošliaužos į pačią svarbiausią jo pilių – Naugarduką (vos netapusiu Mūsų sostine) atslinkusi.
Net 1944-49 m. pamokose pradinukus mokę: Mindaugas ir Vytenis, – Lietuvos Valstybės kūrėjai, Gediminas ir… kt.
na pasiskaitykit iki 1795 m. net Jekaterinos ir Stalino dar neuždraustą lietuvių (t.y. buvusios Lietuvos nuo Mindaugo-Vytenio istoriją, ir LIETUVIŠKAI, ir RUSIŠKAI) istorinę V A L S T Y B I N G U M O raidą. Aišku, mūsų bendra didinga Kulikovo pergalė ten neminima (vien JŲ), 1382 m. Maskvos gynybos ž i a u r i o j i auka (lietuvių) t.p. tik 1982 m. jau Brežnevo “kažkaip moksliškai” pripažinta ir įtvirtinta (apie pirmąjį Smolensko patrankų panaudojimą Maskvos gynybai
– tai visa VYTENIO k a l a v i j o paveldu…)
Labai nelengva bus…1569 m. galiojančio Lietuvos Lenkijos pergalingai gyvybiško susitarimo (unijinio) sąlygas – niekad nekeistas – atstatyt. Bet ši ALKO žinia – vienas žingsnelių link to!
Man aktualiau ką rusėnų šauliai nuveikė 1940m. 1944-1953 ir t.t.
Vyrai, tema įdomi ir įdomiai kalbate – bet tai iš esmės radijo laida, nes vienas kalbasi su savo kompiuteriu, kitas – su užrašais. Be vaizdo būtų viskas tvarkoj – bet kamera viską gadina, nes labai akivaizdu, kad tai ne pokalbis, bet pokalbio imitacija.
Pikc, dėkui už pastabą. “Alko radijo” studija yra šiek tiek nepritaikyta kalbėti tet-a-tet. Reikėtų kamerą statyti kitaip ir žmones susodinti kitaip. Galbūt būtų geriau. Na, kaip “žinių radijas” sodina vienas prieš kitą. Šios laidos formatas yra daugiau kalbėjimas, o ne žiūrėjimas į kamerą ar kažkas pan. Užrašai buvo ten, kad nepamiršti įvairių detalių, kurių, beje, buvo daug taip ir nepasakyta. Galbūt jūs esate teisus, kad be kameros viskas būtų daug geriau.
Vaizdas toks, kad vedėjui nelabai įdomios svečio mintys, suprask jis geriau žino…
Kiek suprantu, tai iš esmės yra radijo laida – tokiu atveju kameros tikrai nereikia. Antra vertus, jeigu jau kamera yra, tada reiktų į ją reaguoti. Nors gal ir tai nebūtinai – visiškai užtektų reaguoti vienam į kitą. Patys užrašai tikrai ne bėda (negi mintinai viską mokytis?) – bėda, kad vyksta lyg ir pokalbis, bet pašnekovai kalba NE vienas su kitu, o kas sau.
Beje, galima sakyti, kad nei Voplaukio (Voyploc‘o) istorinio įvykio keistenybių, nei paties Vytenio valdymo, žūtbūtinių kovų tebesitęsiančių nuo Mindaugo laikų su Mozūrais ir Vokiečių ordinu dėl Užnemunės, Rytprūsių, jo ryšių su Ryga, su pranciškonais ir t.t. ir pan. mįslės, t.y. to laikotarpio lietuviškos Lietuvos istorijos dalis nepajuda nė iš vietos. Taip yra dėl to, kad paliekami netyrinėti tokie istoriniai faktai, kaip šaltiniuose paminėti su įvykiais susiję pavadinimai. Juk pavadinimai be prasmės neatsiranda. Būtent pavadinimo prasmė gali būti daug ką istoriškai svarbaus sakanti. Juolab, kad gali būti, jog dažnai netgi tas įvykis ir duoda vietai pavadinimą. Taigi metodologiškai yra būtinas kompleksiškas tyrinėjimas šaltinyje minimų veiksmų ir kartu – minimo pavadinimo prasmės. Štai, kad ir šiuo atveju, lotyniškai paminėtas pavadinimas fonetiškai sulietuvinamas, kaip Voplaukis be gilesnių kalbinių ir istorinių tyrinėjimų. O kodėl čia neįžiūrėti tarminio žodžio “plėcus” reiškiančio kam nors skirtą vietą, erdvę ir žodžio way, sietino su germaniškai reiškiančiu kelias, giminingu su mūsų galimu žodžiu vaikštkelis, esamu – vieškelis. Iš to galėtų būti visai kitaip aiškintinos ir šio mūšio detalės ir jo rezultatai. Panašiai istorijoje gali būti atsitikę ir kitais atvejais, konkrečiai, kad ir su Naugarduko pavadinimu susiejusių istorinių įvykių aiškinimais. Tarkim, kodėl jis laikytinas slavišku iš novyj “naujas”, o ne iš latvių naves “velionis”, ir kodėl tokiu atveju manyti, kad Vytenio pranciškonams statyta bažnyčia (ta, kurią Skvernelis su vienuolynu neseniai atidavė Lenkijai) buvo Naugarduke, o ne Vilniuje (iš naves = velionis) arba dėl tų pačių priežasčių manyti, kad Mindaugas 1243 metais pastatė naują pilį Naugarduke, o ne Vilniuje ant Minkalniu vadinto (iš čia jo papėdėje einančios gatvės priešdėlinis pavadinimas – Pamėnkalnio) Taurakalnio. Tokie yra mūsų kraštų istorijos metodologiniai ypatumai, į kuriuos vis dar neatsižvelgiama.