Vilniaus dieną – sausio 25-ąją – prisiminiau Gedimino, „lietuvių ir rusų karaliaus“, prakeiksmą.
Tas valdovo prakeiksmas skirtas jo karališkojo antspaudo niekintojams – Lietuvos valstybės, jos savarankiškumo neigėjams.
Visi išlikę Gedimino laiškai buvo „paliudyti ir sutvirtinti antspaudu“. Šventosios Romos imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Brėmeno 1323-iųjų liepą Liubeke Gedimino laiškus lydėjusį antspaudą yra aprašęs: antspaude vaizduotas soste sėdintis ilgaplaukis vyras, rankose laikantis karūną ir skeptrą, o aplink vyrą įrėžtas kryžius ir lotyniškas įrašas, skelbiantis, kad tai – „Ženklas Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus“.
Ne viename 1323-iaisiais iš Vilniaus siųstame laiške Gediminas pasmerkė galimus jo „antspaudo niekintojus“:
Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo naikintojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmones. <...> Pikta valia veikiantieji prieš <...> šį antspaudą šiuo laišku yra skelbiami tiesos niekintojais, velnio gerbėjais, tikėjimo naikintojais, meluojančiais eretikais ir bet kokios garbės netekusiais žmonėmis.
2023-iųjų sausio 25-ąją, švęsdamas pirmojo išlikusio Lietuvos sostinės paminėjimo 700-tąsias metines, Vilniaus klubas Valdovų rūmų kieme atidengė Gedimino laiškui skirtą Martyno Gaubo – gero skulptoriaus – padirbdintą atminimo lentą.
Gedimino laišką vaizduojančiame paminkle – puikios valdovo tekstų citatos. Bet pats laiškas – be Gedimino karališkojo antspaudo. Valdovo antspaudo vietoje – Vilniaus klubo herbas!
Simbolinė metamorfozė. Simbolinis virsmas, liudijantis dabartinio mūsų santykio su istorija atsainumą, lėkštumą, nevalyvumą. Sykiu – ir paauglišką mūsų egocentrizmą.
Taigi esame Gedimino prakeiksmo verti. Ir dėl jo antspaudo išniekinimo. Ir dėl jo priesakų užmaršties. Ir dėl atsainaus požiūrio į Lietuvos praeitį, į savo istoriją, nesugebėjimo jos pamokų suprasti.
O kertinis Gedimino priesakas – saugoti ir ginti Lietuvos karalystę, Lietuvos savarankiškumą, tikint, kad savo krašte tvarką turime kurtis patys, kad savo išmintimi remdamiesi galime turėti tvarką, geresnę nei kitose šalyse.
Vilniaus paminėjimo jubiliejų švęsdami, net nepaprašėme Vilniuje gyvenančio geriausio Gedimino laiškų tyrinėtojo Stiveno Kristoferio Rovelo (Stepheno Christopherio Rowello), kad šiuos unikalius tekstus išverstų į anglų kalbą. Tad iki šiol negalime pasauliui Gedimino laiškų angliškai pasiūlyti, kad jis Lietuvos istoriją ne iš nuogirdų, bet iš šaltinių pažintų.
O ir savo vaikams, jaunimui, visuomenei ar pasiūlėme bent vieną kitą stipresnį istorinį kino pasakojimą, televizijos serialą, kiek solidesnį dokumentinį filmą, skirtą senajai savo valstybei?
Tad taip ir liksime be Gedimino karališkojo antspaudo, be gyvo, dialogiško, auginančio ryšio su savo istorija – spigūs egocentriški paaugliai, „suvedinėjantys sąskaitas“ su Mažvydu, Donelaičiu, Daukantu, Basanavičiumi, Smetona, Marcinkevičiumi?
Nuėjau šiandien prie Gedimino laiškui skirtos atminimo lentos – o gal atrasiu pagaliau pridėtą karališkąjį antspaudą? Deja, po Gedimino tekstu – tik Vilniaus klubo herbas.
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Tai, kad Gediminas buvo daugiau, nei karalius, o valstybė daugiau, nei karalystė. Virš karalių buvo popiežius, virš Gedimino – tik Dievas. Pagal savo statusą Gediminas prilygintinas imperatoriui.
Gerai pasakyta. Gerai ir D.Kuolio parašyta.
Pasmerkimas nėra prakeiksmas. Šio žodžio išvis geriau nevartoti.
Taip, Darius Kuolys sukčiauja taip rašydamas.
Tautos niekintojai tie, kurie tik sugeba sukurti filmus apie razbaininką Blindą, išdaviką Poetą …, atrodo siekiantys sumenkinti tautą. O filmų Lietuvos didžioms istorinėms asmenybėms aukštinti nėra pinigų, nors šiuolaikiniam jaunimui patraukti svarbiausias yra vizualusis menas. Iš tikrųjų nėra iš ko stiprybės semtis, nebent iš laisvės kūnui (kas laikina ir netvaru).
Pinigų yra niekams. Matyt, nėra patriotų.
Citatos iš 1323 metų spalio 2 dienos taikos ir prekybos sutarties su Livonijos ordinu:
– „Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą“;
– „Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui.“.
Tos pačios citatos viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos saksų tarme : ” Alle iene de dessen bref ansen unde horen de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedeminnen, deme koninge van Lettowen, und wunschet en an Gode…”
“Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten, unde Sameyten,Pessekowe und alle Russen, de under eme beseten sint……”
Gediminas vadinamas karaliumi ( koning), o ne didžiuoju kunigaikščiu ( grote hertog) .
Gedimino laiškus anksčiau nagrinėjo V. Pašuta, išleidęs knyga 1966 m. ( redagavo dr. Romas Batūra) .
Su visais šiais patriotiniais darbais taip, kaip su kava į lovą – užuot laukus kol kas atneš, reik atsikelt, išsivirt ir atsinešt. Patiems reikia susikurti atitinkamas draugijas ir pasidaryti ką reikia.
Didžiausia Gedimino klaida- neįsakė savo pavaldiniams kurti lietuviškos raštijos lotyniškomis raidėmis ir nepaskelbė lietuvių kalbos valstybine Lietuvos Karalystės kalba, privaloma visiems Karalystės gyventojams.
Ne visai. Lietuvių kalboje yra daugiau garsų nė lotynų kalboje. Tad ir raidžių turi būti daugiau. Tik be nereikalingos w.
W raidės klasikinėje lotynų kalboje nebuvo, ji atsirado viduriniosiose vokiečių žemaičių ( saksų ir frankų tarmėse) ir vokiečių aukštaičių ( alemanų, bavarų, tiuringų ir kt.) tarmėse ( anksčiau buvo rašoma uu) , anglų kalboje ( iš anglosaksų) taip pat šiaurės germanų švedų ir danų tarmėse ( vėliau išnyko), taip pat romaniškoje valonų kalboje , kurioje daug skolinių ir germanų vokiečių ir olandų kalbos flamandų tarmių ( varnėnas valonų kalba li sprewe, olandų spreeuw,vokiečių saksų žemaičių tarme Spree ) . Iš vokiečių W perėmė lenkai. Lietuviai W perėmė taip pat iš vokiečių ( žiūr. Martyno Mažvydo katekizmą :: Regiety narieja sawa akimis / Taipyr ischgirsti sawa ausimis/ Jau nu ka tewai nakada neregieia/ Nu schitai wiss jusump ateia…” lt.wikisource.org/wiki/Martyno_Mažvydo_katekizmas
Kažin, ką pasakytų Gediminas apie šituos reikalus Vilniuje? delfi.lt/naujienos/lietuvoje/slapta-fiksuotuose-pokalbiuose-korumpuotos-valdininkes-bedos-kaip-isplauti-simta-tukstanciu-grynuju-120201204