Baigiantis mokslo metams Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius surengė konferenciją „Lenkų vaikas – lenkiškoje mokykloje“ („Polskie dziecko – w polskiej szkole“). Skyriaus pirmininkas, kartu ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis apžvelgė Lietuvos lenkų švietimo padėtį su vienas kitą atmetančiais vertinimais, iš vienos pusės juodą, su krūva trūkumų, bet iš kitos – baltą, su gausybe laimėjimų. Kaip sakoma, kuo norite, tuo tikėkite.
Tokių žinių adresatai yra skirtingi. Lenkijai skirti Lietuvos lenkų švietimo baisumai, o Lietuvos lenkų auditorijai visai gera jo padėtis. Kodėl taip daroma, galėtų paaiškinti pats Tomaševskis, bet ir be paaiškinimo aišku, kad be Lenkijai transliuojamų Lietuvos lenkų pragaro vaizdelių, nutrūktų Lenkijos parama “vargšams Lietuvos lenkams”, o Lietuvos lenkų patikinimas, kad tik lenkų organizacijų dėka yra pasiekta geriausia pasaulyje lenkų švietimo padėtis, atneša toms organizacijoms papildomus rinkėjų balsus. Taigi vienos konferencijos šūviu du – baltas ir juodas Lenkijos ir Lietuvos zuikiai. Pažvelkime į juos Tomaševskio akimis.
1996 metais Rytų Lietuvoje, atsisakius rajonų valdžiai, pradėtos steigti apskričių, dabar jau ministerijos pavaldumo lietuviškos mokyklos. Anot Tomaševskio, tose vietovėse nebuvo jokio reikalo jas įkurti, mat atsirado konkurencinė atmofera lenkiškoms mokykloms ir dalis lenkų mokinių nuėjo į lietuviškas. Tomaševskis prisigalvojo, kad lietuviai neva agitavo leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, užmiršęs paminėti, kad agitacija į lenkiškas mokyklas, naudojant ir administracinį resursą, buvo nesulyginamai didesnė. Žodžiu, lenkai yra prieš lietuviškas mokyklas. Vis dėlto lietuviškos mokyklos rytinėje Lietuvoje sėkmingai veikia.
Tomaševskio nuomone, švietimo reforma sudavė smūgį Lietuvos lenkų švietimui, nes esą buvo numatyta uždaryti daugumą lenkiškų mokyklų(?). Lenkų visuomenė su tuo nesutiko. „Su pasitenkinimu galime pažymėti, kad šiandien turime 36 lenkiškas gimnazijas, t.y. 10 proc. bendro Lietuvos gimnazijų skaičiaus“. Tomaševskio žodžiais, tai stebuklas, nes lenkiškose mokyklose mokosi 3,5 proc. šalies vaikų. Beje, mokyklų 1000-čiui Lietuvos lenkų vaikų tenka daugiau nei pačioje Lenkijoje ir vos ne dvigubai daugiau nei lietuvių vaikams Lietuvoje.
„Tik milžiniškų lenkų visuomenės pastangų dėka, vadovaujant LLRA-KŠS (tai Tomaševskio partija), laimėjome du papildomus metus lenkų vidurinių mokyklų gynimui, dėl to atsirado 10 papildomų gimnazijų, jų bendras skaičius gal pasieks 37“. Ir dar: „šis lenkų laimėjimas nebūtų galimas be bendrų maldų Šventos Dvasios bažnyčioje ir prie Aušros vartų koplyčios“, bet dėl lenkiškų mokyklų lankomumo, kai kuriose vietovėse „dar turime padirbėti“, suprask paagituoti už lenkiškas mokyklas ir prieš lietuviškas.
Politikas atkreipė dėmesį ir į privačias mokyklas, jo nuomone, tokias mokyklas reikėtų steigti „Kauno Lietuvoje“ (na Litwie Kowienskiej) ir kituose regionuose – Ignalinos, Varėnos, kur nėra lenkiškų mokyklų, o Švenčionėliuose tam tiktų Lenkijos įsteigti „Lenkų namai“.
Anot Tomaševskio, nepaisant, kad „visa valstybės mašina yra nusiteikusi prieš mus… vykdoma brutali ir įžeidinėjanti agitacija… totalus lenkų švietimo puolimas“(!!!), lenkiškų mokyklų pirmosiose klasėse vaikų daugėja (lietuviškose mokyklose taip pat).
Vis dėlto, mokinių paieška lenkiškoms mokykloms tėra svarbiausias uždavinys. Tomaševskio manymu, tam reikia stebėti mokinių skaičių ne tik lenkiškose, bet ir lietuviškose mokyklose, bendradarbiauti su gyventojų bendruomene, surasti ir atkreipti dėmesį į vaikų sąrašus ir gretimose savivaldybėse, netgi netoliese esančiose sodų bendrijose. „Ieškosime vaikų ten, kur niekada neieškojome. Net vienas surastas vaikas [lenkiškai mokyklai] būtų laimėjimas. Vilniuje turime padirbėti teritorijoje, pereiti per butus, turime juk savo deputatus, LLS, LLRA skyrius, Lenkiškų mokyklų tėvų forumą. Tai yra visų bendras reikalas“.
Kaip matome, Tomaševskis kad ir pasidžiaugia lenkų švietimo padėtimi Lietuvoje (esą tai LLRA-KŠS nuopelnas…) ), bet čia pat Lietuvai švysteli ir ne vieną purvo gniūžtę („totalus lenkų švietimo puolimas“). Štai iš konferencijoje priimto atsišaukimo lenkų tėvams:
„Konstatuojame, kad lenkiškų mokyklų pirmaklasių skaičius yra stabilus, iš septynių lenkų vaikų šeši mokosi lenkiškoje mokykloje. Iš viso Vilniaus rajone mokosi 9022 vaikai, tarp jų lenkiškose mokyklose 4065 vaikai, 85 proc. lenkų vaikų mokosi lenkiškose mokyklose“. Galėtų Lietuvos lenkai džiaugtis tokiais Lietuvos lenkų švietimo skaičiais, niekur pasaulyje tokių nėra? Ne, šalia vėl Lietuvos lenkų pragaro vaizdai.
„Nepriklausomybės metais vėl buvo bandymų likviduoti lenkų švietimą. Protestai ir net moksleivių streikai padėjo jį išlaikyti. Kartu išaugo grėsmės, vietoje lenkams siūlomo rusiškų mokyklų pranašumo mitų atsirado lietuviškų mokyklų pranašumo mitas. Tokie tvirtinimai buvo skleidžiami spaudoje, įstaigose, valstybės institucijose. Ši konferencija ragina tėvus, kad nepasiduotų melagingai mažumų švietimo lituanizavimo agitacijai, kurios argumentai kertasi su faktais ir gyvenimo realijomis, kenkia sveikam intelektiniam vaiko vystymuisi“.
Štai taip. Jeigu leisite lenką vaiką į lietuvišką mokyklą, gąsdina Tomaševskis, nukentės jo intelektas. „Lenkų vaikas, atsidūręs kalbiškai ir kultūriškai svetimoje aplinkoje, praranda logišką tautinės dvasios formavimą, todėl dažnai patiria stresą, nerasdamas savęs nė vienoje tautinėje grupėje, nei toje, kuriai priklauso nuo gimimo, nei toje, kurios kalba mokėsi mokykloje“. Beje, mokytojų aiškinimais, dažnai lenkų vaikus atėjusius į mokyklą, pirmiausia reikia išmokyti kalbėti lenkiškai, taigi, nuo gimimo kažin ar jie girdėjo lenkų kalbą.
„Lenkų vaikai, nepakankamai mokėdami lietuvių kalbą, pirmaisiais metais daugiausia laiko ir jėgų skiria šiai kalbai, todėl nukenčia kiti dalykai, jų pasivijimas praktiškai neįmanomas“. Nesąmonė (lenkiškas tas žodis spalvingesnis – Bzdura!) toks aiškinimas, mano paties tolimas giminaitis prieš keletą dešimtmečių grįžo iš Rusijos, tai jo sūnus pirmus metus dar mokėsi rusiškoje mokykloje, bet kitus ir tolimesnius jau lietuviškoje ir niekas net neįtarė, kad devynias klases jis baigė kažkur Sibire.
Tomaševskis aiškina, kad net vidutiniškų gabumų vaikas lenkiškoje mokykloje puikiai išmoksta lietuvių kalbą. Keista tik, kad Tomaševskis buvo ir yra vienas energingiausių veikėjų, kalbėjusių ir Lietuvoje, ir Europos Parlamente prieš suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą visose Lietuvos mokyklose. Tai jeigu taip gerai lenkai išmoksta lietuvių kalbą, tai kodėl reikėjo ir dar reikia demonstracijų, mitingų, daugybės skundų prieš Lietuvą dėl tokio suvienodinimo?
„Lenkų abiturientas turi netgi turtingesnių gyvenimo starto pasiūlymų nei lietuvių abiturientas.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą lenkiškų mokyklų absolventams yra atvira visa Europa. Nuo 2007 metų Vilniuje Balstogės universiteto filialas, tokiu būdu buvo įvykdytas vienas pagrindinių lenkų postulatų – ugdymas lenkų kalba nuo lopšelio iki aukštosios mokyklos“.
Neįtikinama, kad geresni gyvenimo starto pasiūlymai atitenka lenkams iš lenkiškų mokyklų nei lietuviams. Juk lygiai toks pats argumentas – galėsite mokytis (o gal ir gyventi) visoje plačiojoje tėvynėje, buvo naudojamas sovietmečiu, viliojant lietuvaičius į rusiškas mokyklas. O dėl atviros Europos, tai ji atvira yra ir lenkams, ir lietuviams.
O dabar ryškiausias šios agitacijos perlas: „Lenkiška mokykla – tai ne tik mokymasis, bet ir svarbus patriotizmo, kultūros ir visuomeninės veiklos židinys“. Klausimėlis: tai kurio patriotizmo, lietuviškojo ar lenkiškojo? Aišku, kad lenkiškojo. Tomaševskiui kaskart liejant tiek purvo ant Lietuvos, kažin ar mokytojai, o dar svarbiau mokiniai taps Lietuvos patriotais? Negi toks yra Lietuvos mokyklos tikslas – ugdyti svetimos valstybės patriotus?
Agitacija tėvams leisti vaikus tik į lenkiškas mokyklas baigiama žodžiais: „leisdami vaikus į lenkiškas mokyklas, galėsite juos auklėti be nereikalingų stresų, jie neturės jums pretenzijų dėl neteisingo sprendimo, kai jie dar nebuvo pakankamai subrendę, kad galėtų spręsti patys“.
Jau du dešimtmečius Lietuvos ir Europos padangėje sklinda neva patriotinės Tomaševskio kalbos, tačiau būtina patikslinti – lenkiško patriotizmo kalbos. Ar priimtinas Lietuvai toks patriotizmas? Lietuvos lenkams, paprastai turintiems visiškai vienodą (tokią kaip partijos) nuomonę visais gyvenimo klausimais, ko gero priimtinas. Tačiau visai greta yra Lietuvos lietuvių dauguma. Jų nuomonė gali būti kitokia.
Įdomu, ar kokiame nors susitikime su lenkais Skvernelis ar Linkevičius protestuos dėl šlykščių Tomaševskio insinuacijų apie Lietuvą, ar nuleidę galvą lemens przepraszam, przepraszam…
Ko gero, ne tik lemens, bet ir atsiklaupę sieks Varšuvos dėdėms rankas bučiuoti.
No, panie, ką čia išsigalvojate – juk jie partneriai 🙂
Lygiaverčiai, tskant…
Atsiprašau, ponia, už gal nelabai vykusį palyginimą, bet pederastai taip pat yra partneriai. Tik vieni jų būna aktyvūs, o kiti – pasyvūs. Atspėkite iš trijų kartų, ar mes aktyvūs, ar pasyvūs.
Arba jis aferistas, arba ligonis…
V.Tomaševskis yra verslininkas.
Tai pasakyk už kiek jį galima nupirkt.
Reikia paklausti Varšuvos Belvederyje ar Lubiankoje.
Tai dabar vertimasis smulkiom bei stambiom politinėm niekšybėm verslu vadinamas?
Liberalizmas – prekiaujama viskuo, ką gali parduoti ir kas ko nori nusipirkti, urmu parduodant taikomos geros nuolaidos.
Išpardavinėti Lietuvą – tai reiškia mokėti gyventi moderniai.
Viena kitam netrukdo. O kartais netgi paskatina, sustiprina…
“Negi toks yra Lietuvos mokyklos tikslas – ugdyti svetimos valstybės patriotus?” – teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir lietuviškos mokyklos vis labiau kreipiamos tenlink – tiek, kad ne kokios nors valstybės, o eurosajūzo “patriotus” ugdo. Na, o tuo pačiu – ir pigią darbo jėgą eksportui, suprantama. 🙂
O Tomaševskis su visa savo šutve sėdi toli gražu ne ten, kur turėtų sėdėti, jeigu pas mus būtų rimtai rūpinamasi valstybės saugumu. 😉
Esate teisus.
Ne valstybine kalba mokančias mokyklas uždaryti,
tautines partijas uždaryti, o
kas su tuo nesutinka – irgi uždaryti!
Jėga integracijos dar niekas neįvykdė.
Prancūzijoje yra tik prancūziškos mokyklos ir jokių problemų nei su marokiečiais, nei su alžyriečiais, nei su lenkais dėl mokymo tik prancūzų kalba.
“Justinai”, tebūnie pačiam žinoma, kad lenkų politikai Suvalkuose prieš lietuvių kalbą naudoja tikrai ne įtikinėjimo metodus!!!
“Justinui”.
Kuri šalis vaikus augina ne sau, o kitoms šalims ar prieš save?
Nei viena taip nedaro ir niekas to nevadina prievartine integracija.
Todėl baik pūsti čia maskolinę propagandą.
Tas “Justinas”, įtariu, yra iš tomaševskinių komandos ir jo tikras vardas, manau, yra koks nors Zbignievas.?
Mielajam jaunikaičiui Justinui –
kaip žinia, bent jau Vakarų pasaulyje, prieš suteikiant piliečio teises, visų pirma iškeliami tam tikri reikalavimai, kurių neįvykdęs pilietybę kaip savo ausis matysi.
Ten neatsikalbinėsi, kad tos šalies valstybinės kalbos nemoki ar nenori PAGRINDINIŲ dalykų mokykloje būtent valstybine kalba mokytis. Ten ne tu valstybei keli sąlygas, o valstybė tau kelia sąlygas, kokių taisyklių privalai laikytis, jei nori būti šios šalies piliečiu. Netinka šios šalies taisyklės – ieškok sau tinkamų. Pasaulis didelis, o tu – laisvas.
Kai jau įvykdai NUSTATYTĄ (o ne pasirinktą!) minimumą ir gauni pilietybę, tada kiekvienos VALSTYBĖS PAREIGA INTEGRUOTI tave į šalies gyvenimą. Kad būtum lygiavertis su visais, privalai išmokti kalbėti, rašyti, skaityti ir suprasti tekstą (Konstituciją, įstatymus, normas, standartus, taisykles, tvarkas) tokiu pat lygiu, kaip jas supranta kamieninė šalies tauta, ir privalai viso to laikytis, nes jokie pasiteisinimai, jog nesupratai, tau nepadės. Esi pilietis, reiškia, PRIVALAI suprasti.
Todėl viskas pradedama nuo darželių ir mokyklų – visas švietimas ir lavinimas VISIEMS piliečiams vienodas (nes visi lygūs) – TIK VALSTYBINE kalba. Jei nori ir kitos kalbos mokytis – tai tavo privatus reikalas arba hobis. Niekas to nedraudžia, bet tai jau ne valstybės pareiga, ir ne valstybės biudžetas tuo turi rūpintis. Susirask (ar įsteik) privačią mokyklą ir mokykis. Bet tik laisvalaikiu, savaitgaliais, nes kitą laiką privalai skirti mokslams valstybine kalba, jeigu nenori likti juodadarbiu, kurį dar ne kiekvienas darbdavys priims, nes jis tikrai neprivalo mokėti visų šalyje gyvenančių kitataučių kalbas.
Tik puikus būtent valstybinės kalbos išmokimas suteikia KIEKVIENAM LYGIAS galimybes išsilavinti ir studijuoti norimą specialybę…
Reikia pripažinti, ponaitis Justinas kalbą gerai išmokęs. Bet žinių ir pilietinio mąstymo spragos didžiulės. Gal daugiau tam laiko skirti derėtų, negu čia tamoševskių sapnų reikšmes aiškintis …
Manau, gerbiamoji, kad veltui stengėtės sugėdinti šitą “Justiną”: įtariu, kad jis trolis, o troliai neturi nei tėvynės, nei įsitikinimų, nei garbės, nei sąžinės. Jie – troliai. Jie trolina. Už “babkes”. Ir jiems į viską nusispjauti. Svarbu “babkės”!
Iškelčiau drąsų klausimą: kas greičiau bus nuimtas ar atstatydintas: Putinas ar Tomaševskis? Ir tas, ir kitas yra vienvaldis lyderis, tiesa, jų veiklos plotas ir apimtis skiriasi šimtais ir tūkstančiais kartų, bet autoritarinės užmačios ir krūvos jų pataikūnų yra ir Rusijoje, ir Vilniaus krašte. Abudu galvoja vienodai: pasak Putino, Donbase ir Kryme ukrainiečiai engė, diskriminavo rusus, todėl teko pasiųsti žaliuosius žmogeliukus. Vilniaus krašte anot Tomaševskio lietuviai engia ir diskriminuoja lenkus, todėl lenkai priversti siųsti šimtus skundų Europai ir pasauliui, rengti mitingus prie užsienio ambasadų, prezidentūros (ačiū Dievui be žmogeliukų). Įdomu, kas greičiau išlėks iš savo postų?
Na jau, prašau taip nenuvertinti! Po putinėlio Kremliuje pražys kitas narcizas. Tam irgi pravers uolūs „konsultantai”…
Vargšas Valdukas: nežino, kad lenkai gyvena Lenkijoje. “Lenkai ant Lietuvos” (“Polacy na Litwie”) – tai sulenkėję lietuviai ir vietiniai bei pokariu atsikraustę į Lietuvą iš Baltarusijos gudai (baltarusiai). Jų pavardės viską pasako: Krepštulj (Krepštulis), Bubnelj (Būbnelis), Dedelj (Dėdelis), Gaidis (Gaidys), Lužis (Lūžys), Lovkelj (Laukelis), Grisievič, Panasievič, Michalkievič, Grigoruk, Vlasiuk ir t.t., ir t.t. Vargšelis, matyt, yra perskaitęs tik vieną knygą ir tą pačią apie Lenino vaikystę…
Teisingai pasakyta.
Jono Pauliaus II gimnazijos direktoriaus Adamo Blaškevičiaus nuomone, „šių metų lietuvių kalbos egzamino rezultatai parodė, kad prieš keletą metų įvestas suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas nepasiteisino. Valstybinį egzaminą tautinių mažumų mokyklose išlaikė 80 proc., pernai 87 proc. lietuviškose mokyklose – 89 proc. Tai reiškia, kad žadėtosios nuolaidos neveikia, tai reiškia, kad sistema neveikia”. Vietoje to, kad padidintų lietuvių kalbos pamokų skaičių, pirmiausia pradinėse klasėse, kur daugiausia dėmesio skiriama lenkų kalbai, o lietuvių lieka nuošalėje, lenkiškų mokyklų direktoriai toliau aiškina, kad lietuvių kalbos egzamino reikalavimai lenkiškose mokyklose turi būti dar labiau susilpninti. O kaip Lenkijoje lietuviai? Žinoma Lenkijos lietuvių publiciste Živilė Makauskienė rašo: „Kai kurių Lietuvos lenkų organizacijų veikėjų skleidžiamos kalbos, esą moksliškai patvirtinta, jog tautinės mažumos atstovas niekada neišmoks taip gerai valstybinės kalbos, kad galėtų lygiuotis su valstybinės tautos atstovu, todėl ir Lietuvos lenkų moksleiviams negalima kelti tokių pačių reikalavimų kaip lietuvių vaikams, Punsko Kovo 11-osios licėjuje kelia juoką.
Lenkijoje valstybinė kalba, jos mokėjimas ar mokymasis niekada nebuvo derybų objektas – nei su kuria nors valstybėje gyvenančia tautine ar religine bendruomene, nei su kuria nors kaimyne valstybe. Valstybinės lenkų kalbos mokymo programa yra vienoda visiems Lenkijos moksleiviams nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės ar religijos, nesvarbu, kokiose mokyklose jie mokosi. Niekada nebuvo net svarstymų suteikti kuriai nors tautinei mažumai lengvatų. Lenkijoje visiems akivaizdu, kad norint gyventi ir dirbti savo valstybėje ką jau ką, o valstybinę kalbą reikia mokėti gerai.
Mūsų mokiniai iš lenkų kalbos gauna aukščiausią balą ir nesiskundžia tuo, kad neturi nuolaidų ar kad nežiūrima pro pirštus į jų daromas klaidas. Priešingu atveju jie nesijaustų lygiaverčiais, jaustųsi prastesni nei lenkai.
Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokinių lenkų kalbos abitūros egzamino rezultatai viršija ne tik Palenkės, bet ir visos Lenkijos vidurkį. Punsko lietuvių licėjaus mokytojus stebina ir tai, kad Lietuvoje nuvertinama savo kalba, kad ji tampa politinių žaidimų objektu”.