Lietuvoje didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų šiandien mokosi bendrosiose klasėse ar ikimokyklinio ugdymo grupėse kartu su savo bendraamžiais. Tačiau Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad pati galimybė mokytis kartu savaime dar negarantuoja pilnavertės įtraukties. Daugiau nei pusei SUP turinčių mokinių mokyklose nesuteikiama visos Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) rekomenduotų švietimo pagalbos specialistų pagalba, o dalis vaikų apskritai paliekami be jos.
„Fizinis vaiko buvimas bendroje klasėje savaime dar nėra įtrauktis. Šiandien skaičiai popieriuje rodo gražią statistiką – net 94 procentai specialiųjų poreikių vaikų mokosi kartu su bendraamžiais, tačiau už šių skaičių slepiasi kita, skausminga realybė. Daugiau nei pusė šių vaikų nesulaukia jiems reikalingos pagalbos, o šeimos paliekamos vienos su savo iššūkiais. Negalime toleruoti situacijos, kai vaiko teisė į pilnavertį ugdymą virsta geografine loterija, kurioje parama vienam vaikui savivaldybėse skiriasi šimtais kartų, o įgytas profesinio mokymo diplomas galiausiai neatveria durų į darbo rinką. Po šio audito sistemoje neužteks tik kosmetinių pakeitimų – teisės aktai privalo garantuoti realią pagalbą kiekvienam vaikui, kuriam jos reikia“, – pabrėžia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
Trūksta specialistų, o esantiems tenka kritiniai darbo krūviai
Lietuvoje 2024–2025 mokslo metų laikotarpiu net 94 proc. SUP turinčių vaikų mokosi bendrose mokyklose ir klasėse kartu su visais vaikais. Švietimo sistemos prieinamumą rodo ir tai, kad net 93 proc. apklaustų tėvų nurodė, jog jų vaikai buvo sėkmingai priimti į pasirinktą ar norimą mokyklą, o savivaldybėse iš esmės buvo patenkinti visi prašymai.
Vis dėlto, auditas parodė, kad daugiau nei pusei (56 proc.) SUP turinčių mokinių mokyklose nesuteikiamos visos siūlomos švietimo pagalbos specialistų paslaugos, o net 5 proc. negauna jokios pagalbos. Dėl to kyla rizika, kad mokiniai negali visapusiškai dalyvauti ugdymo procese ir pasiekti savo potencialo. Tai patvirtina ir tėvų patirtis – 27 proc. jų pripažino, kad vaikai mokykloje negauna reikiamos pagalbos, o daugiau nei pusė (57 proc.) šeimų buvo priverstos ieškoti privačių specialistų už mokyklos ribų.
Sisteminę problemą dar labiau gilina tai, kad net 52 proc. bendrojo ugdymo mokyklų ir 75 proc. profesinio mokymo įstaigų trūksta švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų. Su šiuo stygiumi tiesiogiai susiduria net 91 proc. audituotų savivaldybių.
Siekiant sistemiškai spręsti milžiniškus krūvių netolygumus įstaigose ir užtikrinti, kad pagalba pasiektų kiekvieną vaiką, ŠMSM rekomenduojama skubiai spręsti specialistų pritraukimo klausimą ir atnaujinti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrose pradinio ir pagrindinio ugdymo klasėse privalomai atsirastų antrasis mokytojas (diegti atvirųjų klasių modelį) arba švietimo pagalbą teikiantis asmuo.
Vėluojanti pagalba, tėvų pasipriešinimas ir gabių vaikų šešėlis
Šalyje veikiantis išplėtotas PPT tinklas taiko eiliškumo prioritetus SUP turintiems vaikams, kuriems pagalba reikalingiausia (pvz., prieš egzaminus ar keičiant ugdymo pakopą). Tačiau pagalba SUP turintiems vaikams dažnai vėluoja: net 34 proc. tarnybų šalyje nurodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo mokiniams tenka laukti ilgiau nei mėnesį, nors ankstyva pagalba yra kritinis veiksnys geresniems ugdymo rezultatams pasiekti.
Procesą ir specialistų darbą taip pat stabdo priklausomybė nuo tėvų pateikiamų dokumentų – 85 proc. tarnybų juos gauna tiesiogiai iš tėvų. Procesą stabdo ir pačių tėvų pasipriešinimas – net 35,8 proc. tarnybų nurodo atvejus, kai mokyklos negalėjo užregistruoti vaiko vertinimui dėl tėvų nesutikimo.
Kartu išryškėjo ir kita opi problema – audito duomenimis, net 88-98 proc. PPT ir 73 proc. mokyklose dirbančių švietimo pagalbos specialistų stinga standartizuotų instrumentų mokinių specialiesiems ugdymosi poreikiams vertinti.
Augantis finansavimas ir šimtus kartų besiskirianti savivaldybių parama
Pastaraisiais metais bendros švietimo pagalbai skiriamos lėšos šalyje augo: švietimo pagalbai mokyklose 2025 m. skirta 287,4 mln. Eur (2024 m. – 233,4 mln. Eur). Iš šios sumos 199,5 mln. Eur sudarė valstybės biudžeto lėšos, o savivaldybės iš savarankiškųjų biudžetų prisidėjo 87,9 mln. Eur.
Tačiau valstybės pažadas švietimo pagalbos srityje neturi priklausyti nuo geografinės vaiko gyvenamosios vietos. Savivaldybių savarankiškų biudžetų indėlis švietimo pagalbai skiriasi šimtais kartų – nuo 1 Eur iki 648 Eur vienam vaikui. Nors šie finansiniai netolygumai sukuria nevienodas pradines sąlygas, pagalbos prieinamumą konkrečioje įstaigoje stipriai lemia ir kiti kompleksiniai veiksniai, kaip: mokyklų gebėjimas efektyviai organizuoti darbą bei pačių specialistų trūkumas darbo rinkoje, dėl kurio net ir didesnį finansavimą turinčios mokyklos kartais lieka be reikiamų darbuotojų.
Auditas parodė, kad dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių poreikių vaikams, o didelių ar labai didelių specialiųjų poreikių mokiniams realiai reikėtų maždaug dvigubai daugiau lėšų.
Profesinis mokymas: diplomas kišenėje, bet durys į darbo rinką užvertos
Galimybės tęsti mokslus baigus mokyklą nuteikia optimistiškai – didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių baigusių 10 ir (ar) 12 klasę bendrojo ugdymo mokyklose sėkmingai tęsia mokslus profesinio mokymo įstaigose (69 proc.), o daugiau nei 90 proc. jų sėkmingai įgyja profesinę kvalifikaciją.
Tačiau auditas atskleidė kitą problemą – net 70 proc. šių absolventų po mokslų neįsidarbina. Problema ne tik ta, kad darbdaviai dažnai turi išankstinių nuostatų dėl SUP turinčių mokinių gebėjimų ir nenori jų priimti, bet ir pačioje profesinio mokymo struktūroje. Šiuo metu esančios kvalifikacijos ir siūlomos mokymo programų nėra pakankamai orientuotos į šiandienos realius darbo rinkos poreikius. Todėl išsilavinimą įgiję jaunuoliai tiesiog neturi kur eiti dirbti. Be to, darbdaviams netaikomos valstybinės skatinimo priemonės (pvz., subsidijos), o perėjimo iš mokyklos suolo į darbo rinką mechanizmas iš esmės nefunkcionuoja.
Parengta pagal Valstybės kontrolės pranešimą
