„Įvairiai“ – vienu žodžiu, kaip mokykloms sekasi įgyvendinti Gyvenimo įgūdžių programą, apibūdina dr. Daiva Šukytė, Lietuvos socialinio ir emocinio ugdymo instituto vadovė, viena programos rengėjų.
Reguliariai lankydama mokyklas ir kalbėdamasi su mokytojais, ji mato labai skirtingas patirtis: vienose mokyklose pamokos jau surado vietą ugdymo procese, kitose – vis dar kelia sumaištį ir nesusipratimus.
Patirtys skiriasi
Gyvenimo įgūdžių programa Lietuvos mokyklose pradėta diegti 2023–2024 mokslo metais kaip atskiras privalomas dalykas 1–10 klasių mokiniams. Ji sujungė iki tol fragmentiškai dėstytas temas – socialinį ir psichinį ugdymą, lytiškumo ugdymą, žmogaus saugą, psichoaktyviųjų medžiagų ir patyčių prevenciją.
Kaip teigia viena programos rengėjų D.Šukytė, prabėgus dvejiems metams, mokyklos spėjo praeiti ir vandenį, ir ugnį. Vienose gyvenimo įgūdžių pamoka tapo įprasta ugdymo dalimi – teisingai ir atvirai diskutuojant apie jausmus bei santykius. Kitose ji iki šiol dėstoma atsargiai, vengiant nepatogių temų arba jas perleidžiant sveikatos žinovams.
„Geriausias žodis, apibūdinantis, kaip sekasi, – įvairiai. Turime ir labai prasmingų, kokybiškų pamokų, ir visiško nesusipratimo ir nesusigaudymo, apie ką tos programos pamokos yra, kaip jos turi būti vedamos, kokie mokytojo gebėjimai reikalingi“, – sako viena programos rengėjų.
Tiesa, pastebi D.Šukytė, programa neatsirado iš niekur – dalis mokyklų socialiniam psichiniam ugdymui dėmesį skyrė gerokai anksčiau.
„Buvo mokyklų, kurioms visos šios temos rūpėjo, nors ir nebuvo bendrojo ugdymo programos turinio dalis. Mokytojai dalyvavo gebėjimų kėlimo programose, prevenciniuose kursuose, mokymuose – nežiūrint to, ar dirbo su konkrečia apsaugos programa, ar ne, – pasakoja pašnekovė.
– Tos mokyklos jau augino mokinius, o jų socialiniai psichiniai įgūdžiai stiprėjo. Kai atsirado galimybė turėti atskirą pamoką, tai visą ugdymą tik dar stipriau įgalino.“
Anot programos rengėjos, tokiose mokyklose, kur darbas nuosekliai vyksta ne vienerius metus, pamokos jau duoda apčiuopiamų rezultatų – bendruomenė džiaugiasi mokinių socialiniais ir psichiniais įgūdžiais: „Labai džiugina, kad tai nebėra nauja.
Socialinio psichinio raštingumo žodynas pamažu ateina į mokyklas. Skirtumas milžiniškas: anksčiau ateidavai – žmonės nesuprasdavo, apie ką kalbi, ko čia atėjo ir ką mokysis. Dabar to nebėra.“
Kai turinys „ne tavo“
Visai kitokios patirtys tose mokyklose, kur iki programos socialinis psichinis ugdymas nebuvo pirmenybė. Tokioms mokykloms, sako D.Šukytė, itin sunku perteikti turinį, kuris reikalauja asmeninio santykio.
„Jeigu mokytojas iki tol su savimi nedirbo, jam iš tiesų sunkiau. Jis ima turinį, kuris nėra jo, bet jį turi atiduoti mokiniams ir dar „užnorinti“ vaikus toje temoje būti, – aiškina pašnekovė.
– O jei mokytojas atėjęs su nuostata, kad mokykla yra tiktai žinių kalvė, svarbiausia – pasiekimai ir egzaminai, o apie jausmus nekalbėkit, nes tai šeimos reikalas, – tokiam mokytojui reikia daug daugiau laiko, mokymų ir pastangų.“
Tą patį tvirtina ir vienos sostinės progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros bei gyvenimo įgūdžių mokytoja Evelina. Ji gyvenimo įgūdžių pamokas septintokams veda nuo pat pradžių, tačiau pripažįsta – pirmąjį pusmetį pasitikėjimo savimi trūko.
„Žinias gali dėstyti su tam tikru atstumu: štai teorija, štai faktai. Bet kai kalbi apie gyvenimo įgūdžius, jausmus, ribas, santykius, vaikai iškart pajunta, kai mokytojas pats tuo negyvena, – pasakoja ji. – Man taip pat reikėjo šitas temas prisijaukinti, pajausti. Kol to nepadariau, pamoka atrodė kaip svetimas tekstas, kurį bandai perskaityti balsu.“
Lytiškumo temą aplenkia
Po pirmųjų programos metų D.Šukytė atliko tyrimą: kas dirba Gyvenimo įgūdžių programos mokytojais, kiek turinio įgyvendinama, kurių temų vengiama. Pagal bendrojo ugdymo programą septyniasdešimt procentų turinio yra privaloma, trisdešimt paliekama mokytojo nuožiūrai.
Tačiau, kaip pastebi žinovė, net ir tarp laisvai pasirenkamų temų kartais pasitaiko tokių, kurios su pačia programa turi menką sąsają, o dalis privalomų lieka neįgyvendintos.
Pasak žinovės, su jausmais dirbti paprasčiau – tai viena labiausiai metodine prasme išplėtotų sričių, internete galima rasti daug parengtų užduočių. Kur kas jautresnė išlieka lytiškumo tema.
„Manau, kad išorinis spaudimas dėl lytiškumo temos paskatino mokytojus vengti ir ieškoti kitų sprendimų, – sako dr. Daiva Šukytė, Lietuvos socialinio ir psichinio ugdymo instituto vadovė. – Žinau rajonų, kurie vos ne pirmą antrą rugsėjo savaitę pasikvietė sveikatos žinovus, greituoju būdu tą temą „praėjo“ ir toliau dirbo atsipalaidavę. Žmonės kūrybiški.“
Gyvenimo įgūdžių mokytoja Evelina prisipažįsta, kad pirmaisiais programos metais lytiškumo pamokų septintokams tiesiog nevedė.
„Prisimenu, Lietuvoje tėvų reakcija buvo labai stipri. Atvirai pasakysiu, supanikavau ir nusprendžiau – geriau praleisiu. Bet paskui vasarą dalyvavau lytiškumo mentorių paskaitose ir galvoje nušvito. Rudenį jau pati ėmiausi drąsiau kalbėti, o vaikai sureagavo geriau, nei tikėjausi“, – prisimena mokytoja.
Kas tampa mokytojais?
D.Šukytės atliktas tyrimas parodė, kad gyvenimo įgūdžių programą dėsto skirtingų sričių žinovai: biologijos, chemijos, lietuvių kalbos, etikos mokytojai.
„Kiekvienoje mokykloje yra žmonių, kuriems socialinis psichinis raštingumas svarbus – jie dirbo ir anksčiau, o programa tik sustiprino jų gebėjimus, – sako D.Šukytė. – Bet atsirado ir tokių, kurie specialiai aplikavo ir įsidarbino mokyklose vien dėl šios programos, nors iki tol mokyklose nedirbo.“
Susidomėjimas, anot žinovės, pirmaisiais metais buvo netikėtai didelis. Nacionalinėje gebėjimų kėlimo programoje, kurią vykdo Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas, registravosi daugiau žmonių, nei vėliau tikrai pradėjo dirbti mokyklose.
Dėl to keistos ir priėmimo sąlygos – valstybė finansuoja tik tų mokytojų rengimą, kurie iš tiesų dirba su mokiniais.
Ruošiasi savarankiškai
Kas nutinka, jei programa vykdoma tik formaliai? D.Šukytė atsako tiesiai – sisteminės kontrolės nėra.
„Nors lankausi mokyklose, neturiu jokių kontrolės funkcijų. Esu nevyriausybininkė – padedu mokykloms tvariai įtraukti socialinį psichinį ugdymą, kad jis būtų kokybiškas. Ir tose mokyklose, su kuriomis dirbame, – ugdymas tikrai kokybiškesnis. Visgi kokybės kontrole turėtų rūpintis savivaldybių švietimo padaliniai. O gebėjimų trūksta.“
Nepaisant spragų, bendrą kryptį D.Šukytė vertina teigiamai: „Žinoma, pokyčiams reikės ne vienerių metų ir ne vieno sudėtingo atvejo. Bet kai matai tą augimą, teigiamumo yra nemažai.“
Evelina patvirtina, kad kiekvienas mokytojas programą klasėje veda savaip. Dalis jų bendrauja socialinių tinklų grupėse, kur dalijasi užduotimis ir aptaria, kaip dirbti skirtingomis temomis.
„Kartais ateini turėdamas planą, o pamokoje viskas pakrypsta visai kita linkme – turi sustoti ir keisti, ką darai. Kartais pamoka labiau primena pokalbį – turi reaguoti į tai, kas vyksta čia ir dabar“, – pasakoja ji.
„Vieną dieną pavyksta geriau, kitą matai, kad mokiniai reaguoja kitaip, nei tikėjaisi, ir tada tenka galvoti iš naujo, kaip tęsti pokalbį“, – dalinasi mokytoja.
Tarp kitko
Iki šiol gyvenimo įgūdžių galėjo mokyti bet kurio dalyko mokytojas su mokytojo gebėjimais. Nuo šių metų rugsėjo pamoką galės vesti tik baigę ne trumpesnę kaip 250 val. nacionalinę gebėjimų gerinimo programą.
“Gyvenimo įgūdžių programa Lietuvos mokyklose pradėta diegti 2023–2024 mokslo metais kaip atskiras privalomas dalykas 1–10 klasių mokiniams.” (cit.)
Iki tol dešimtmečius ir šimtmečius Lietuvos vaikai užaugdavo ir savo vaikus užaugindavo žmonėmis be jokių gyvenimo įgūdžių. Tabula rasa, kaip sakyfavo. Taip ir būtų buvę iki pasaulio pabaigos, jei mūsų švietimo padangėje nebūtų nušvitusi “nacionalinė gebėjimų gerinimo programa” ir tokie pranašai, kaip dr.Šukytė.
Lietuva be genderinių įgūdžių programos – Lietuva be ateities.