Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: M. Baužytė-Motiejūnienė. Dubiniai ir dubiniškiai

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.

Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą,  mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, 1952–1953 m. mokytoja Vievio vidurinėje mokykloje, 1953–1964 m. – Lietuvos Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje bibliografe, 1962–1964 m. dėstė vokiečių kalbą Universitete, 1964–1980 m. – Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale (Vilniaus inžinieriniame statybos institute). Visą gyvenimą rinko medžiagą apie savo gimtąjį kaimą, užrašinėjo ir dainavo liaudies dainas.

Šiandien Dubiniai jau nebe tie. Senuosius Dubinius atsimena tik senieji kaimo žmonės. Gaila, kad jų vis mažiau lieka, nes vienas po kito jie išeina į bočių šalį, nusinešdami laukų, pievų, upių ir miškų vardus liudijančius žmones, kurie čia nuo amžių gyveno. Jų vaikai ir vaikaičiai Dubinius jau vadina lietuvio ausiai svetimu Dubincų vardu. Daugelis net duoną, kelią, upę svetimžodžiais linksniuoja. Užaugo takeliai pas kaimyną. Kaip vilkai tūno kiekvienas savo troboje. Nėra dainingųjų vakarėlių, nešoka neringuoja darželių, nebeskamba kaime daina, graži šnekta. Visas gyvenimas tarsi užmigęs. Tik girtų staugimas gūdžiai sklinda vakarais.

Gyva, judru, skalsu kadaise buvo Dubiniuose. Dubiniai – dainininkų kaimas. Dainavo piemenys, gindami anksti rytą keltuvas, blaškė miegą. Dainavo moterys, dirbdamos monotoniškus darbus, dainavo vyrai, iš laukų grįždami. Pamenu, išmokusi kokią naują dainą, bėgdavau pas pusseserę Marytę, Juzę, ir visos dainuodavome. Taip sau, be jokios progos. „Einu pagiedoc“, – sakydavau išeidama. Ir niekas nesistebėjo, nes visi taip darė. Su daina eidavo dienos, savaitės, metai. Dainos ir giesmės lydėjo visą gyvenimą. Su daina lydėjo jaunamartę į moterystę, su giesmėmis budėjo prie mirusio ir visą trijų kilometrų kelią lydėjo jį į Pelesos kapines.

Lenkai draudė lietuviams sakyti lietuviškai pamokslus ir giedoti bažnyčiose. Kunigai lenkai tam pritarė ir taip gujo lietuvių kalbą iš bažnyčių. Apie tą laiką man daug papasakojo ir mama, ir tėvas, kurie aktyviai dalyvavo riaušėse. Per aštuonias lietuvių dienas giedoti ėjo visų lietuviškų kaimų žmonės: iš Kargaudų, Varlių, Klaišių, Juciūnų, Rackūnų, Paliūnų, Pelesos, Pamedės, Dubinių, Druskininkų, Piliūnų, Pavalakės, Leliušių, Kurkių, Smilginių, Vigonių, Paloškų, Piliakalnio, Sklodonių ir kitų.

Lenkai atsinešdavo į bažnyčią lazdas ir, pradėjus lietuviams giedoti, paleisdavo jas į darbą. Svaidydavo net plytgalius. Ypač pasižymėjo kunigas Kochanskis, aršus lietuvių priešas. Jis Asavoje vertė žmones išsižadėti lietuvybės. Sakė, lietuvių kalba negalima esą Dievo garbinti, nes tai esanti pagonių kalba. Liepė žmonėms prisiekti, kad nekalbės lietuviškai. Tą pat jis bandė padaryti Rodūnioje, bet čia jam pasipriešino, ir niekas nepriesiekė. Lietuvaitės nupirko bažnytinę vėliavą su lietuvišku užrašu: „Karaliene dangaus, melskis už mus“. Ją nešdavo 17 lietuvaičių, apsivilkusių tautiniais drabužiais. Kunigas Kochanskis liepė lietuvių vėliavą išnešti iš bažnyčios. Taip buvo ir padaryta. Lietuvaitės dėl to nuėjo aiškintis, bet nieko nepešė. Tada jos nunešė vėliavą pas Neimavičiūtę į Rackūnų kaimą. Netrukus prasidėjo karas, o 1915 metais užėjo vokiečiai. Lietuvaitės kreipėsi į Aradnos kraismaną, ir lietuviška vėliava į Rodūnios bažnyčią buvo grąžinta. Kunigaui Kochanskiui už lietuvių persekiojimą buvo sudaryta byla. Įvyko teismas, ir jis buvo dvejiems metams pasodintas į kalėjimą.

Žmonės į lietuvių dienas ėjo nepaisydami jokių orų. Į Rodūnią, Nočią plaukė būriai ir lyjant, ir sningant. Vienais metais buvę labai slidu, tad vyrai ėję giedoti lietuviškai į minėtas ir kitas bažnyčias batus ir klumpes apsivynioję skudurais. O ten jų laukė lenkai, paruošę lazdas ir susimokę lietuvius mėtyti nuo vargonų. Buvo pralietas kraujas. Lietuviai laikėsi atkakliai: vieną nutempia, o į jo vietą kitas atsistoja. Užsigydo žaizdas ir vėl eina grumtis už savo lietuvišką žodį, giesmę. O mano motinėlė Cecilija Vaitkūnaitė iš Kargaudų net gražią kasą per riaušes prarado.

Mušti lietuvius ragino patys kunigai. Toks buvo kunigas Davidavičius. Jis, kaip pasakojo mama, sakė: „Imkit palkas ir duokit lietuviams“. Mama irgi dažnai buvo mušama, stumdoma. Ją iš tolo matė, nes dėvėjo tautinius drabužius. Ji ir tėvas dėl lietuvių persekiojimo rašė skundus gubernatoriams, kraismanams. Į kovą už savo kalbą bažnyčioje įsitraukė visi lietuviai.

Riaušės baigėsi lietuviams atsiskyrus ir įkūrus Pelesos parapiją. Žmonės savo lėšomis ir darbu pastatė bažnyčią, kurioje galėjo melstis gimtąja kalba. Bolševikams valdant, bažnyčia buvo uždaryta. Kunigas Tutinas buvo ištremtas, o bažnyčia paversta kolūkio sandėliu.

1919 metais prasidėjo valdžių kaita. Ėjo rusai, vokiečiai, lenkai, lietuviai. Rodūnioje mėgino įsikurti lietuvių valdžia. Įsijungė Pelesos, Rodūnios, Pavalakės ir kitų kaimų vyrai. Lietuvių kariuomenė stovėjo ant Akmenų tilto už Pelesos. Išbuvo neilgai. Ją užpuolė lenkų kariuomenė ir Kurkėse sumušė.

Lenkai įsitvirtino Vilniaus krašte ir pradėjo lietuvius persekioti. Slapukai ir policininkai šmirinėjo po kaimus, ieškodami partizanų, ginklų, uždraustos spaudos. Tėvo veikla ir mane, mažą vaiką, įsuko į pasipriešinimo sūkurį. Kartą man gulint lovoje, atsėlino ponas, piktai žybčiodamas blizgančiomis sagomis. Tarsi vanagas įbedęs akis naršė mano lovą. Paskui išsišiepęs rodė į savo ištiestas rankas: „Puf puf?“ Tai turėjo reikšti: „Kur tėtis laiko šautuvą?“ Nesuprasdama jo žodžių, tik žiūrėjau į jo kepurėje žibantį baisų paukštį ir išsigandusi pravirkau. Tada ponas išslinko iš kambario. Paaugusi pajutau tą svetimųjų priespaudą slėpdamasi su vaikais rūsyje, kabodama ant kopėčių, po kuriomis apačioje teliuskavo vanduo, matydama užplombuotas savo mokyklos duris. Vėliau – mokydamasi ankštame mokytojo kambarėlyje, o dar vėliau – traukiant iš mano rankų lietuvišką knygą, vežant iš mūsų namų maišus, prikimštus lietuviškų knygų. Kai mokiausi Rodūnios mokyklos penktoje klasėje, girdėdavau mane palydint žodžiais przeklęty litwin „prakeiktas lietuvis“ arba, šeimininkės barama, skaičiau ant lango iš oro pusės giliai peiliu išpjaustytus žodžius: Tu żyje przeklęty litwin „Čionai gyvena prakeiktas lietuvis“. Ir tada, kai mane išmetė iš choro turbūt ne dėl balso neturėjimo, nes vėliau mokiausi Vilniaus konservatorijos dainavimo klasėje. Ir vis už tai, kad pasakiau esanti lietuvė. Užtat buvo garbstomi lietuvybės atsižadantys. Atrodė, pažiba bus A. Gelažinio, kurį tėvas išgelbėjo, sūnus. Nieko panašaus. Jis išsižadėjo tautybės ir pasivadino lenku. Vėliau, vokietmečiu, jis įsijungė į Vilko armiją ir kartu su kitais išgamomis mušė ir žudė lietuvius. Jo tėvas, matyt, bijodamas dėl savo praeities ir norėdamas įsiteikti jau lenkiškos mokyklos vedėjui, tapo pirmuoju mūsų kaimo lenku.

Lenkai lietuvius persekiojo vis smarkiau. Lietuvis savame krašte tapo antrarūšiu žmogumi. Jis negalėjo būti jokiu valdininku. Policininkai, apžergę dviračius, lakstė po kaimus, šniukštinėdami pakampiais, tikėdamiesi kur prikibti, kad lietuvį ūkininką galėtų užpilti protokolais, baudomis ar net areštuoti. Kai kurie neatlaikė tokio valdžios spaudimo, išsižadėjo savo tautybės, tapo lenkais. O kiti priešinosi toliau, neleido vaikų į lenkiškas mokyklas, pasirinkdami areštinę.

Lenkų mokytojas prikalbino dvi Dubinių kaimo šeimas – Adomo Nasolio ir Stasio Markelevičiaus – leisti savo vaikus į lenkišką mokyklą. Kiti žmonės tai daryti atsisakė. Lenkų valdžia apie 1938 metus lietuvišką mokyklą uždarė. Paskutinis mokytojas buvo A. Baliulis. Jis kurį laiką dar slapta mokė vaikus savo kambaryje. Tuo tarpu valdžia įkalbinėjimais, grasinimais ir baudomis vertė lietuvius leisti savo vaikus į lenkišką mokyklą. Kurį laiką į ją žmonės savo vaikų neleido. Už tai valdžia nešykštėjo jiems piniginių baudų, areštų. Žmonės, pasiėmę maišiukus su maistu, kaukšėdami akmenimis grįsta Dubinių kaimo gatve, ėjo sėdėti už vaikus į Rodūnią. Su jais – ir mano tėvas. Nors dubiniškiai ilgai neleido vaikų į lenkišką mokyklą, bet valdžia pagaliau laimėjo. Dubinių vaikai pradėjo lankyti lenkišką mokyklą. Mokytojas Miliukevičius gerai mokėjo lietuviškai. Iš pradžių jis viską mums aiškino lietuviškai, bet vėliau kalbėjo tik lenkiškai, nors mes ir nesupratome. Maža to, per pertraukas draudė mums tarp savęs kalbėti lietuviškai ir gudiškai.

Lenkų kalbą dėstė iš Lenkijos atvykęs mokytojas Karlo. Jis mums, kitataučiams, nebuvo priešiškas. Matematikos mokytojas Karbovskis irgi buvo atvykęs iš Lenkijos. Kalbėjo labai neaiškiai, veldamas žodžius. Neapkentė žydų, totorių, baltarusių ir manęs, lietuvaitės. Jei dėl rimtos priežasties nenueidavau į pamokas, tai, kas užduota klausdavau žydų ar totorių. Lenkai klausiami tylėdavo lyg vandens į burną prisiėmę.

Skaityklų greit neliko – uždarė. Užgniaužė spaudą. Žurnalai buvo konfiskuojami.

Vokiečiai Rodūnioje buvo palikę tik šešis žandarus, o šiaip visur sauvaliavo lenkų partizanai. Jų vadas buvo Vilkas. Partizanai vokiečių nekliudė, tik visaip kankino ir žudė lietuvius. Nukentėjo ir mano giminės: lenkų partizanai peršovė koją mano pusseserei Juzei Baužytei, jos motinai Viktorijai, kuri gynė savo mušamą sūnų Praną, sutraukė ant krūtinės kabantį rožinį. Žiauriai mušė Stasį Mikelį: įmetė į šulinį, ištraukė ir vėl mušė. Dodos Stasiuką mušė pakorę už kojų žemyn galva. Kai prarado sąmonę, pylė vandeniu ir vėl mušė. Mužė Ruzią Kauzienę ir kitus. Ant Vaicio kiemo suguldė Dubinių vyrus Juzą Nosolį (Osipką), Stasį Markelevičių (pastarąjį nušovė). Turėjo nušauti ir mano tėvą, bet jį įspėjo vienas gaujos narys, kad esąs nuteistas sušaudyti. Nuo tos dienos namuose nenakvojo, slapstėsi. Mūsų namus kratydavo. Atvažiavusi namo, sužinojau, kad lenkų administracija mane užrašė į reicho darbo tarnybą, tad miegojau lubinuose.

Atėjo sovietai, lenkų partizanus surankiojo ir išvežė. Lietuviai lengviau atsiduso. Liovėsi slapstęsis ir tėvas. Bet virš Dubinių pakibo nauja grėsmė – kolūkiai. Netekti nuosavybės buvo tolygu lėtai mirčiai.

Dažnai savaitgaliais ir per atostogas parvažiuodavo dubiniškių, besimokančių ar dirbančių Vilniuje. Dubinių jaunimas suvaidino Žemaitės „Marčią“. Režisavo mano tėvas. Valdžia pradžioje neprieštaravo. Bet vėliau pasakė: „Jūs kalbėkite žmoniška kalba“. Tarsi lietuvių kalba būtų ne žmonių.

Žmonės buvo girdėję apie rojų gyvenant kolūkiuose. Bet už darbadienį gavę 20 gramų grūdų, suprato, kad jiems patiems reikia pasirūpinti savimi ir savo šeimomis. Nelengva doriems žmonėms pradėti vogti, bet gyvenimas vertė. Su nepasitikėjimu, įtariai jie ėmė žiūrėti į kaimynus, net į šeimos narius. Įsivyravo pavydas, neapykanta. Pradėjo varyti naminę degtinę ir patys gerti. Nebuvo bažnyčios, mokykla – rusiška. Neturėdami savo žemės, būdami priklausomi nuo pirmininkų, tapę vergais ir matydami viršininkų nepalankumą lietuvių kalbai, žmonės ėmė kalbėti poprostu. Ir savo vaikus taip mokė. Metai kiti, ir lietuvių kalba iškyko iš gyvenimo, nusinešdama į užmarštį buvusias tradicijas ir gyvenimo būdą. Mėgino tėvas kovoti dėl lietuviškos mokyklos, sudarinėjo vaikų sąrašus. Bet viskas veltui.

Stovėdama prie jo kapo, dažnai prisimenu pašnekesį: „Tėti, jeigu tu pradėtum gyventi iš naujo, kaip gyventum? Juk tau teko tiek daug iškentėti vien dėl to, kad nesistengei pasislėpti nuo atūžiančios audros.“ „Aš gyvenčiau taip pat.“ Tai kodėl gi mano tėvas be jokios naudos sau ir save patį, ir šeimą įtraukdavo į pavojingiausias situacijas? Tik iš meilės savo tėvams, savo žemei, savo kalbai – savo Tėvynei.