Jorės šventėje pagerbti Tautos Didvyriai ir Didieji Dievai (nuotraukos, video)

Kaip ir kasmet, paskutinį balandžio savaitgalį, senojo baltų tikėjimo tęsėjai šiemet vėl atšventė Didžiają pirmosios pavasario žalumos šventę – Jorę.

Nepabūgę lietaus, bemaž 400 šventės dalyvių, prisikeliančios gamtos apsuptyje atliko apeigas skirtas Didiesiems lietuvių dievams: Perkūnui, Žemynai, Gabijai.

Pasak pagrindinių šios šventės rengėjų Daivos ir Jono Vaiškūnų, Jorė tai ypatingas ir labai greitai praeinantis laikas, kai pirmoji pavasario žaluma jau apreiškia, jog pasaulio gyvybinės galios bunda aplink mus ir mūsų viduje.

“Jorės dienomis būtina būti gamtoje. Jorė – ne pramoga, ne spektaklis, kuriame susirinkę žiūrovai laukia reginių. Jorė – tai dieviškas laikas, kurį galime paversti didinga savo sielos švente. Jos sėkmė priklauso nuo mūsų gebėjimo įsijausti ir įsijungti į šventinį sūkurį, užtraukti senovinę giesmę, ištarti gero linkintį žodį ir kartu su visais pasidžiaugti,” – teigia šventės rengėjai.

Šiemet jau 20-ąjį kartą Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje šventės dalyviai tvarkė šventvietės aplinką, pirmąja pavasario žaluma puošė Perkūno šventovės kuorus, Dangaus stebyklos stulpus bei šventinius vartus. Virš suaukotos riedulių kalvos buvo iškelta ir įtvirtinta nauja didinga tautodailininko Vytauto Biknerio išskobta ąžuolinė Perkūno stovyla.

Po šventinės talkos visi skubėjo atgauti galias ugnies ir garo šventovėje – kaimiškoje pirtyje. Vėliau, smagios liaudiškos muzikos garsų sukviesti, smagiai šoko, dainavo ir suposi prisikeliančios dieviškosios gamtos darnoje prie kaitraus vakaro laužo.

Šventėje, kaip ir kasmet, darbavosi ir visus norinčius žalvarinių papuošalų gamybos mokė ilgametis Jorės šventės dalyvis, senovinių papuošalų meistras Rimantas Ordinas. Škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas Kęstutis Samušis šventės dalyviams pristatė senovišką baltišką avių veislę – škudes. Etnografinės sodybos pirkioje galima buvo apžiūrėti parodos: “Lietuvių Dievai”, “Dangaus sodai”, “Lietuviškas Zodiakas”. Visi norintys galėjo pasimokyti senovinių žaidimų, šaudymo iš lanko, tautinių juostų pynimo, kiaušinių marginimo paslapčių, paragauti beržų sulos, pasivaišinti gydomaisiais užpilais, dalyvauti naktiniame žygyje su deglais ir prisišokti naktyje prie didžiulio laužo.

Pagrindinės Jorės apeigos šiemet, kaip visada, prasidėjo sekmadienio rytą. Perkūno šventykloje užkaitę didžiulį apeiginio viralo katilą, šventės dalyviai rinkosi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje. Iš jos iškilminga eisena, mušant bugnams ir skambant giesmėms, nešini vėliavomis, darnia eisena žygiavo į ežerų ir girių apsuptyje dunksantį Kulionių piliakalnį.

Nusilenkę ant piliakalnio laukiančioms kovotojų už Lietuvos laisvę Vėlėms, Jorės šventėjai kvietė jas įsijungti į švenčiančiųjų gretas. Prie seniausios piliakalnio pušies, aplink rusenančią šventąją protėvių ugnį, senojo baltų tikėjimo tęsėjai – Vaidilos pirmą kartą atliko Vaidilų įšventimo apeigas. Įšvenčiamieji į Vaidilas gavo Krivės ir Vaidilų palaimintus galios ženklus – krivules ir tarė iškilmingos priesaikos žodžius: “Aš… Vaidilų, Amžinosios Ugnies, Protėvių Vėlių, Didžiųjų Dievų ir Tautos akivaizdoje pasižadu būti vertas garbingo senojo baltų tikėjimo Romuvos Vaidilos vardo. Prisiekiu eiti ir vesti Tautą protėvių keliu. Tepadeda man – Protėvių Vėlės ir Didieji Dievai!”

Lietuvos Romuvos vadovė Krivė Inija Trinkūnienė, įteikdama dvasinio pripažinimo ženklą – Krivulę, ragino: “Garsink garbingą Romuvos Vaidilos vardą! Kurk Darną!” Įšvenčiamieji nusilenkdami, ir per ugnį imdami Krivulę, atsakydavo: Tebūnie Darna! Tebūnie Darna! – atkartodavo ratu juos apsupę visi Vaidilos.

Įšventusi Vaidilas Krivė paskelbė Lietuvos Romuvos Garbės Vaidilos vardo nusipelniusiųjų asmenų vardus. Šis garbės vardas buvo suteiktas: filosofui, akademikui Romualdui Grigui, etnologei, humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei, mitologei dr. Daivai Vaitkevičienei, archeologui dr. Vykintui Vaitkevičiui ir mitologui, religijotyrininkui dr. Dainiui Razauskui.

Po to nemažas būrys suaugusių bei vaikų prisiekė būti romuviais. Tapdami sąmoningais Lietuvos Romuvos bendruomenės nariais jie iškilmingai kartojo priesaikos žodžius: “…Mano dvasioje įspausti protėvių kartų priesakai. Aš trokštu pažinti juos ir perduoti savo vaikams. Stodamas prieš Amžiną Romuvos ugnį skelbiu –  senasis baltų tikėjimas, vienijęs gimines ir gentis, ilgus šimtmečius gelbėjęs ir įkvėpęs mūsų Tautą – dabar yra čia – mano širdyje!..”

Vėliau Kulionių piliakalnio viduryje Gyvosios istorijos klubo “Leitgiris” kariai kalavijų kirčiais ir kovos veiksmais visiems parodė, kad didingi  pilėnų žygdarbiai ne tik kad neužmiršti, bet, kad jau užaugo nauja jų žygdarbių verta karta – pasiruošusi ne tik žodžiais, bet ir tikrais plieno ginklais atremti priešiškų jėgų galią, apginti savo Tėvynę nuo nekviestų atėjūnų.

Darnia eisena, vėliavomis ir žvakutėmis nešini, grįžę nuo piliakalnio ir žengdami pro pirmąja pavasario žaluma išpuoštus šventės vartus, visi prausėsi šaltinio vandeniu ir nusišluostę senoviniu drobiniu rankšluosčiu, žengė į Dangaus šviesulių stebyklą. Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi buvo įkurtas šventinis Aukuras. Virš Aukuro liepsnų Krivei ir Vaidilai iškilmingai pradaužus du joručius (taip vadinami marginti Jorės šventei kiaušiniai) ir perlaužus apeiginę Duoną, buvo aukojama ir dėkojama deivei Žemynai. Po šventinių linkėjimų giesmėmis ir apeiginiu rateliu buvo pagerbti Jorės šventės dalyviai, kurių vardai susiję su Jorės švente: Jorės, Joriai, Jorigės, Jorūnai, Jorūnės, Jurgiai, Jurgitos…

Perkūno šventovei buvo aukojami iš įvairių Lietuvos vietų ir kitų baltų žemių atvežti akmenys. Šventės dalyviai tardami linkėjimus švenčiantiesiems ir visai Tautai, iškilmingai juos dėjo naujosios Perkūno stovylos papėdėje. Linkėjimų žodžiais, giesmėmis ir maldomis pašlovinę vieni kitus, Tautą ir Perkūno šventovę, šventėjai rikiavosi į ilgą vorą prie šventovėje visą sekmadienį apeiginiame katile kunkuliavusio viralo.

Permerkti pavasarinio lietaus, tačiau pakiliai nusiteikę, skanaudami gardų ir skalsų apeiginį  karštymą, visi dėkojo virėjams ir Krivei už šį dievišką šventinį peną ir vaišino vieni kitus savo atsivežtais šventiniais gardumynais. Visi turėjo progą paragauti ir pačio svarbiausio Jorės šventės valgio – ant milžiniškos keptuvės kepamos kelių šimtų kiaušinių kiaušinienės.

Pasibaigus apeigoms visų laukė Aistės Smilgevičiūtės bei Roko Radzevičiaus vadovaujamos muzikinės grupės “Skylė” koncertas. Nekreipdami dėmesio į vis labiau įsivyraujančią darganą, šventės dalyviai, kartu su dainininkais įsijautę į gražių dainų žodžius ir sielą virpinančių gaidų garsus, giedojo:

…Mes lietuviai, mes garbinam mišką
Dainomis, laužo dūmais, svajonėmis.
Mūsų mintys kaip nuotakos išteka
Užu medžių, tvirtų, tartum žmonės.

Tie kur šalį mūs puolė – prapuolė,
Tirštas laikas lyg kraujas nubėgo,
Žalias medis ir žalias brolis
Ošia Lietuvą – meilę ir jėgą.

Nekirsk medžio, broli!

Tie kurie neskubėjo namo po koncerto buvo pakviesti į etnografinę pirkią. Čia prie pavakarių stalo iki pat vėlumos vyko pašnekesys “Romuva ir dvasinis tobulėjimas”. Nevengdami karštų ginčų baltiškos dvasinės patirties kelio paieškas jame aptarė akademikas hab. dr. R. Grigas, mitologas, religijotyrininkas dr. D. Razauskas, alpinistas Vladas Vitkauskas, orientalistas Vytis Vidūnas, etnokosmologas J. Vaiškūnas ir kiti pokalbio dalyviai.

Lietuvos Romuvos ir Molėtų krašto muziejaus pastangomis Jorės šventė Kulionyse rengiama nuo 1997-tųjų metų kasmet paskutinį balandžio savaitgalį. Šventės rengėjai džiaugėsi, kad Lietuvos Kultūros Tarybos, Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Miško savininkų asociacijos “Aukštaitijos šilas”, Seimo nario Valentino Stundžio ir kitų bičiulių suteikta paramą įgalino nugalėti visas šventės rengimo kelyje iškilusias kliūtis.

Alkas.lt, Jono Vaiškūno ir Guostės Vaiškūnaitės nuotraukos:

Alkas.lt, Arūno Sartanavičiaus nuotraukos:

Alkas.lt, Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos:

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos:

Virginijaus Jocio nuotraukos: