„Labas, mano lietuviškas vardas yra Rūta“, – taip prisistato kinė Jiran Vang, kuri lietuvių kalbos VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedroje mokosi jau 1,5 metų. Per šį laiką mergina spėjo atrasti mėgstamiausią mūsų šalies poetą, dailininką ir atlikėją. Pasiteiravus, ar galime kalbėtis tik lietuviškai, Yiran nė sekundės nedvejojusi sutinka, tuo maloniai nustebindama.
„Mano tėvai domisi lietuvių krepšiniu. Tad daug apie jį girdėjau“, – apie pirmąją pažintį su Lietuvos ypatumais pasakoja Jiran. Daugiau apie Lietuvą ir jos kultūrą sužinojo per 2010 m. Šanchajuje vykusią pasaulinę parodą „Expo“. Mūsų šalis Jiran sudomino. Štai su lietuvių kalba pirmąkart susipažino Pekino užsienio studijų universitete. „Jame išmokau lietuviškai pasisveikinti, kitus elementarius žodžius. Vilniaus universitete viską pradėjau nuo abėcėlės. Anksčiau apie lietuvių kalbą buvau girdėjusi tiek, kad tai viena iš sunkiausių pasaulio kalbų“, – prisimena Yiran.
Tarsi tai patvirtindama ji prisipažįsta, kad sunkiausia buvo lietuvių kalbos gramatika, nes kinų ir mūsų kalbos labai skirtingos. „Pirmą semestrą buvo sunku. Dabar viskas gerai, dabar man jau daug lengviau“, – džiaugiasi pašnekovė. Ji lietuvių kalbos mokėsi tik per lietuvių kalbą ir niekaip kitaip. Tačiau kinė dėl to nė kiek neapgailestauja, o šypsodamasi kalba: „Dėstytojai dėstė tik lietuviškai. Atrodo, kad turėtų būti labai sunku, bet taip nebuvo. Dėstytojai tikri šaunuoliai, kalbėjo labai lėtai, gražiai ir suprantamai viską aiškino, tad viską supratau, tik su gramatika buvo šiek tiek sunkiau.“ Pašnekovė pastebi, kad kai kuriuos lietuviškus žodžius ar frazes sunku išversti į kinų kalbą, tarkime, kaip sekasi, kaip sekėsi egzaminas? Išversti atskirą žodį galima, tačiau, anot Jiran, jis įgyja labai įdomią reikšmę.
Jiran dalyvavo gegužę vykusiame renginyje „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“, kuriame užsieniečiai turėjo perskaityti arba padeklamuoti pasirinkto lietuvių poeto kūrinį. Iš mūsų poetų Jiran labiausiai sužavėjo Marcelijus Martinaitis ir jo eilėraštis „Rytą, šviežiai pasnigus“. „Man visada patikdavo eilėraščiai. Mokykloje ir universitete domėjausi kinų poezija. Atvažiavusi čia, pirmą semestrą eilėraščius skaitydavau su žodynais. Man buvo labai smagu“, – prisipažino M. Martinaičio eilėraštį deklamavusi Jiran. Jį mokėsi apie mėnesį padedant mokytojai. Pašnekovė yra skaičiusi ir Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Vinco Kudirkos kūrinius.
„Iš dainininkų patinka Gytis Paškevičius. Sužinojau, kad jis yra mano bendraamžių tėvų kartos. Viską suprantu, ką jis dainuoja. Galbūt todėl jis man ir patinka. Jo dainų žodžiai labai gražūs“, – svarsto pašnekovė. Jai patinka ir Vytautas Kernagis. Pirmąją jo dainą apie santechniką iš Ukmergės išgirdo universitete per vieną iš paskaitų. Iš lietuvių dailininkų kinę sužavėjo M. K. Čiurlionis, apie kurį rašė referatą.
„Man patinka Lietuvos gamta, miškai, ežerai, žmonės, Vilniaus senamiestis. Žiema irgi patinka, nes visur lygu ir balta, tad labai gražu, tik per šalta ir žiema trunka per ilgai. Kai buvo daug sniego, jį nufotografavau ir nusiunčiau draugei į Kiniją. Ji buvo nustebusi, kad tai taip gražu, it kokioje ledo šalyje“, – pasakoja Jiran. Ji susipažino ir su mūsų kulinarija – išmoko gaminti cepelinus, kugelį, balandėlius, „Tinginį“. Merginą nustebino kai kurie kultūriniai skirtumai: „Kai lietuvius kas nors fotografuoja, liepia jiems nebesišypsoti. O Kinijoje atvirkščiai – visada sakome: „Šypsokis, dabar tave fotografuoja.“
Jeigu Kinijoje labai pasiilgs lietuviško maisto, mergina žada ką nors pasigaminti. Tačiau jos santykis su Lietuva neketina apsiriboti tik tuo – Jiran mano, kad ateityje dirbs lietuvių kalbos mokytoja Pekino užsienio studijų universitete. „Tam man reikia toliau mokytis. Todėl ir laikiau C1 egzaminą, nes noriu žinoti savo lygį. Jeigu kada nors turėčiau galimybę, norėčiau toliau lietuvių kalbos mokytis Vilniaus universitete“, – su balse juntamu optimizmu atsisveikina Jiran. Grįžusi į Kiniją ji planuoja mūsų kalbos mokymąsi tęsti savarankiškai arba su kolegų iš Pekino užsienio studijų universiteto pagalba. Beje, jame dėsto ir VU absolventas Rokas Liutkevičius, kurį Pekino užsienio studijų universiteto studentai 2013 m. pabaigoje išrinko vienu mėgstamiausių dėstytojų.
Pažįstu ją – gėris neišpasakytas…
Atsargiai su tokiais straipsniais – multi-kulti šalininkai tuoj paskelbs, jog čia yra įrodymas, kad imigrantai yra neabejotinas gėris, praturtinantis vietinę kultūrą, todėl jų reikia kuo daugiau. 🙂
Man įsiminė lietuvių kalbą studijuojančio vaikinuko iš Pietų Korėjos žodžiai apie lietuvių požiūrį į jį: “Aš žinau, kad jūs mus mane vadinat čiukčia, bet aš esu pats gražiausias čiukčia pasaulyje.” Daugiau nieko ir neebepridursi….