Istoriniuose šaltiniuose minima, jog pirmą kartą žmonės gardžiuotis duona galėjo jau prieš 15 tūkstančių metų. Lietuvoje tai įvyko kiek vėliau, tačiau vos atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu. Duona būdavo kepama ugniakuro pelenuose, žarijose, ant plokščių akmenų ir duobėse. Mokėti kepti duoną – buvo moters brandumo požymis.
Duonos gamyba Lietuvoje užsiima apie 300 duonos ir pyrago kepinių gamybos įmonių. Didesnė jų dalis – nedidelės įmonės. Vidutiniškai per metus mūsų šalies duonos kepėjai iškepa apie 300 tūkst. tonų įvairių rūšių duonos gaminių.
Duona – puikus angliavandenių, t. y. energijos, šaltinis, joje gausu įvairių žmogaus organizmui reikalingų vitaminų, ypač B grupės, kalio, natrio, chloro, fosforo.
Taip pat joje yra skaidulinių medžiagų – angliavandenių, kurių neskaido virškinimo fermentai, bet skaido žarnyno mikroflora. Skaidulinės medžiagos daro didelę įtaką maisto virškinimui – gerina virškinimo trakto peristaltiką ir lemia greitesnį maisto slinkimą, mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje, padeda sumažinti storosios žarnos vėžio, koronarinės širdies ligos, antrojo tipo cukrinio diabeto riziką, jos naudingos metant svorį.
Skaidulų daugiausia grūdo apvalkale, todėl naudingiausia sveikatai yra duona iš visų grūdo dalių miltų (dar vadinamų „viso grūdo“ ar „pilno grūdo“ miltų), iš rupių miltų ar su grūdais ir sėklomis.
Iki šiol nėra vieno atsakymo, kokia duona – ruginė ar kvietinė – yra geresnė. Ruginėje duonoje yra daugiau vitaminų (vitamino E, B grupės vitaminų, folio rūgšties), mineralinių medžiagų (magnio, kalio kalcio, geležies, seleno), skaidulinių medžiagų. Kvietinė paprastai yra šiek tiek puresnė – tokią duoną organizmas lengviau įsisavina.
Rinkdamiesi duoną parduotuvėje atkreipkite dėmesį į jos galiojimo datą, apžiūrėkite, ar nepažeista pakuotė. Kaip ir kitų maisto produktų, duonos nepirkite daugiau, nei galite suvalgyti per keletą dienų. Paprastai gerai iškepta ir tinkamai atšaldyta duona, įpakuota į polimerinės medžiagos pakuotę, gali išsilaikyti apie 10 parų, o pjaustyta duona – iki 6 parų. Jei pakuotė praplėšiama, šis laikas, be abejo, sutrumpėja.
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute yra atliekame įvairūs duonos laboratoriniai tyrimai, kurių metu nustatomi šie rodikliai: duonos akytumas, rūgštingumas, drėgmė, druskos bei cukraus kiekiai ir kt. 2014-aisiais ištirti 648 duonos ir kitų grūdinių produktų mėginiai. Tik vienas mėginys neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis. Tuomet per dieną suaugęs žmogus suvalgydavo apie 1–1,5 kg. duonos. Šiandien mūsų mityboje duona taip pat užima svarbią vietą, tik jos suvartojama ženkliai mažiau – po 150–300 gramų.
Nors įvairios tautos turi savo mėgstamą duoną, tačiau visas jas vienija vienas bendras bruožas – didžiulė pagarba ir meilė jai.
Linų sėmenys duonai gardinti netinka
Kepant duoną, įprasta ją paskaninti įvairiais grūdais ir sėklomis. „Saulėgrąžų, sezamo ar moliūgų sėklų riebalai yra gana atsparūs aukštai temperatūrai, o su linų sėmenimis duonos nereikėtų kepti. Mat juose yra daug kepimui neatsparių riebalų, kurie aukštoje temperatūroje virsta sveikatai žalingais transriebalais“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jarošienė.
Pasaulinė sveikatos organizacija įspėja, kad transriebalai didina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje ir didina koronarinės širdies ligos riziką, taip pat gali tapti viena iš staigios mirties nuo širdies ligų ar cukrinio diabeto priežastimi.
Kada gali susidaryti kancerogeno akrilamido?
Daugiau kaip prieš dešimtmetį Švedijos mokslininkai tirdami keptus maisto gaminius, nustatė, kad aukštoje temperatūroje kaitinant daug krakmolo ir angliavandenių turinčius produktus, susidaro kancerogeninė medžiaga akrilamidas, sukeliantis vėžinius susirgimus.
Pasak V.Jarošienės, akrilamido produkte susidaro, reaguojant asparaginui ir redukuojantiems cukrums, o visų šių medžiagų yra grūduose. Be to, cukraus dar dedamas į duoną kaip papildomo ingrediento. Daugiausia akrilamido gali būti stipriai apkepusioje, maždaug 0,5 cm storio duonos plutoje ir pade. Tokia stora pluta dažniausiai susidaro, kepant duoną senovinėje krosnyje, kūrenamoje malkomis. Prieš valgant duoną, apdegusią plutą būtina nupjauti.
Nedidelis pelėsis užteršia visą kepalą
„Pradėjusios pelyti duonos, rekomenduojama nevartoti. Nereikėtų valgyti apipjaustyto kepaliuko, net jeigu apipelijęs buvo mažas plotelis, kadangi pelėsių išskirtos kenksmingos medžiagos, galinčios kauptis žmogaus organizme, užteršia visą duoną“, – pabrėžia V.Jarošienė.
Specialistė paaiškina, kad pelėjimą sukelia mikroskopiniai grybai, kurie ardo duonos sudėtines medžiagas ir išskiria kancerogeninius mikotoksinus. Jie iš organizmo nepasišalina, todėl ilgainiui gali sukelti onkologines ligas ir alerginius susirgimus.
