Ant proveržio slenksčio: maistą auginsime miestuose

Šviežios, skanios ir sveikos salotos, pomidorai, avietės, žalumynai išauginti ne mažame ekologiniame ūkyje atokiame kaime, o už kelių kvartalų nuo jūsų namo dideliame mieste. Mokslinė fantastika? KTU viešėjusio „MIT CityFARM“ laboratorijos įkūrėjo Keilebas Harperis (Caleb Harper) įsitikinimu, jau artimiausią dešimtmetį tai taps realybe: miestiečiai ūkininkaus savo gyvenamoje vietoje.

Bostone (JAV) gyvenantis Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkas, dėstytojas K. Harperis į Kauno technologijos universitete (KTU) vykusį paskaitų ciklą „Zooetika“ atskrido iš Mumbajaus. Indijoje amerikietis įkūrė dar vieną iš visame pasaulyje dygstančių maisto auginimo laboratorijų.

Jose augalams sukuriama ideali aplinka, todėl jie auga greičiau ir ištisus metus. Šviesos diodais (LED) apšviestos sėklos dygsta mineralais praturtintame vandenyje, žemė nenaudojama.

Augalų auginimo mieste sistemą K. Harperis kuria MIT įsteigtoje laboratorijoje „MIT CityFARM“. Sistema veiks atviros prieigos principu, ja naudotis galės kiekvienas panorėjęs. Didžiausias iššūkis mokslininkui – atpiginti maisto auginimo platformą, kad ji taptų prieinama masiniam vartotojui.

Kuo užsiimate savo laboratorijoje „MIT CityFARM“?

Urbanizuotame pasaulyje žmonės ignoruoja maisto kilmę, nežinome iš kur ir kaip maistas atsiranda. Mano tyrinėjimų tikslas yra miesto gyventojų maitinimas, žinių apie augalų auginimą kūrimas ir dalinimasis jomis bei žmonių ryšio su maistu kūrimas.

Labai svarbi projekto pusė yra funkcionalumas – iš kur ir kaip maistas patenka į miestą. Jis nukeliauja labai ilgą atstumą iki mūsų stalų, todėl kenčia jo kokybė. Taigi mano tikslas yra gaminti kokybišką maistą mieste.

Aš gyvenu vietoje, kurioje yra daug dirbamos žemės. Tad kam aš viso to ėmiausi? Vienas atsakymų – dabar pas mane šalta, kaip ir Lietuvoje, todėl niekas neauga, o aš norėčiau, kad augalai augtų visas 365 dienas per metus.

Šiais laikais yra labai sunku tapti fermeriu jei nesi gimęs ir augęs fermerių šeimoje (mano tėvai yra fermeriai Teksase, todėl aš puikiai žinau šį darbą), nes turi turėti labai daug žinių, technikos, dirbamos žemės plotų.  Ateityje dauguma mūsų gyvensime miestuose. Klausimas – kaip miestietis galės tapti fermeriu? Manau, kad mano kuriama sistema leis tą padaryti.

Kodėl mums reikia maistą auginti mieste? Ar ateityje nebeliks vietos tradicinei žemdirbystei?

Pažvelkime, pavyzdžiui, į Vidurio Rytus. Ten yra labai mažai vandens ir tinkamos žemdirbystei žemės, o gyventojų skaičius sparčiai auga. Ką jie daro? Gamina maistą kitose vietose ir siunčia jį atgal į savo šalis. Augant gyventojų skaičiui, tos šalys privalės turėti maisto išteklius savo valstybėje. Pasaulyje labai daug maisto yra importuojama, todėl mano minima problema nėra ateitis – ji jau yra dabartis.

Per ateinančius trisdešimt metų apie 70-80 proc. žmonių gyvens miestuose. Tai suprasdami, kuriame išmanią maisto auginimo sistemą miestams. Ateityje apie 30-40 proc. maisto bus gaminama vietoje, kurioje gyveni. Ir tai bus sveikesnis, kokybiškesnis maistas.

Dabartinė maisto tiekimo sistema yra labai susijusi su transportavimu traukiniais, lėktuvais, laivais, automobiliais. Žinoma, tai buvo stebuklas – panaudojant transporto priemones, išmaitinti tiek daug žmonių, tačiau kartu tai reiškia ir aplinkos taršą, naftos naudojimą.

Mano vystomas projektas nėra grėsmė tradicinei žemdirbystei. Ji visuomet bus: kukurūzai, kviečiai, ryžiai, soja, bulvės ir t.t. Tačiau yra daug kitų augalų, kurie kenčia auginami labai toli nuo miestų: salotos, brokoliai, pomidorai, prieskoninės žolelės ir t.t.

Kokie yra pagrindiniai jūsų kuriamos ūkininkavimo mieste sistemos principai?

Viskas prasideda nuo sėklos. Atsiremdamas į tobulo pasaulio koncepciją, suprantu, kad negaliu tokio pasaulio sukurti, tačiau galiu sukurti tobulą pasaulį sėklai, sudaryti jai idealias gyvenimo sąlygas – reikiamą anglies dvideginio, deguonies kiekį, temperatūrą, drėgmę ir t.t. Turėdami visa tai, augalai natūraliai, be jokių pesticidų, chemikalų, genetinių pakeitimų, auga gerokai greičiau nei įprastinėmis sąlygomis ir sveikesni.

Taip pat labai svarbu, kaip sukuriame šviesą. Apšviesdami augalus LED šviesa, suteikiame būtent tokį spindulių spektrą, kokio reikia augalui. Augdamas įprastomis sąlygomis, augalas panaudoja tik apie 10 proc. saulės skleidžiamų spindulių. Gyvybiškai svarbus šviesos spektras yra tarp raudonos ir mėlynos spalvos.

„MIT CityFARM“ laboratorijoje nėra žemės. Visi žino hidroponiką (hidroponika yra augalų auginimas vandenyje, praturtintame mineralinėmis medžiagomis. Kaip pagrindas augalų šaknims naudojamas žvyras, degto molio granulės ir pan., – red. past.), o mes augalus dedame į, kaip vadiname, seklų vandenį, praturtintą augalo augimui būtinais mineralais.

Kaip žinote, ko reikia augalams?

Augalas pats pasako, ko jam reikia. Jis siunčia aiškiai matomos ženklus, jei jam negerai.

Tradicinės žemdirbystės mokslui – 10 tūkst. metų, todėl sukaupta labai daug informacijos ir žinių, ko reikia augalui, kaip sukurti jam palankiausią aplinką. Mes taikome tradicines žinias ir stebime, kaip reaguoja augalas. Jei tradicinės žinios neveikia, ieškome kitų auginimo receptų.

Kiekvieno augalo augimą stebi apie 20 daviklių – temperatūros, drėgmės, CO2 ir t.t. Prisijungęs per internetą prie informacinės sistemos, galiu visada stebėti jų augimą. Tai lyg kompiuteris biologijai. Visa tai yra atvira sistema, todėl pradedama kurti augalų auginimo receptų wikipedia.

Valgote savo užaugintus augalus?

Taip, kai kuriuos jų valgome, kitus auginame analizei, nes gali pasireikšti neigiami tokiu būdų auginamo augalo aspektai. Šiuo metu auginame daug brokolių, kuriuos analizuojame laboratorijoje, tiriame jų DNR. Lyginame mūsų užaugintų ir žemėje išaugusių augalų savybes.

Šiuo metu taip pat auginame žemuoges, nes mano studentai tiesiog jų norėjo žiemą.

Viskas skamba labai gražiai, tačiau skeptikai pasakytų, kad taip užaugintas maistas yra netikras ir nenatūralus. Ką jiems atsakytumėte?

Atsakyčiau, kad visą mūsų maistą dabar vienaip ar kitaip nenatūraliai gamina mašinos. Beveik visi augalai auginami naudojant chemikalus, nes reikia pagaminti labai didelius maisto kiekius. Ar taip išaugintas maistas yra natūralus? Apskritai, kiek natūralus yra mūsų natūralus pasaulis. Dauguma mano maisto atkeliauja iš Meksikos, Kalifornijos, Floridos ir tai man neatrodo natūralu.

Apie Žemę galvojų kaip apie žalią dėžę, kurioje yra atmosfera, mineralai, vanduo ir kiti augalams augti reikalingi dalykai. Aš kuria tokią pačią, tik gerokai mažesnę žalią dėžę. Ir joje man nereikalingi pesticidai ir kiti chemikalai. Manau, kad mano kuriama technologija yra labai natūrali, nors atrodo visiškai nenatūrali. Žiūriu į tai, kaip į naujos aplinkos kūrimą.

Labai romantiška pačiam auginti sau maistą nedideliame ūkyje. Bet tą daryti nori labai mažai žmonių. Aš Bostone auginuosi šiek tiek maisto, bet jei turėčiau iš to pragyventi – mirčiau iš bado. Miestams kiekvieną savaitę reikia šimtų ir tūkstančių tonų maisto.

Kiek kainuoja miestui skirta augalų auginimo platforma?

Kol kas ji brangi – kainuoja apie 70 tūkst. JAV dolerių (apie 200 tūkst. Lt). Tačiau taip buvo ir, pavyzdžiui, automobilių pramonėje, kol nebuvo sukurtos masinei gamybai pritaikytos platformos. Brangiausia sistemos dalis yra LED apšvietimas. Ieškau būdų sistemą atpiginti.

Kokia buvo pagrindinė jūsų žinutė KTU surengtame paskaitų cikle „Zooetika“?

Paskatinti žmones pačius kurti savo maistą, prisiliesti prie jo auginimo. Norėjau pasakyti: „Štai čia yra įrankiai tai daryti, ir tai yra atvira visiems“. 50-aisiai kilo programuotojų, 80-aisias – programinės įrangos, 90-aisias – aparatinės įrangos (angl. hardware) judėjimas. Dabar bręsta nauja karta – augintojų judėjimas. Kuriame įrankius, kuriais naudodamiesi žmonės galės ieškoti naujų sprendimų. Proveržis turėtų įvykti per ateinančius 5-10 metų.