Mane stulbina Federacijos Tarybos vienybė tokiu neeiliniu, sakyčiau, netgi tragišku klausimu dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo Ukrainos teritorijoje. Buvau apstulbintas, kai niekas net nesuabejojo būtinybe įvesti kariuomenę į Ukrainos teritoriją.
Nė vienas mūsų senatorius nebandė kreiptis į prezidentą, niekam galvon neatėjo mintis, kad politinius klausimus – o tai būtent politinis klausimas – privalu spręsti politinėmis priemonėmis. Mums nėra žinoma, kokią informaciją Federacijos Taryba gavo apie situaciją Ukrainoje. FT nariai nepagalvojo apie aukas – turiu omeny mūsų tėvynainių, mūsų kareivių gyvybes. Jau nekalbu apie tai, kaip mes atrodysime. Ir tai yra tik paviršiniai klausimai.
Nežinau, iš kur tokia savimana, kodėl tokie rimti sprendimai nesusilaukė dramatiškų svarstymų. Toks įspūdis, jog visi tiesiog įsimylėjo galimybę klausimą spręsti kariniu būdu. Visiems taip patinka, visiems atrodo, jog tai kažkokia graži ir įdomi istorija, didis patriotinis įvykis. Aš apstulbęs nuo tokios absoliučios meilės karui. Tarsi būtų kalbama ne apie rusų tautą, ne apie garbę, ne apie gyvenimą, o apie dalyvavimą kažkokiame žaidime. Mes sužaidėme Olimpines žaidynes, mums pavyko, ir po to kažkoks kvaitulys, lyg koks narkotinis užkratas, lyg būtume pridarę įvairių nusikaltimų ir mums tai patiko, ir mums jau niekas nebaisu.
Šioje situacijoje reikia siekti taikaus konflikto sureguliavimo. Imkime ir pakvieskime Ukrainos vadovybę pas mus, surengsime bendrą atvirą pasitarimą, parodysime jį per televiziją dviejose valstybėse – Rusijoje ir Ukrainoje. Aptarsime visus klausimus, vieni kitiems paaiškinsime pozicijas. Mes ir ukrainiečiai – ne viena tauta, mes skirtingi. Mūsų kultūros skirtingos vidujai. Ne veltui ukrainiečiai visada norėjo gyventi atskira valstybe. Taip, mes artimi, mes daug kuo panašūs, tačiau tai nereiškia, kad mes – viena tauta. Visai ne taip. Mes skirtingi ir tą skirtingumą būtina gerbti ir vertinti.
Man atrodo, kad kažkoks baisus užtemimas apėmė daugelį Rusijos žmonių. O tai reiškia, kad visos tos problemos, tos visos stalininio laikmečio liaudies nuodėmės, baisingos represijos, neatgailautos ir neatleistos nuodėmės, – visa tai šiandien iškilo į paviršių ir prasideda vėl iš naujo. Mes, kaip tauta, ir anuomet elgėmės blogai, kai palaikėme represinį stalininį režimą, garbinome visą tą blogį. Mes neatgailavome, neprisipažinome klydę. Negalima karine jėga spręsti šitokią jautrią ukrainietiškos valstybės problemą. Tikiuosi, kad galiausiai šitaip neatsitiks. Nes jeigu taip atsitiks, teks ilgiems metams pamiršti apie mūsų valstybingumą. Kadangi pasekmės bus negrįžtamos. Ukraina vis vien išgyvens ir taps tokia valstybe, kokia ir nori būti. O mes savo šaliai suduosime smūgį, nuo kurio ji visiškai degraduos. Jokia armija neišgelbės nuo galutinės mūsų šalies griūties. Dabar mūsų valstybė yra ne tos būklės, kad leistų sau daryti tokias klaidas…
Autorius – garsus rusų kino režisierius, sukūręs tokius filmus kaip „Faustas“ (2011), „Saulė“ (2005), „Rusų arka“ (2002), „Molochas“ (1999), „Jautis“ (2001), „Maskvos elegija“ (1998) ir kt.
Mielas režisieriau, žodis ,,apėmė” čia netinka. Deja, niekad nebuvo kitaip .Visgi,
nuoširdžiai linku kuo geriausio.
Pasirodo , kad ne visi Rusijos menininkai išėjo iš proto.
Nesutinka su Putino beprotyste.
Pavojingas Tu, Saša, gudrus, išmintingas. Todėl ir saugotis Tavęs reikėtų. Labai turiu vilties, kad dar ilgai “ruliai” tavęs neišgirs!
Pasirodo dar yra TIKRU RUSU,jei jie pabus,pabus ir RUSIJA……….
Tikrų rusų , kaip ir tikrų lietuvių yra daug, tik, deja, ne jie sėdi vadžios kėdes apsikabinę.
“Mes neatgailavome, neprisipažinome klydę.”-
Daug ką pasakantys žodžiai.
Klaidų nepripažinimas ir atgailos nebuvimas veda į tų pačių klaidų kartojimą.
Tai liečia ir atskirus asmenis, ir tautas.
Žlunga visos valstybės, kurios apžioja tiek, kiek negali praryti. Rusai labai puikiai suvokia savo didvalstybės griūtį, kuri prasidėjo prieš ketvirtį amžiaus. Ne iš gero gyvenimo baigė karą Afganistane, paleido rytų Europą, leido susijungti Vokietijoms, suskaldė tsrs ir atsisakė to sumauto marksizmo-leninizmo. Dabartiniai veiksmai Ukrainoje tik priešmirtinis pasispardymas – jie prarado vidines savo tautos jėgas, kurių neatstatys jokie išoriniais veiksmais. Dabar jie nepajėgūs susikurti pasaulėžiūrą, kuri juos sutelktų iš vidaus, nes savo protingus žmones paprasčiausiai išskerdė patys. Yra proga mums kurti sau pasaulėžiūrą ir primesti rusams, t.y. išnaudoti sau naudinga linkme rusų silpnumą.
Noras kažkam kažką primesti yra tas pat noras VALDYTI.
Rusijoje yra dar protingų žmonių – ne visi išskersti.
Rusų dvasininkai kviečia žmones atgailai už įvykdytus nusikaltimus prieš savo tautą, pradedant 17-ųjų metų revoliucijos nusikaltimais, kai buvo išžudytas rusų inteligentijos žiedas.
Žodžiu, ten yra protingų žmonių, bet jie kažkodėl nekuria pasaulėžiūros – toks tas jų protelis…
Rusų ‘dvasininkai’ dirba slaptosiose tarnybose, tad ko vertas jų tas atgailavimas..?
‘Primesti’ parašiau norėdamas juos įžeisti, nes, kol negaus antausio, jie nepradės mąstyti – ruskiui šitaip suprantamiau.
Ar jums atrodo, kad Sakurovas neturi pasaulėžiūros?
Ar manote, kad rusai, išėję į gatves protestuoti prieš Putino sprendimą įvesti armiją į Ukrainą neturi pasaulėžiūros?
Gal galite sukonkretinti – kurie rusų dvasininkai dirba slaptosiose tarnybose?
Tik klausiu – nenoriu jūsų įžeisti
Aleksandras Sokurovas, jei turėtų pasaulėžiūrą, neparašytų (nepasakytų):
,,Man atrodo, kad kažkoks baisus užtemimas apėmė daugelį Rusijos žmonių. O tai reiškia, kad visos tos problemos, tos visos stalininio laikmečio liaudies nuodėmės, baisingos represijos, neatgailautos ir neatleistos nuodėmės, – visa tai šiandien iškilo į paviršių ir prasideda vėl iš naujo.” – jis šviestų ‘užtemusius’ rusus.
Jeigu rusai turėtų pasaulėžiūrą, jiems nereikėtų eiti į gatves ir ten reikšti savo nepasitenkinimą. Jie būtų jėga su kuria kariuomenė negalėtų nesiskaityti. Tik silpnučiai rodo savo nepasitenkinimą tikėdamiesi, kad kažkas už juos viską išspręs.
Mano nuomone, VISI rusų dvasininkai dirba slaptoms (arba slaptosiose) Rusijos tarnyboms. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, nei vienas katalikų kunigas nebuvo išaiškintas, kaip KGB’biukų bendradarbis – tai viską pasako.
“… jis šviestų ‘užtemusius’ rusus.” – jis tai ir daro. O jūsų pateikta citata tik įrodo, kad jis tai daro.
Ar lietuviai JAU yra jėga, su kuria mūsų valdžia negali nesiskaityti?
Tai, kad manote, jog visi rusų dvasininkai dirba slaptosioms tarnyboms, kaip suprantu, tėra tik jūsų prielaida, kurią pateikiate kaip faktą.
Aleksandras Sokurovas:
,,Mane stulbina… Nežinau, iš kur tokia savimana… Toks įspūdis… Aš apstulbęs… Man atrodo… Mes, kaip tauta, ir anuomet elgėmės blogai, kai palaikėme represinį stalininį režimą, garbinome visą tą blogį….Tikiuosi, kad galiausiai šitaip neatsitiks. Nes jeigu taip atsitiks…” !!!
Ne lietuviai dar ne jėga, bet bus, mano nuomone.
O su rusų popais buvau susitikęs Kemėje kažkada – pasakiau tik vieną sakinį jiems trims – suakmenėjo…
Na, ir galiūnas gi jūs 🙂
Dar keletą tokių – ir armija mums nebereikalinga:)
Tu, kaip visada, teisi 🙂
Žaviuosi Tavimi
Visada teisus tik Dievas,
bet suprantu, kad norėjote mane pamaloninti 🙂
Ačiū 🙂
nors ir panašūs broliai,bet ir skirtingi ir nori patys spręsti savo likimus.Jei kas bendro,tai pasitarimas ir kompromisas.Turėtų būti.