Štai taip dabar atrodo šiuolaikinis ukrainiečių menininkas, kuris nori vaikščioti gatvėmis ten, kur jis nori, ir pats dėlioti įsivaizdavimą apie tai, kas vyksta, o ne gauti išfiltruotą informaciją ir naudotis perpasakotais ir prasuktais po dešimt kartų gandais. Visa tai būtina, kad negautum plyta ar armatūra į kuprą ir kad sumažintum dujų patekimą, kai nuspręsi į viską žiūrėti savomis akimis. Mano draugai iš Baltarusijos ir Rusijos klausinėja, kas gi pas mus vyksta. O vyksta pas mus REVOLIUCIJA. Tai ne „pogromai“, kaip kad jums sako. Tai laisvų piliečių valios proveržis, kurie nori išvaikyti vagių gaują. O protestai pas mus vyksta įvairūs. Nuo radikalių iki taikių. Bet tai – protestai. Tai vadinama TAUTOS SUKILIMU. Štai taip paprastai tai vadinama.

Sekmadienį protesto akcijoje dalyvavo 1 600 000 žmonių netgi pagal VRM duomenis. Į gatves išeina milijonai. Tai vyksta visoje šalyje. Savaime suprantama, kad žmonės nušlavė visas mentų užtvaras Maidane ir užėmė viską aplinkui. Maidanas iš visų pusių užbarikaduotas atimtais iš mentų specnazo skydais ir barikadomis, pastatytomis pagal visas karinio mokslo taisykles. Matyti, kad dirba profesionalai – kariškiai, kurie prisijungė prie sukilimo.

Labai daug žmonių. Daug stiprių vyrų. Rimtai ir ryžtingai nusiteikusių. Tai jau ne studentų, literatų ar menininkų mitingai, kaip kad buvo iki berkuto (specialiosios paskirties milicijos padalinys) žudynių penktadienį. Buvo pralietas kraujas. Ir tas kraujas pakėlė milijonus. Visa tai jau tikra, suaugusiųjų pasaulis. To jau neišvaikysi. Užimtame Kijevo administracijos pastate užbarikaduoti langai ir durys. Viskas tiksliai ir apgalvotai. Dirba patys susiorganizavę žmonės. Kažkas verda arbatą, kažkas tepa sumuštinius, kažkas priiminėja medikamentus ir tvarsčius, kuriuos atveža žmonės. Daugybė žmonių neša šiltus rūbus. Prašoma nešiukšlinti ir palaikyti švarą. Ir įsivaizduokite – žmonės nešiukšlina ir visur švaru. Prie užbarikaduotų langų yra miegančių. Daug žmonių, kurie ginkluoti armatūra ir basliais. Atmosfera pakylėta, netgi sakyčiau – euforinė.

Žmonės pasirengę bet kam. Rengiasi šturmui. Pasitaiko dvimetrinių „pijokų“, kurie kabinėjasi prie žmonių su tokio tipo tekstais: „Aš noriu čia matyti rusų tankus per tris dienas. Šita sup… jūsų demokratija. Išsiropštė kaimiečiai į gatvę. Tankai greitai jums tvarką įves“.

Tai, kas įvyko prie Prezidento administracijos, galima įvairiai pavadinti. Bet čia, Ukrainoje, provokacija turi du galus – kaip lazda. Taip, gali būti, kad viskas prasidėjo nuo pozicijos sukurstytos provokacijos arba, kaip sako, „pagal rusišką scenarijų“. Imitacija šturmo, kuris į nieką nenuves ir galutinai atriš rankas tiems šiukšlėms. Berkutą atšaukė ir pastatė vidaus dalinių kareivius. Ir tampėsi šen bei ten su buldozeriu priešais rusų žiniasklaidos kameras, kurios būtent tai ir rodė. Ir buvo jos ten pastatytos jau iš anksto. Visi rusų žurnalistai žinojo – kas, į kur ir iš kur, ir rodė „reikalingus“ vaizdelius. Taip šturmas nevyksta. Taip vyksta balaganas. Savaime suprantama, kad viskas įvyko kiek kitaip, nes Ukrainoje dabar veikia visai kiti faktoriai. Matyt, niekas nesitikėjo, kad ten patrauks būriai ryžtingų gyventojų, pasipiktinusių savivale, kurios pilna, ir kurie pavaišins tas šūdinas šiukšles Molotovo kokteiliais, plytomis ir grindinio akmenimis. Tai buvo kitokia tautos valios išraiška. Tai buvo jau nebe dainos taikiame Maidane, į kurį kviečia žmones mūsų komiška kartoninė opozicija. Dabar po Maidano išvaikymo ir sumušimo, aš įtariu, atsirado labai daug pasipiktinusių piliečių, kurie turi svajonę švystelėti į berkutą Molotovo kokteilį. Tai supranta ir pats beruktas, kuris užbarikadavo savo bendrabučius. Berkutas supranta, kad dabar bus keršijama. Ir keršys žiauriai.

Vienoj vietoj, kaip žinoma, labai daug žmonių apnuodijo dujomis, ir galiausiai juos nužudė. Sudaužė žurnalistus. Susirėmimas buvo galingas. Daug sužeistų. Beje, sužeistų žmonių yra iš abiejų kovojančių pusių. Kiekvienas toks susirėmimas į gatvę priverčia išeiti vis daugiau žmonių. Kiekviena išgamiška pastanga numalšinti tautą iššaukią dar didesnį protestą. Baltarusiškas scenarijus jau nepraeina. Čia jau visai kiti žmonės. Visi jau suprato, kas yra opozicija. Ta trijulė atrodo vis komiškiau, besistengdama veblenti savo „parašą“ iš tribūnų ir kviesdama nepasiduoti „provokacijoms“. Boksininkas, kuris kalba kažką visiškai nesuvokiama. Botanikas-ekonomistas, kuris, žinoma, yra pats didžiausias „antiprovokatorius“. Ir profesionalus radikalas, rankos į priekį kilnotojas, kuriuo nenusivylė tik visiški burliokai valstiečiai. Viena galiu pasakyti – jie viską nuleis į unitazą, kai tik atsiras pirma proga. Kaip kad jie mėgino nuleisti ir „ikiišvaikomąjį Maidaną“. Jie planų juk neturi. Ir niekada neturėjo. Jie patys nežino, ką daryti, ir pagrindinė jų strategija yra užimti landynės vietas tų šūdinų vagių, prieš kuriuos ir sukilo tauta. Viena, kas gali paguosti, kad jie mėgina tarpusavyje susitarti. Ir susitaria. Ir dabar gatvė paskelbs naujus lyderius. Komiška, kad Porošenko, kuris atėjo šturmo metu kviesti „nepasiduoti provokacijoms“, buvo nutemptas nuo buldozerio ir tauta jį pasiuntė ant trijų raidžių. Bent jau dujų pakvėpavo, ir tai gerai. O žiniasklaida gieda, kad jis sustabdė mentus ir viską išsprendė. Sprendėjas.

Aišku, dabar kiekvienas gali būti pavadintas provokatoriumi. Absoliučiai kiekvienas. Bet tikrieji dabar vaikšto Marijinsko parko rajone ir laukia komandos. Todėl būkite budrūs ir nevaikščiokit po vieną. Viena tik aišku – ukrainiečiai jau nebe tokia tauta, kokia buvo netgi prieš savaitę. Tai ne nuolanki melancholiška banda, kuri tik gražiai liūdnas dainas dainuoja, ir kurią nori perdaryti avių piemenys. Tai jau kiti žmonės, su kuriais jau nepaišdykausi. Tai jau ŽMONĖS, kurie gali duoti atgal, ir gerai duoti. O tai ir yra tikras CIVILIZUOTAS protestas. Toks, koks būna Europoje, į kurią mes norime, koks būna Prancūzijoj ir Graikijoj.

Vampyrynė pabandė pasiūlyti „diktatoriaus“ scenarijų. Pakapstė smėliuką, o čia atėjo „diktatorius“ ir viską išsprendė berkuto lazdom. Nepavyko. Nėra jau tokios galimybės. Žinoma, aš už taikų problemos sprendimą, už taikias akcijas ir pilietinį solidarumą. Nenoriu skerdynių. Nes vykstant skerdynėms labai sunku kurti meną. Bet žmonės yra skirtingi ir protestą jie išreiškia skirtingai. Vyksta pilietinės visuomenės formavimasis. Visuomenės, kuri gali nusimesti visą tą vampyrynę, siurbusią jų kraują.

Visas tas vaizdas, kurį matau, man primena filmą „Vaikščiojantys numirėliai“. ŽMONĖS kovoja prieš ZOMBIUS ir išgyvena baisiomis ir nesuvokiamomis sąlygomis, kai nebeaišku, kas bus toliau, ir įsijungia masė žmogiškųjų faktorių. Ir neaišku, kiek tų zombių, ir ar galima apskritai laimėti. Bet kariauti reikia, nes tai jau išgyvenimo klausimas. Ir jie kovoja. Tie, kurie dabar išėjo į gatves visoje šalyje, kurie stato barikadas, organizuoja žmonių perkėlimo centrus, padeda gauti medikamentų, maisto, padeda tuo, kuo gali – tai patys geriausi šios šalies žmonės. Tai laisvi žmonės, kurie kovoja už savo laisvę.

Aišku, dabar dirba keli rimti žaidėjai, ir tapo aktyvūs visi įtakos agentai iš visų rezedentūrų. Labai daug provokacijų ir dezinformacijos. Man įdomu, kas ką apžais, ir aš tiesiog vaikštau. Dailininkas tai privalo pamatyti savo akimis. Aš juk ne laboratorinis dailininkas, aš gyvas. Manęs niekada nedomino politika ir politikavimas, bet visada domino gyvenimas. Ir štai jis – tikrasis gyvenimas. Dabar gatvė viską sprendžia. Ji kvepia ašarinėmis dujomis ir laisve. Nuotaika – nuo ryžtingos-rimtos iki euforinės-pergalingos.

Vertė: Erika Drungytė

Spausdinti 🖨